Lukšiečiai žino, jog Arūnas Šniaukšta ir Birutė Jakštienė-Šniaukštienė, nebe pirmą savaitę dirbantys kapinėse, su dvarininko gimine nesusiję, o atlieka atsakingą misiją – restauruoja Zyplių dvaro pradininko paminklą.
Paminklui iškilo grėsmė
Veikiančiose Lukšių kapinėse stovintis paminklas Zyplių dvaro įkūrėjui J.Bartkovskiui prieš kurį laiką pasviro, jo pamatą stipriai paveikė lietus ir šaltis, išsiraizgiusios medžių šaknys.
Prieš 165 metus statytam paminklui sutrešęs pamatas ėmė kelti rimtą grėsmę.
„Paprasto degimo plytų pamatas aptrupėjo, prašėsi tvarkomas, – pasakojo Lukšių seniūnijos seniūnas Vidas Cikana, prieš du dešimtmečius ėmęsis atgaivinti Zyplių dvarą, kurį kasmet aplanko apie 30 tūkst. turistų. – Džiaugiuosi, jog dvarininko paminklas papuolė į geras rankas“.
Dvarininkas garsėjo dosnumu
Pirmasis Zyplių dvaro savininkas buvo kunigaikštis Juozapas Poniatkovskis. Vėliau dvarą, kurio valdoje buvo 155 kaimai, paveldėjo kunigaikščio sesuo Teresė Tiškevičienė, tačiau ji Zypliuose nesilankė, gyveno Paryžiuje.
Istorikai teigia, kai T.Tiškevičienė pritrūko pinigų, dvarą ji pardavė Polocko gubernijos dvarininkui J.Bartkovskiui.
1848 m. jis nusprendė pastatyti naują dvarą netoli Lukšių ir pavadino jį Naujaisiais Zypliais.
Dvarininkas stengėsi sugyventi su vietiniais.
Jis vertėsi medienos prekyba. Verslas sekėsi, nešė pelną, o dvarininkas garsėjo dosnumu.
J.Bartkovskis daug lėšų skyrė Zyplių parapinės mokyklos statybai bei buvo vienas iš Šv.Juozapo bažnyčios fundatorių.
Tuo metu joje kunigavo švietėjas bei rašytojas Antanas Tatarė (1805–1889).
Šioje parapijos mokykloje mokėsi vėliau Lietuvos nepriklausomybei daug nusipelnęs dr.J.Basanavičius, būsimasis skulptorius Vincas Grybas.
Kadangi J.Bartkovskis ir A.Tatarė bičiuliavosi, dvarininkas nepagailėjo lėšų ir Šv.Juozapo bažnyčios statybai.
Ryškų pėdsaką Zypliuose ir Lukšiuose palikęs dvarininkas J.Bartkovskis buvo palaidotas Lukšių kapinėse.
Po jo mirties dvarą paveldėjo podukra Joana Volfersaitė – Kučinskienė, tačiau jame negyveno, lankėsi vos du kartus.
Vėliau dvaras pakeitė dar kelis šeimininkus.
1919 m. į jį iš Seinų buvo perkelta kunigų seminarija, dar vėliau jame veikė žemės ūkio mokykla, ligoninė, kolūkio kontora, apylinkės vykdomasis komitetas.
Sovietų laikais šiuo kultūros paveldu buvo rūpinamasi gan prastai. Apleistam dvarui bei jo aplinkai grėsė liūdna baigtis.
Apie 2002-uosius iniciatyvos ėmėsi ilgametis Lukšių seniūnas, skulptorius ir tautodailininkas V.Cikana, kuriam skaudėjo širdį dėl nykstančios senosios architektūros.
Nuo nebūties išgelbėtas dvaras bei aplink jį esantys statiniai, kuriuose nuolat vyksta įvairūs kultūros renginiai, menininkų plenerai, tapo ir pagarbos ženklu jo įkūrėjui dvarininkui J.Bartkovskiui, amžino poilsio atgulusiam Lukšių kapinėse.
Paminklą teko kilstelėti
Restauruoti J.Bartkovskio paminklą buvo patikėta Kudirkos Naumiestyje (Šakių raj.) gyvenantiems menininkams A.Šniaukštai ir jo žmonai Birutei.
Tapytoja B.Jakštienė – Šniaukštienė turi restauratoriaus kvalifikaciją.
Arūnas, paklaustas, kaip atsitiko, jog į tokį nelengvą darbą įtraukė žmoną, šypsojosi: „Ji yra gabi. Birutė viską organizuoja, o aš darau“.
Jiedu yra tvarkę bei atnaujinę kelias dešimtis paminklų Šakių rajone.
Arūnas yra visų galų meistras gerąja prasme: statybininkas, stogdengys, apdailininkas, tapytojas bei drožėjas, liaudies meno parodų „Auksinis vainikas“ laureatas.
Statybos darbų išmanymas, restauruojant dvarininko J.Bartkovskio paminklą, Arūnui labai pravertė.
„Pamatas nebuvo tvarkytas nuo pastatymo laikų, todėl senovinės plytos subyrėjo, apžėlė žole, o stora uosio šaknis išlindo kiaurai pamatą.
Nuo smiltainio paminklo nušveitėme samanas, o tada pamatėme įtrūkimų. Buvo atvažiavę Kultūros departamento atstovai, liepė įtrūkimus palikti, kad viskas būtų autentiška“, – pasakojo Arūnas.
Sutvirtinti paminklo pamatą – sunkus ir gan rizikingas darbas.
Arūnas sakė nejautęs baimės, jog gali nepasisekti, ar paminklas gali nugriūti.
Vyras tikino, atvirkščiai, – buvę labai įdomu dirbti.
Jis po paminklu, apsaugotu lentomis, išrausė angą, į kurią tilpo rąstas, jį kilstelėjo keltuvu (vadinamuoju domkratu).
Po to buvo išlietas betono pamatas, sutvirtintas armatūra.
„Pamatą apmūrysiu iš Latvijos atsivežtomis naujomis plytomis, bet vienas jo kraštas bus iš senųjų. Darbai vyksta gerai, – kryžius jau nebekreivas“, – teigė restauratorius.
Arūnas juokavo, jog jam, dažnai restauruojant įvairius paminklus, dienos tapo per trumpos, – nebelieka laiko drožybai ir tapybai.
Tvarkys dvarininkų kriptą
„Lenkų dvarininkai daug davė mūsų kraštui. Jie buvo veiklūs, turtingi žmonės, dalį turto skirdavo labdarai.
Kai bus sutvarkytas J.Bartkovskio paminklas, imsimės greta stovinčios dvarininkų Kaminskių kriptos. Ji irgi iš smiltainio. Šie dvarininkai buvo Lukšių bažnyčios fundatoriai.
Ilgą laiką kriptos durų raktą saugojo bažnyčia, o prieš kurį laiką klebonas jį perdavė seniūnijai.
1994-aisiais nuo koplytėlės nušveitėme kerpes. Ruošiamės nuvalyti ir sutvarkyti stogą, nes jis nebesandarus. Neseniai buvau įėjęs į vidų, pastebėjau, jog pro stogą kai kur prasiskverbia vanduo“, – pasakojo seniūnas V.Cikana.
