Nuo ko pradėti narplioti šią painią istoriją? Galima tradiciškai: nuo to baisaus antradienio, kai 1453 m. gegužės 29-ąją pergalingasis sultonas Mehmedas II pirmą kartą sukalbėjo maldą Alachui po Šv.Išminties skliautais...
Ne, šiandien paliksime nuošalyje ir tą angelą, kuris imperatoriaus Justiniano gudrumu buvo pririštas prie Šv.Išminties stulpo, ir paskutinius dvasininkus, pranykusius marmurinėje šventovės sienoje, ir Konstantinopolio graikus, amžius naktimis girdėjusius jų pamaldas, nutrauktas janyčarų.
Iškart persikelsime į ХХ amžių ir pažiūrėsime, kaip įdomiai naujieji simboliai susipynė su senaisiais.
1915 metų vasario 19-ąją, kai Antantė pasuko savo armadą Dardanelų link, kai visiems atrodė, kad Osmanų imperija paprasčiausiai nepajėgs išlaikyti Konstantinopolio, sultono vyriausybė, vapėdama „Tegul ji niekam neatitenka!“, užminavo Šv.Išmintį. Buvo įsakyta ją susprogdinti, kai horizonte pasirodys pirmasis sąjungininkų laivas.
Didžiojo vizirio Mehmedo Talaato Pashos įsitikinimu, Didžiosios Britanijos premjeras lordas Herbertas Henry Asquithas pasiuntė į Bosforą admirolą lordą Sackville‘į Cardeną tik tam, kad krikščioniškajam pasauliui pagaliau būtų grąžinta Šv.Išmintis, apie kurią abu lordai, ko gero, turėjo gana miglotą supratimą. Soboro laimei ir viso pasaulio nuostabai, sąjungininkų laivai tuomet nesugebėjo prasiveržti į Konstantinopolį.
O štai graikai, niekada nepamiršę Šv.Išminties, ilgai svyravo, ar stoti į pasaulinį karą, ir galiausiai 1917-aisiais prisidėjo prie Antantės turėdami vienintelę svajonę, kurią įgarsino Graikijos karalienė Sofija: kad jos vyras karalius Konstantinas „įžengtų į didįjį Šv.Išminties miestą graikų armijos priešakyje“. Graikus į kovą vedė „didžioji idėja“ – atkurti Bizantiją.
Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, 1919-ųjų vasarį, kai Antantės kariuomenė pagaliau užėmė Konstantinopolį, Didžiojoje Britanijoje veiklą išplėtojo Šv.Išminties grąžinimo komitetas. Tuomet manyta, kad didysis miestas prie Bosforo taps neutralus, kontroliuojamas tarptautinės administracijos, ir sąjungininkams atrodė teisinga atimti jį iš musulmonų.
Netrukus anglai ir prancūzai suprato, kad graikai šiame mieste kelia daugiau rūpesčių negu turkai. Vietos ortodoksų bendruomenė, sutikusi sąjungininkus kaip ilgai lauktus išvaduotojus, aiškiai nusitaikė užgrobti Šv.Išmintį ir iškelti ant jos kupolo kryžių.
Tai, kas du šimtmečius buvo Rusijos užsienio politikos kelrodė žvaigždė, tai, dėl ko keturiasdešimt metų seilę varvino jaunas Bulgarijos imperializmas, galėjo staiga įgyvendinti graikai, be to, tučtuojau, ir tas kryžius kažkaip savaime derėjo su Graikijos vėliava.
Tačiau anglams ir prancūzams visai nesinorėjo, kad Graikija taptų galinga valstybe: ji ir taip įsigudrino viena, be pašalinės pagalbos, užkariauti visą Mažąją Aziją. Todėl Antantė apjuosė Šv.Išmintį kulkosvaidžių lizdais ir neprileido prie jos nei savo sąjungininkų graikų, nei vietos ortodoksų. (Tyrinėjant soboro požemines cisternas prieš dešimtmetį buvo rastas angliškas plokščias viskio butelis – andainykštės sargybos pėdsakas.)
