Tokiomis rekomendacijomis dalijasi knygos „Kai Kaunas buvo Kaunas“ veikėjas, į gimtąją tarpukario laikinąją sostinę kelioms dienoms atvykęs iš Klaipėdos.
Istorikės Giedrės Milerytės-Japertienės knyga „Kai Kaunas buvo Kaunas“ perkelia skaitytojus į porą gražių 1938 metų vasaros dienų ir parodo Kauną ano meto valdininko akimis.
Keliaudamas per miestą jis atskleidžia, kur mėgsta lankytis kauniečiai, ką jie valgo, kaip rengiasi, kaip keliauja, pramogauja, kokie gandai sklando mieste.
Nuo pirmosios šalies poros iki brazilkos, nuo Prisikėlimo bažnyčios iki Nuodėmių gatvės. O vasarai įpusėjus žvilgtelėkime į populiariausias kauniečių maudynių ir poilsio vietas.
Jūsų dėmesiui knygos „Kai Kaunas buvo Kaunas“ ištrauka.
* * *
O kauniečiai turi savo kurortus ir jiems nebūtina per visą Lietuvą trenktis į pajūrį. Pirmu ne tik sostinės, bet ir visos šalies kurortu 1933 m. tapo Kulautuva.
O kauniečiai turi savo kurortus ir jiems nebūtina per visą Lietuvą trenktis į pajūrį. Pirmu ne tik sostinės, bet ir visos šalies kurortu 1933 m. tapo Kulautuva.
Vėliau šį išskirtinį titulą gavo ir kitoje Nemuno pusėje esanti Kačerginė. Kiek vėliau toks statusas suteiktas ir Aukštajai Panemunei, Lampėdžiams ir kiek atokiau esančiam Birštonui. Visi šie kurortai yra greta Nemuno ir poilsiautojai gali mėgautis jo teikiamais vandens malonumais.
Pačiame Kaune yra net keli paplūdimiai. Nemune greta Karmelitų maudosi daugiausia žmonių, nors vanduo čia nešvariausias. Kanalizacijos vamzdžiai išplauna tiek „aukso“, kad kartais tenka plaukti užsimerkus ir užsičiaupus. Čia daugiausia laiko praleidžia vadinamieji prisiekusieji, kurie iš dyko buvimo ateina pirmi ir išeina paskutiniai. Ir varžosi jie ne intelektualumu, o kūno juodumu.
Baltomis kepurėmis pažymėtų gelbėtojų stebimi šiame paplūdimyje kartu laiką leidžia ir vyrai, ir moterys. Visi maudosi drauge, kalba, žaidžia, skaito knygas, lošia kortomis.
Šančių paplūdimys yra garsus gražuolėmis ir „babiloniškomis šnekomis“. Jaunimas tarpusavyje bendrauja neva lenkiškai, neva žydiškai, neva rusiškai ir jau tikrai ne lietuviškai. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad vis tiek susikalba.
Viskas daug aiškiau Santakos pliaže. Ten daugiausia laiką leidžia Izraelio dukterys ir sūnūs. Pats rimčiausias yra Vilijampolės paplūdimys, į kurį ateina Talmudo paslapčių žinovai su jarmulkomis ant galvų. Jie į patį vandenį nelipa.
Tikintis geresnio laisvalaikio nepatingima nukakti iki Aukštosios Panemunės. Prieš keletą metų pietinėje jos dalyje labai suintensyvėjo vilų ir vasarnamių statyba. Jas daugiausia įsigyja aukštų rangų valdininkai ir karininkija.
Atsirado ir nemažai laisvalaikio infrastruktūros. Įrengta prieplauka su jachtų klubu. Jono Basanavičiaus vardu pavadintame šile įsteigtas zoologijos sodas ir vaikų žaidimų aikštelė. Veikia kavinė-restoranas, į kurį šią vasarą iš „Metropolio“ restorano atvyksta Chaimo Ceitelio vadovaujama kapela.
O jau gražiausias kurorto pastatas – medinis vieno aukšto kurhauzas, pastatytas pagal Stasio Kudoko projektą. Jo statybai išleista daugiau kaip penkiasdešimt du tūkstančiai litų. Čia kauniečiai gali vakarus leisti puikioje šokių salėje, prie kurios įrengti bufetas ir erdvi pasikalbėti ypač tinkama veranda. Vasaromis populiarūs šokių vakarai atvirose erdvėse. Žiemą kurhauzo patalpomis naudojasi slidininkai.
Gerai įrengtas ir pats paplūdimys. Jis taip sutvarkytas, kad vidury yra bendras, ir čia visi turi būti su maudymosi kostiumais. Dešinėje pusėje pliažas skirtas tik moterims, o kairėje – vyrams. Ir juose kostiumai jau neprivalomi, todėl išsivadavę iš drabužių nelaisvės žmonės kaitina ir gaivina kūnus saulutės spinduliuose.
Birželį dar ne, bet antroje vasaros pusėje paplūdimius gulte nugula daugybė abiejų lyčių poilsiautojų ir per tą skruzdėlyną sunku pereiti. Todėl kiekvienas skubinasi kuo anksčiau užsiimti geresnę vietą.
Maudymosi laikas – nuo aštuntos valandos ryto iki aštuntos valandos vakaro, tada visa ši minia grūdasi į autobusus ir traukia namo.
