„Kad taptum muzikos istorijos dalimi, turi būti miręs baltasis vyras. Ligšiolinė rašytinė muzikos istorija yra rasistinė ir seksistinė. Nemanau, kad per ją galima suvokti tikrovę“, – neseniai savo feisbuko paskyroje išrėžė etnomuzikologas, dešimties muzikos vadovėlių autorius E.Velička.
Jis pacitavo ir niujorkietį profesorių Davidą Eliottą, pasak kurio, muzikos istorija yra ne kas kita, kaip „baltųjų mirusių vyrų biografijų rinkinys“.
Įrodymų toli ieškoti nereikia. Teiginį patvirtina net kai kurie naujausi lietuviški vadovėliai. Pasak E.Veličkos, juose beveik 100 procentų paminėtų asmenų sudaro baltieji vyrai, visai nėra Afrikos ir Azijos žemynų, Okeanijos atstovų. Įtrauktas vienintelis asmuo, neatstovaujantis Vakarų Europai ir Šiaurės Amerikai, – argentinietis tango novatorius Astoras Piazzolla.
„Kažkodėl tai vadinama ne Vakarų, bet visuotine muzikos istorija“, – stebėjosi 55 metų E.Velička.
Jam kaip tik atsirado proga paveikti šią situaciją, nes muzikas įtrauktas į mokyklų bendrųjų ugdymo programų atnaujintojų grupę.
– Sieksite perrašyti muzikos istoriją? – paklausiau E.Veličkos.
– Aš neperrašinėsiu, nes nesu muzikos istorikas – esu labiau etnomuzikologas, pedagogas, be to, nepaleidžiu iš rankų ir smuiko. Stengiuosi įtvirtinti etninę muziką bendrajame muzikos ugdyme, nes pasaulio pažinimas yra didelė vertybė.
Pažindami Afrikos, Kinijos, Indijos, Lotynų Amerikos ir kitų kraštų muziką praplečiame ir savo pasaulį.
Tačiau iki šiol mūsų muzikos vadovėliuose kultūrinės įvairovės buvo labai mažai. Juose minėta tai, kas buvo politiškai korektiška, persijota per rasistinį rėtį. Nutylėta daug svarbių dalykų.
– Kas dažniausiai iškraipoma arba nutylima?
– Mes nemažai perėmėme iš kitų kultūrų, bet tai nutylime. Pavyzdžiui, italų Renesansas būtų buvęs neįmanomas be arabų kultūros, tuo metu klestėjusios Pietų Europoje, perėmusios ir plėtojusios antikinio pasaulio mokslines idėjas. Daug kas nežino, kad Europos matematikoje nebuvo nulio sampratos – nulį išmąstė budistai, o per arabus ir persus jis pasekė Europą.
Pagrindinis Renesanso instrumentas liutnia taip pat atėjo iš persų per arabus, net jos pavadinimas yra kilęs iš arabiško „al’ūd“.
Nutylimas ir faktas, kad tolygi temperacija ir dvylika tonacijų yra kinų, o ne Johanno Sebastiano Bacho išradimas.
Europos matematikai išmoko apskaičiuoti pustonius 50 metų vėliau už kinus – tai liudija kinų traktatas, kurį 1584 metais parašė muzikologas Zhu Zayu. Jame aprašyta 12-os temperuotų pustonių sistema. Vakarų matematikai tyliai pasivogė kinų formulę.
Vakarų muzikologijoje beveik neminima kinų opera kunčiu (Kun Qu), atsiradusi 200 metų anksčiau negu opera Europoje. Tai – seniausiai gyvuojanti klasikinė kinų opera. Taigi klaidinga teigti, kad opera yra europietiškas išradimas. Tikriausiai netgi rastume sąsajų tarp kunčiu ir europietiškos operų.
Taip pat įprasta manyti, kad pirmasis instrumentus pagal garsą skleidžiančią medžiagą suklasifikavo belgas instrumentų meistras, tyrinėtojas ir kolekcininkas Victoras Charlesas Mahillonas. Tačiau šią klasifikavimo sistemą dar mūsų eros pradžioje indas Bharata aprašė Natjašastros traktate apie muzikinį teatro meną. Taigi europiečiai ją pasiskolino iš indų.
Šį faktą buvau paminėjęs savo straipsnyje „Instrumentologija“ lietuvių muzikos enciklopedijai, bet recenzentas kategoriškai pareikalavo jį išbraukti. Šiandien gailiuosi, kad nuolankiai jam paklusau.
– Kiek yra paplitęs tas rasistinis, anot jūsų, požiūris į muzikos istoriją?
– Jis atsirado dar XIX amžiuje, per didžiausią kolonializmo proveržį. Nuo tada į Vakarų civilizaciją žvelgiama kaip į kultūros centrą, į jos klasikinę muziką – kaip ypatingą, aukštesnę už kitas vertybę.
Tačiau Indijos, Kinijos klasikinės muzikos tradicijos yra senesnės už Europos. Esame viščiukai prieš persų, kinų literatūrinį palikimą.