Graikijos laukė žiaurus pralaimėjimas: nežinia iš kur atsiradusi Turkijos Respublikos kariuomenė, remiama sovietų, sutriuškino jos armiją Mažojoje Azijoje, o Konstantinopolio prieigose graikus sulaikė rūstus Antantės įspėjimas.
Graikijos armija buvo nublokšta į Egėjo jūrą, o vėliau turkų nacionalistų vadui Mustafai Kemaliui pavyko tai, kas atrodė neįmanoma: pasiekti, kad laimėtoja Antantė anuliuotų grobikišką Sevro taikos sutartį, kurią pasirašė sultono vyriausybė ir pagal kurią šalis faktiškai turėjo būti padalyta. Tokios sėkmės nesulaukė nei vokiečiai, nei austrai: abiejose valstybėse karinį pralaimėjimą lydėjo revoliucijos, tačiau pralaimėjusiųjų dalios tai nepalengvino.
Ir tik M.Kemaliui pavyko įtikinti savo tautą ir visą pasaulį, kad baisiojo karo ugnyje tiesiog iš nieko atsirado Turkijos Respublika, niekaip nesusijusi su sutriuškinta Osmanų imperija.
Pagal naująją Lozanos taikos sutartį Graikija ir Turkija sutiko pasikeisti „svetimais“ gyventojais ir milijonai Mažosios Azijos heleniečių buvo deportuoti į Graikiją. Etninį valymą lydėjo ortodoksų šventyklų naikinimas: pavyzdžiui, Nikėjoje (dabar – Iznikas) patrankomis sušaudyta išskirtinio grožio Uspenijos cerkvė su VII–XI a. puikiai išsilaikiusiomis mozaikomis.
Tiesą sakant, šio baisaus pasikeitimo žiaurumai buvo abipusiai.
Pagal sutartį Konstantinopolio graikai išvengė visuotinės deportacijos, tačiau niekas neabejojo, kad, pasitraukus Antantės kariuomenei, jų dalia bus nepavydėtina: turkai juos laikė penktąja kolona, prisišaukusia į miestą mirtiną priešą. Buvo uždarinėjamos graikų mokyklos ir žurnalai, graikams draudžiama dirbti gydytojais ir vaistininkais.
Ekumeninis patriarchatas, kurį išvyti iš Stambulo turkai atkakliai reikalavo per Lozanos derybas, vis dėlto buvo išsaugotas, tačiau nuolatos buvo spaudžiamas ir gąsdinamas. Netrukus Stambulo graikų bendruomenė nuo 300 tūkst. sumažėjo iki 125 tūkst.
Tokiomis sąlygomis niekas nesitikėjo, kad M.Kemalis priims didžiulės simbolinės svarbos sprendimą: Šv.Išmintį, graikų karščiausių troškimų simbolį, iš mečetės paversti muziejumi.
Pagrindinis M.Kemalio lozungas buvo sekuliarizmas. Pirmiausia 1925 metais šalis perėjo prie Grigaliaus kalendoriaus, 1928-aisiais islamas dingo iš šalies Konstitucijos, 1932-aisiais visiems muedzinams įsakyta į pamaldas kviesti ne arabiškai, o turkiškai (įstatymas išsilaikė 18 metų, vėliau grįžo arabų kalba), 1935-aisiais poilsio diena vietoj penktadienio paskelbtas sekmadienis ir t.t.
Antra, tarptautinė padėtis vertė M.Kemalį glaudžiai bendradarbiauti su buvusiu priešu, ir 1930 metais Graikijos premjeras Elefterios Venizelos atvyko taikos vizito į Turkiją.
Trečia, M.Kemalis troško nustumti į šešėlį imperinę praeitį dėl nacionalistinės ateities ir 1925 metais uždarė Osmanų sultonų mauzoliejus. Vadinasi, ir Mehmedo Užkariautojo šlovė turėjo šiek tiek priblėsti.