Šiais metais spauda daug dėmesio skyrė atnaujintam Kulautuvos kurortui. Rašė, kad visos senosios vasarvietės nudažytos, pertvarkytos. Rąstiniai namai apkalti lentomis ir aptverti dailiomis tvoromis.
Poilsiautojus vilioja tyla, mat visi šaligatviai ir gatvės išpilti žvyru ir smėliu, o grynas pušyno oras ir skaisti saulė pagelbėja sveikam poilsiui.
* * *
Upės sutraukia žmones ne tik ilsėtis, bet ir per šventes ar iškilmes, kurios vyksta pakrantėse. Minios kauniečių susirenka į kasmetinį Lietuvos jachtklubo sezono atidarymą. O kai klubas šventė dešimties metų jubiliejų 1932 m., buvo suorganizuotas įspūdingas minėjimas. Dalyvavo per du tūkstančius žmonių, o Nemuno pakraščiuose – dar keli tūkstančiai.
Upės sutraukia žmones ne tik ilsėtis, bet ir per šventes ar iškilmes, kurios vyksta pakrantėse. Minios kauniečių susirenka į kasmetinį Lietuvos jachtklubo sezono atidarymą. O kai klubas šventė dešimties metų jubiliejų 1932 m., buvo suorganizuotas įspūdingas minėjimas. Dalyvavo per du tūkstančius žmonių, o Nemuno pakraščiuose – dar keli tūkstančiai.
Klubo keltas plukdė žmones nuo kranto į Nemuno salą. Į šventę atvyko Prezidentas Antanas Smetona, ministras pirmininkas Juozas Tūbelis ir kiti valdžios atstovai. Vyko baidarių, motorlaivių, garlaivių lenktynės. Varžėsi nėrimo ir šuolių į vandenį meistrai.
Dar buvo surengtas laivų ir lėktuvų mūšis – iš lėktuvų mėtė miltų maišus į vandenyje plaukiančius laivus, taip vaizduodami bombardavimą. Tiems, kas nedalyvavę tikruose mūšiuose, tokie žaidimai darė didelį įspūdį. Puikiai pamenu, kaip krykštė sūnėnai!
Miestiečiai mėgsta stebėti laivų, baidarių ar kitų vandens transporto priemonių pasirodymus. Nemažai jų patys priklauso jachtklubui, kuriame treniruojasi irklavimo, plaukimo, vandens transporto valdymo srityse.
Prieš penkerius metus klubo surengtose plaukimo varžybose Nevėžio upėje ties Raudondvariu dalyvavo apie du šimtus žmonių. O jų pasižiūrėti automobiliais, motociklais, autobusais ar garlaiviais susirinko dar daugiau. Po renginio vykusioje gegužinėje grojo karių dūdų orkestras.
Prieš porą metų Kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną Nemune vyko milžiniškas valčių karnavalas. Jam buvo itin ruošiamasi. Reikia pripažinti, kad reginys iš tiesų buvo įspūdingas, mat šventė sutraukė apie trisdešimt penkis tūkstančius žiūrovų, jie būriavosi išilgai pakrantės nuo I.Kanto gatvės iki Vytauto Didžiojo tilto, o tai – net pusantro kilometro.
Per šventę penki iliuminuoti garlaiviai šaudė raketas ir švietė prožektoriais. Paskui nuo prieplaukos atplaukė daugybė papuoštų laivų, baidarių ir valtelių.
Pernai šventės tradiciją siekta pakartoti, tačiau mastas jau buvo gerokai mažesnis. Valčių karnavale dalyvavo apie šimtą trisdešimt valčių ir keturi iliuminuoti garlaiviai. Vienas motorlaivis buvo įrengtas kaip šarvuotis. Tik viską sugriovė netikėtai Nemune kilusi audra – ne tik išbaidė žiūrovus, bet ir apvertė dalį valčių. Kad ir kaip ten būtų, vis tiek karnavalo stebėti buvo susirinkę net keli tūkstančiai žiūrovų.
Šiaip jau reikia pasakyti, kad laisvalaikį prie vandens kauniečiai labai mėgsta. Gal dėl to, kad visi pasakojimai apie miestą prasideda tais pačiais žodžiais: „Kaunas yra miestas tarp dviejų upių.“
O kai dar universitete dėsto toks entuziastas kaip Steponas Kolupaila, nori ar nenori, privalai dalyvauti vienoje iš jo organizuojamų kelionių upėmis. Dažniausiai su juo plaukia nemažai studentų ar draugų. Jis jau vadovavo kelioms skautų organizuotoms didelėms ekskursijoms baidarėmis.
Nemažai savo kelionių profesorius aprašė straipsniuose ar knygose, ragindamas keliauti po Lietuvą ir geriau ją pažinti. Pats, ištaikęs progą, dalyvavau kelionėje baidarėmis iš Kauno į Alytų, plaukė net šimtas šešiolika žmonių.
Gaila, bet neteko prieš trejus metus dalyvauti plaukime į Vilniaus kraštą. Nerimi keliavo šimtas šešiasdešimt du žmonės aštuoniasdešimt dviem baidarėmis. Profesorius gali didžiuotis, kad jo ir bendraminčių propaganda kuo daugiau keliauti po Lietuvą baidarėmis sulaukė greito ir didelio pritarimo.
