Tačiau bibliotekos fonduose galima aptikti ir tokių netikėtų dalykų kaip visuomenei žinomų ir kraštui nusipelniusių žmonių asmeniniai daiktai. Kai kurie jų gali net lengvai šokiruoti, pavyzdžiui, jau amžinojo poilsio išėjusio asmens plaukų sruoga.
Kaip visa tai atkeliauja į biblioteką? Atsakymas paprastas – kartu su perduodamais bibliotekai asmenų archyvais, dovanomis. Tradiciškai biblioteka priima saugoti žymių mokslininkų (ypač susijusių su Vilniaus universitetu), mecenatų, visuomenės veikėjų įvairią dokumentinę medžiagą, kurią neretai dovanoja artimieji jau po žmogaus mirties.
Tokiu būdu į bibliotekos fondus pateko pirmojo Lietuvos Statuto ir Lietuvos Metrikos rankraštinių XVI a. knygų tyrinėtojo, profesoriaus Stasio Lazutkos (1923–2009) ilgų darbo metų palydovė lupa ar profesoriaus Henriko Zabulio (1927–2010), žinomo klasikinių kalbų specialisto ir vertėjo, parkeris.
Kartu su archyvu į biblioteką iš Šveicarijos atkeliavo ir dr. Alberto Geručio (1905–1985), Lietuvos diplomato, spaudos darbuotojo, nenuilstamai kovojusio ir dirbusio dėl Lietuvos laisvės, rašymo reikmenys.
Nors nėra specialiai komplektuojami, vis dėlto nemažą kolekciją jau sudarytų žinomų asmenų portfeliai. Prieš devynerius metus biblioteka kartu su dokumentais iš Jungtinių Amerikos Valstijų gavo kultūros istoriko ir politinio veikėjo profesoriaus Vaclovo Biržiškos (1884–1956), portfelį.
Rankraščių skyriuje taip pat prieglobstį rado vieno žymiausių šiuolaikinės semiotikos atstovų, Paryžiaus semiotikos mokyklos įkūrėjo, kalbininko, mitologo, eseisto Algirdo Juliaus Greimo (1917–1992) portfelis.
Saugiai bibliotekoje saugomas ir prof. Levo Vladimirovo (1912–1999) – vieno žymiausių XX a. Lietuvos knygotyros ir bibliotekininkystės specialistų, Jungtinių Tautų bibliotekos direktoriaus – lagaminas.
Bibliotekoje vieta rasta ir kitai muziejinei vertybei – Marijos Piaseckaitės-Šlapelienės (1880–1977) knygyno iškabai. Šį knygyną, veikusį 1906–1946 m., M.Piaseckaitė-Šlapelienė įsteigė kartu su sutuoktiniu Jurgiu Šlapeliu. Netrukus jis tapo vienu svarbiausių kultūros ir lietuvybės puoselėjimo centrų Vilniuje.
Jame taip pat buvo užsiimama leidybine veikla, knygynas veikė ir kaip biblioteka – kai kurios knygos buvo skolinamos skaitymui.
VU bibliotekos saugyklose saugoma ne tik iškaba, bet ir M.Piaseckaitės-Šlapelienės šeimos lagaminas su jame esančiais vyro dr. J.Šlapelio, kurio gyvybę 1941 m. nusinešė karas, ir vaikų asmeniniais daiktais (pinigine, rašymo priemonėmis).
Tačiau jei reiktų nuspręsti, koks keisčiausias dalykas saugomas bibliotekoje, tai, ko gero, būtų plaukai. Nors ir nedidelė, tai labai „didelio“ mokslininko Joachimo Lelevelio, VU bibliotekai testamentu paskyrusio savo asmeninę biblioteką, plaukų sruoga.
Taigi, kai kada užsuksite į biblioteką, žinokite, kad čia namai ne tik knygoms. Galbūt bevaikščiodami bibliotekos erdvėse ir patys pamatysite kokį netikėtą daiktą, ramiai gulintį lentynoje ir tebesaugantį savo buvusio šeimininko atminimą.