Ketvirta, M.Kemalis garbino mokslą ir švietimą, tegul ir suprato juos kartais gana keistai. Scientizmą jis laikė žmonijos laime.
Vis dėlto visi šie veiksniai galėjo ir nesusilieti, nepaskatinti Šv.Išminties paversti muziejumi, jeigu ne vieno vienintelio nuostabaus žmogaus pastangos.
Thomui Whittemore’ui, kai jis įsikišo į Šv.Išminties likimą, jau buvo 60 metų ir už savo pečių jis, tiesą sakant, neturėjo nieko, kuo galėtų pagrįsti savo įsikišimą.
Iš turtingos Bostono šeimos kilęs, Harvardo menotyrininko išsilavinimą turintis Th.Whittemore’as nesispecializavo jokioje srityje, neturėjo svarių publikacijų, atsitiktinai dalyvavo archeologiniuose kasinėjimuose Egipte (čia ir išryškėjo jo svarbiausias talentas – gebėjimas kasinėjimams rinkti aukas iš turtingų Amerikos filantropų), žavėjosi šiuolaikine tapyba – dievino Henri Matisse’ą, pas kurį ilgai gyveno ir kurį populiarino Amerikoje.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui su Raudonuoju Kryžiumi atvyko į Rusiją padėti pabėgėliams iš karo veiksmų zonos. Jį sužavėjo rusų kultūra – ypač pamėgo ortodoksų sakralinį meną.
Čia Th.Whittemore’as pasitiko abi revoliucijas, per Pilietinį karą, kiek galėjo, padėjo badaujantiesiems: grįždavo į JAV rinkti labdaros ir surinko didžiules sumas. Vykdavo per Stambulą ir ten pirmą kartą susidomėjo Bizantijos menu.
„Užsikrėtęs“ rusiška tema, Thomas filantropinius projektus tęsė ir trečiajame dešimtmetyje: jo pastangomis veikė Rusų pabėgėlių vaikų gelbėjimo komitetas, vėliau – Rusų pabėgėlių jaunimo švietimo reikalų komitetas. Ištisa emigrantų karta buvo dėkinga Th.Whittemore’ui už pagalbą įsikuriant svečiose šalyse. Jis užmezgė draugiškus ryšius su daugeliu garsių rusų išeivių – nuo Sergejaus Rachmaninovo iki kunigaikščio Jusupovo.
Be to, Th.Whittemore’as be perstojo materialiai rėmė rusų Šv.Panteleimono vienuolyną Afone. Už tai dėkingi broliai vėliau priimdavo jį kaip vyskupą.
Tačiau, ko gero, labiausiai Rusijoje jis išgarsėjo tuo, kad tapo tarpininku painioje Maskvos Danijilo vienuolyno varpų gelbėjimo operacijoje. Juos ketinta perlydyti, bet Th.Whittemore’as įtikino amerikiečių pramonininką Charlesą Crane’ą juos nupirkti ir padovanoti Harvardo universitetui (2008-aisiais varpai grįžo į Maskvą). Dar nuostabiau, kad 1930 metais Thomas pats atvyko į SSRS vadovauti varpų nukabinimui, patikrinimui ir transportavimui.
Bet trečiojo dešimtmečio pabaigoje savo kunkuliuojančią energiją Th.Whittemore’as jau nukreipė į Turkiją. Vakarų kultūrinė atmosfera kažkaip nepastebimai pakito: baisūs sukrėtimai ragino ieškoti naujų minties kelių. 1928-aisiais Williamas Butleris Yeatsas parašė eilėraštį „Plaukimas į Bizantiją“, kuris iškart labai išpopuliarėjo. Anksčiau niekinta Bizantija tapo madinga. Coco Chanel pradėjo gaminti „bizantiško“ stiliaus bižuteriją.
Th.Whittemore’as pajuto, kad čia atsiveria didžių galimybių langas. Kiek laiko padėstytojavęs JAV, jis įkūrė Bizantijos institutą su būstine Bostone, moksline biblioteka Paryžiuje (ji ir dabar gyvuoja) ir „gamybos baze“ Stambule. Tam jis leido savo lėšas, įsitikinęs, kad netrukus sugebės sudominti Bizantija daugybę filantropų.