Kompozitorius Hectoras Berliozas, Londono pasaulinėje parodoje 1851-aisiais pirmą sykį išgirdęs kinų dvistygį smuiką erhu ir keturstygę liutnią pipą, pareiškė, kad tai prastai sukonstruoti instrumentai, o jais grojantys atlikėjai neturi nuovokos apie harmonijos taisykles. Jų dainavimas kūrėjui priminė „iš miego pabudusio, besirąžančio šuns skleidžiamus garsus“.
Kita vertus, tibetiečių vienuolis J.S.Bacho „Pasiją pagal Matą“ yra palyginęs su „skardinių balandžių ir smaugiamų vištų keliamu triukšmu“. Taigi muziką įmanoma suprasti ir įvertinti tada, jei išmanai jos kultūrinį, istorinį kontekstą.
Amerikiečių ugdymo programose daugiakultūriškumas – įprastas dalykas. Ši pažangi kryptis turėtų pasiekti ir Lietuvą. Tačiau kol kas mes nuo pasaulinių tendencijų kai kuriais atžvilgiais atsiliekame šimtu ir daugiau metų.
– Paradoksalu – juk gyvename globalizacijos laikais.
– Tebėra gaji mūsų sovietinių muzikos grandų ideologija: „aukštoji muzikinė kultūra – liaudžiai“. Pagal ją vaikai turi pajusti estetinį susižavėjimą klausydamiesi Vakarų klasikų – jei ne patys grodami, tai nuvesti į Filharmoniją ar paleidus įrašus.
Ar tai nėra vaikų kankinimas elitine muzika? Jos elitiškumą liudija jau pati klasikinės muzikos sąvoka, kilusi iš žodžio „class“ („klasė“). Šiai muzikai puoselėti buvo kuriamos draugijos, konservatorijos, koncertų salės.
Tiesa, mus pasiekė ir vakarietiška Carlo Orffo sistema, vaikų muzikinį ugdymą grindžianti jų kūryba. Tačiau vis neturime lėšų instrumentams. Be to, gajus ir mitas, kad esame dainuojanti tauta, nors seniai nebedainuojame, o šis mitas paslepia mūsų skurdą, instrumentinio muzikavimo tradicijos nebuvimą.
Vakaruose populiari ir vaikų judėjimu pagal muziką grindžiama sistema – euritmija, bet apie ją žino turbūt tik pusė mūsų pedagogų. Šioje srityje atsiliekame nuo kitų šimtu metų.
– Kokias idėjas skelbiate savo vadovėliuose?
– Kelias į muzikos pažinimą yra ne „estetinių vertybių“ klausymas, o gyvas muzikavimas. Visose kultūrose žmonės pirmiausia „daro“ muziką – groja, improvizuoja, komponuoja, taip patirdami džiaugsmą, pažindami muzikos pasaulį ir save.
Dabar vaikai iš pamokų atsimena, kad Ludwigas van Beethovenas apkurto, J.S.Bachas apako, bet nelabai skiria vieną kūrėją nuo kito. Labiau išsilavinę dar žino, kad Franzas Schubertas sirgo sifiliu.
Tai ir visos mokyklinės muzikos istorijos žinios. Ar tikrai gyvenime to reikia?
– Kaip susidomėjote pasaulio kultūromis?
– Didžiulę įtaką man padarė profesorius Julius Juzeliūnas. Jis buvo pirmasis žmogus pranašas, raginęs pažinti kitų žemynų muziką, – dar 8-ajame dešimtmetyje kalbėjo, kad europietiška muzikos kultūra yra tik viena iš kultūrų, pats keliavo po tolimus kraštus.
Lankydavausi pas profesorių namuose, skolinausi iš jo plokšteles, su jo sūnumi kompozitoriumi Tomu Juzeliūnu studijavome indų ir japonų muziką. Tai buvo visiškai naujas kosmosas.
Anuomet mus pasiekdavo mažai informacijos. Jei kas nors gaudavo egzotiškų įrašų, per naktis juos kopijuodavome gerdami žaliąją arbatą ir žaisdami šachmatais iki ryto, kol neatskirdavome juodų šachmatų nuo baltų.
Dabar „YouTube“ portale gali rasti ko tik širdis geidžia, bet reikia žinoti, ko ieškai.
Kūrybingumą įvertino garbinga premija
E.Velička yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bei Vilniaus kolegijos dėstytojas, mokslinių straipsnių pedagogikos temomis autorius, aktyvus tarptautinių konferencijų dalyvis, pedagoginių seminarų vedėjas.
Muzikas parašė aštuonis vadovėlius pradinėms klasėms ir vieną su bendraautoriais – šeštokams. Vienas E.Veličkos vadovėlis yra pritaikytas lenkų mokykloms.
2018-aisiais Metų geriausių muzikologijos darbų apdovanojimuose etnomuzikologas pelnė O.Narbutienės premiją „už inovatyvią ir atvirą pedagogiką, autentiškumo ir metodikos dermę monografijoje „Lietuvių etninė muzika pradinio muzikinio ugdymo sistemoje“, parašytoje mokslinių studijų pagrindu.
E.Velička taip pat griežia smuiku folkroko grupėje „Atalyja“.
