Kaip BNS sakė archeologė, mokslinio projekto vadovė Agnė Čivilytė, unikalu tai, jog archeologams pavyko atrasti „labai tiksliai išstatytų medinių konstrukcijų liekanų“.
„Tai – stulpavietės, kuolavietės, kurios išstatytos taip, tarsi liniuote būtų nubrėžta. (...) Tai labai rimtai darytos medinės konstrukcijos ir tokių analogijų Lietuvoje dar nebuvo rasta. Sensacingas dalykas, nes galime kalbėti apie tam tikrą architektūros planavimą, erdvę“, – teigė ji.
„Dažniausiai tos vėlesnės rekonstrukcijos, kurias daro archeologai, būna daugiau spekuliatyvios, nes iš stulpaviečių sunku atrasti kokį nors konkretų statinį, struktūrą, jos dažnai būna išsimėčiusios, todėl negalima padaryti tikslaus brėžinio. O šiuo atveju matome tikslų, inžinerinį brėžinį. Mes dar neturime pradžios, neturime pabaigos, tai yra tik fragmentas, ką užkabinome“, – pridūrė archeologė.
Pasak jos, manoma, kad ši tvora galėjo žymėti tam tikros gyvenvietės ribas, atlikti gynybinę funkciją.
„Arba tai yra dar kas nors kita. Matome dvi eiles, o tarp eilių yra kokių trijų metrų atstumas, galbūt tai buvęs koks nors koridorius, įėjimas, galbūt vartai į gyvenvietę. Kol kas tik tokie spėliojimai“, – sakė A.Čivilytė.
Be to, pasak archeologės, piliakalnyje atrasta molinių bronzos liejimo formų.
„Labai įdomu, kad tos liejimo formos skirtos skandinaviško tipo kirviams. (...) Šie kirviai daugiausia buvo naudojami dabartinės Švedijos teritorijoje, kartais randami Suomijoje, Norvegijoje, bet ten nerandama liejimo formų. Liejimo formos randamos Lietuvoje ir Latvijoje“, – aiškino ji.
Archeologės teigimu, tai liudija glaudžius Skandinavijoje ir rytinėje Baltijos jūros pakrantėje gyvenusių bendruomenių ryšius.
Mineikiškių piliakalnyje atrasta ir gyvūnų kaulų, kurie atskleidžia to meto žmonių mitybos įpročius.
„Šitoje kolekcijoje yra labai gerai išsilaikiusių arklių kaulų, o tai nėra dažna Lietuvos archeologijoje. Jaunas arklys greičiausiai buvo valgomas, nes matomas atitinkamas kirtimas. Taip pat yra avių, ožkų, kiaulių kaulų. Žuvies daug valgė“, – vardijo pašnekovė.
Anot jo, vėlyvasis bronzos amžius – lūžio laikotarpis, kuriame įžvelgiama daug tuometės kultūros permainų.
„Atsiranda daugiau metalo dirbinių, jie dedami į lobius. Matome intensyvius ryšius su Skandinavija“, – kalbėjo archeologė.
Vis dėlto Mineikiškių piliakalnyje metalo dirbinių rasti nepavyko.
„Manome, kad to meto žmonės, palikdami gyvenvietę, kruopščiai viską susirinko“, – teigė A.Čivilytė.
Kasinėjimai Zarasų rajone vykdomi įgyvendinat Lietuvos istorijos instituto mokslininkų projektą „Vėlyvojo bronzos amžiaus (1100–500 m. pr. Kr.) ekonomika rytiniame Baltijos jūros regione: naujo modelio link“. Jį finansuoja Lietuvos mokslo taryba.
Iš viso projektas truks trejus metus. Dvejus iš jų bus vykdomi kasinėjimo darbai Mineikiškių piliakalnyje.
Šiais metais kasinėjimus archeologai pradėjo liepą ir juos tęs dar maždaug savaitę. Kitąmet darbus piliakalnyje taip pat planuojama vykdyti vasarą.
„Svarbiausias mūsų tikslas – kuo tiksliau atsekti vėlyvojo bronzos amžiaus bendruomenių ūkio ir ekonomikos sistemą: kaip žmonės gyveno, ką valgė, ką augino, kokio intensyvumo ryšius palaikė su kaimyniniais kraštais“, – pasakojo A.Čivilytė.