Nebūdamas bizantologas, nelabai nusimanydamas apie Bizantijos meną, 1929 metais jis atvyko į Stambulą ir kažkaip sužavėjo Halilą Bey, nuo 1910 metų vadovavusį Otomanų muziejui: senajai Turkijai šis legendinis žmogus įkūnijo europietiškumą, naujajai – perimamumą.
Dar vienu jo šalininku tapo Yunusas Nadi, pagrindinio Turkijos laikraščio „Cumhuriyet“ įkūrėjas.
1930 metų vasarą Th.Whittemore’as gavo leidimą Šv.Išminties viduje pasatyti pastolius ir pradėjo nuo sienų valyti jas dengiančius tinko sluoksnius. Tai buvo galima daryti tik per pertraukas tarp namazų (musulmonų privalomų maldų).
Pats Thomas niekada nebuvo restauratorius, bet žinojo, kur rasti tinkamų žmonių: pasamdė specialistų iš Anglijos, Italijos, Prancūzijos, pagaliau pravertė ir Nikolajus Klugė, paskutinė Rusų archeologijos instituto Stambule liekana, dešimt metų skurdusi ir gėrusi Stambule.
Apie dalį mozaikų Th.Whittemore’as žinojo iš savo pirmtako, šveicarų architekto Gaspare Fossati piešinių. Jis atvyko į Stambulą XIX a. viduryje statyti Rusijos pasiuntinybės pastato, bet kartu sultono užsakymu sutiko atnaujinti Šv.Išmintį. Jis surado ir nupaišė kai kurias mozaikas (dalį jų sunaikino 1894 metų žemės drebėjimas ir apie jas žinome tik G.Fossati dėka), bet vėliau viską rūpestingai užtinkavo ir uždažė.
Kai darbą pradėjo Bizantijos institutas, paaiškėjo, kad vaizdų kur kas daugiai nei surado G.Fossati.
Kai kuriose vietose tinkas pats nubyrėjo, bet buvo ir tokių vietų, kur, atvirkščiai, laikėsi taip stipriai, kad atsisluoksniuodavo tik kartu su mozaikos smalta. Kad to neatsitiktų, instituto darbuotojai ėmė naudoti stomatologines menteles.
Darbas vyko labai lėtai, bet tai, kas atsivėrė prieš akis, stulbino: pasirodo, kad G.Fossati nesugebėjo rasti pagrindinio Šv.Išminties perlo – Paleologų renesanso deisaus (deisus – tapybos siužetas, vaizduojantis Kristų su Marija ir šv.Jonu Krikštytoju, kai kada ir kitų šventųjų apsuptą).
Didžiulio Jėzaus Kristaus atvaizdo pasirodymas veikiančioje mečetėje perpildė tikinčiųjų kantrybės taurę: Turkijos spaudoje prasidėjo kampanija prieš Th.Whittemore’ą, jis apkaltintas slapta rengiantis Šv.Išminties atvertimą į krikščionių šventyklą.
Jeigu darbus būtų vykdę ortodoksų mokslininkai, juos būtų buvę galima įtarti tegul ir ne ką nors planuojant, tai bent jau nesąmoningai viliantis ko nors panašaus. Tačiau Bostono turtuolis, estetas, gėjus ir aukštuomenės liūtas Th.Whittemore’as pačia savo išvaizda, nepamainomu šaliku ir minkšta fetro skrybėle sklaidė bet kokius nuogąstavimus: jam tiesiog patiko Bizantijos menas – ir viskas!
Derinti namazus ir restauravimą darėsi vis sunkiau. O Th.Whittemore’o šlovė pasaulio žiniasklaidoje augo kaip ant mielių: kur jau kur, bet savireklamos srityje jam nebuvo lygių!
1932 metų vasarą Turkijos Respublikos prezidentas pakvietė Th.Whittemore’ą atvykti pas jį į Ankarą. Liepos 11–12 d. vizitas praėjo tiesiog puikiai: Thomas atvežė M.Kemaliui didžiules atsivėrusių mozaikų nuotraukas ir sudomino jį perspektyva paversti Šv.Išmintį Turkijos pagrindiniu turizmo centru, pritrauksiančiu ne mažiau turistų negu Atėnų Partenonas. Svarbiausia, kad M.Kemaliui tai buvo ne priešiškas ortodoksų ir ne svetimas graikų paveldas – tai buvo turkų menas, juk jis bylojo apie jo šalies istoriją.
Th.Whittemore’as taip patiko prezidentui, kad grįžtant jam skyrė vienintelę traukinyje Ankara–Stambulas vienvietę kupė. O Japonijos pasiuntinį, kuris vyko tuo pačiu reisu, įgrūdo į bendrą vagoną – džiūgavo tuščiagarbis Th.Whittemore’as.
Vis dėlto praėjo dar dveji metai, kol 1934-ųjų lapkričio 24-ąją Ministrų kabinetas priėmė nutarimą, kuriame buvo sakoma: „Ayasofya mečetės, unikalaus architektūros paminklo, pavertimui muziejumi pritars visas pasaulis. Šis virsmas taps žmonijos žinių šaltiniu.“
Beje, ir tuomet reikalai nelabai pajudėjo, kol 1935-ųjų sausį į Stambulą atvyko pats prezidentas. Jis atvyko propaguoti naujos savo reformų serijos: privalomų pavardžių, europietiškų drabužių, lotyniško šrifto. Bet ir būdamas labai užsiėmęs, Atatiurkas rado laiko susitikti su Th.Whittemore’u.
Pasak pastarojo, „Šv.Išmintis buvo mečetė tą dieną, kai kalbėjausi su juo. Kai atėjau į mečetę kitą rytą, ant durų kabėjo skelbimas, parašytas paties Atatiurko ranka: „Muziejus uždarytas restauruoti.“
Vasario 1-ąją muziejus priėmė pirmą ekskursantų grupę – tai buvo vokiečių turistinio lainerio keleiviai. Tą patį vasarį Šv.Išmintį aplankė pats Atatiurkas
Th.Whittemore’o pastangos garsinti šventovę davė vaisių: Europoje ir Amerikoje imtos statyti cerkvės, mėgdžiojančios Stambulo didžiąją šventovę. Buvo sukurtas spalvotas filmas apie restauravimo darbus ir parodytas prezidentui Franklinui Rooseveltui Baltuosiuose rūmuose. Bet kuri garsenybė, apsilankiusi Bosforo megapolyje, dabar laikė savo pareiga užsukti į Šv.Išmintį. Ten lankėsi H.Mattise‘as, Johnas Rockefelleris, Anglijos karalius Eduardas VIII ir net Josephas Goebbelsas.
Šventovės kieme buvo nugriauti kavinės ir prieglaudos pastatai ir atsivėrė galimybė atlikti archeologinius tyrimus. Kelių metrų gilumoje rasti ankstesnio Šv.Išminties pastato, statyto V a. ir sudegusio 532 metais, frontonai tapo tikra moksline sensacija. Ši iškasa savo vietoje ir dabar – jos vėl neužkasa, bet ir neplatina.
Kuo daugiau rimtų mokslininkų dėjosi prie darbų Šv.Išmintyje, tuo labiau didėjo nepasitenkinimas Th.Whittemore’o diletantizmu, pompastiškumu ir pagyrūniškumu. Kai 1934-aisiais jis buvo paskirtas atstovauti JAV Tarptautiniame Bizantijos tyrimų Šv.Išmintyje kongrese, specialistai tik truktelėjo pečiais.
Bet ką pažinojo visas pasaulis – juos ar jį? Apie ką savo romanuose rašė Grahamas Greene'as ir Evelynas Waugh? Kas liko Stambule per visą Antrąjį pasaulinį karą ir tęsė darbus Šv.Išmintyje gresiant neišvengiamam (kaip atrodė) Vokietijos įsiveržimui, kai visus kitus tyrinėtojus tarsi vėjas nušlavė? Kas koja atidarinėdavo svarbiausių kabinetų duris? Kas įtikino Turkijos valdžią jau po karo paversti muziejais dar du Bizantijos meno šedevrus – Choros (Karie) ir Pammakaristos bažnyčias? Kas gavo leidimą Bizantijos institutui pradėti valyti Karie mozaikas ir freskas? Pagaliau kas vėl ir vėl rinko rėmėjų lėšas šiems darbams?
Jis, tik jis. Po Th.Whittemore’o mirties Bizantijos institutas pamažu sunyko.
Th.Whittemore’as išlaikė pažadą, duotą Atatiurkui 1932 metų liepą: Šv.Išmintis tapo pagrindiniu Turkijos turizmo objektu
Šv.Išminties muziejus – paties Atatiurko bendraamžis: juk M.Kemalis gavo šią pavardę/titulą – „Turkų tėvas“ – tą pačią dieną, tame pačiame 1934 m. lapkričio 24-osios Ministrų kabineto posėdyje. Atimti iš Šv.Išminties muziejaus statusą – tas pats, kas atimti Atatiurko vardą iš Turkijos Respublikos kūrėjo.
Istorija – permaininga
Dievo Šventos Išminties bažnyčia (gr. Αγία Σοφία − Hagia Sophia, turk. Ayasofya) − buvusi Konstantinopolio patriarcho bazilika, vėliau − mečetė ir muziejus Stambule (Turkija). Ji garsi dėl savo kupolo, kuris laikomas Bizantijos architektūros įkūnijimu. Dievo Šventos Išminties bažnyčia buvo didžiausia katedra pasaulyje iki 1520 m., kai buvo baigta viduramžių Sevilijos katedra.
Dabartinis pastatas pastatytas 532–537 m. įsakius Bizantijos imperatoriui Justinianui I ir iš tiesų buvo trečioji Šventos Išminties bažnyčia, užėmusi tą vietą (pirmos dvi buvo sugriautos per maištus). Ją kūrė du architektai: Izidoras Miletietis ir Artemijus Tralietis. Bažnyčiai priklausė daugybė šventų relikvijų ir tarp kitų dalykų joje buvo 15 m. ilgio sidabrinėmis ikonomis puošta siena (ikonostasas). Apie tūkstantį metų ši bažnyčia buvo Rytų Ortodoksų Bažnyčios centras.
1453 m. Konstantinopolį užgrobė Osmanų imperija ir sultonas Mehmedas II įsakė pastatą padaryti mečete. Varpai, altorius, ikonostasas ir šventieji indai buvo pašalinti, o dauguma mozaikų ilgainiui užteptos. Osmanams valdant atsirado mihrabas, minbaras ir keturi minaretai soboro išorėje. Soboras buvo mečete iki 1934 m., kai K.Atatiurko nurodymu tapo pasaulietinės Turkijos Respublikos muziejumi.
500 metų išbuvęs pagrindine Stambulo mečete, Šv.Išminties soboras buvo daugelio kitų osmanų mečečių modelis. Pvz.: Sultono Ahmedo mečetė, Şehzade mečetė, Suleimanijos mečetė, Rüstem pašos mečetė.
Nors kartais tvirtinama, kad soboras skirtas šv.Sofijai, visas bažnyčios pavadinimas yra Dievo Šventos Išminties bažnyčia (gr. – Ναός τῆς Ἁγίας τοῦ Θεοῦ Σοφίας). Tad bažnyčia skirta išminčiai (graikiškai sofija), o ne kuriai nors šventajai.
1985 m. Dievo Šventos Išminties soboras su kitais Stambulo objektais įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
2020 m. liepos 10 d. Turkijos teismas pripažino Dievo Švenos Išminties soboro pavertimą 1934 m. muziejumi neteisėtu, pastatui grįžo mečetės statusas.
Parengė Milda Augulytė
