Vilniaus istoriografiniame pasakojime svarbią vietą užima iki šiol Lietuvos skaitytojams mažai girdėto visuomenės veikėjo, kraštotyrininko, mediko, vieno Vilniaus mokslo bičiulių draugijos steigėjų L.Czarkowskio (1855–1928) atsiminimai apie gyvenimą 1867– 1875-aisiais po sukilimo Vilniuje, carinės valdžios verčiamame Rusijos imperijos užkampiu.
Knygoje „Vilnius 1867–1875: atsiminimai“ (išleido „Aštuntoji diena“) L.Czarkowskis sodria kalba, spalvingai ir gyvai piešia miesto žemėlapį, detaliai aprašo to meto krautuves, knygynus, prekyvietes, pasakoja šmaikščius nuotykius iš savo mokytojų gyvenimo, atskleidžia pikantiškas ir negirdėtas XIX a. antrosios pusės miesto istorijas.
Knygos pasakojimą papildo žymiausio to laikotarpio Vilniaus fotografo Juozapo Čechavičiaus miestovaizdžio ir apylinkių nuotraukos, kurias parinko knygos vertėjas, fotomenininkas, fotografijos istorikas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Stanislovas Žvirgždas.
Ši ištrauka leidžia lyg pro rakto skylutę pažvelgti į XIX a. Vilnių.
Atliktas surašymas
1873 m. pradžioje Vilniuje pirmą kartą buvo atliktas vienos dienos gyventojų surašymas. Į pagalbą skaičiuotojams buvo pasitelkti net aukštesnių nei antroji klasė mokiniai.
Pagal tą sąrašą tuomečiame Vilniuje suskaičiuota devyniasdešimt šeši tūkstančiai gyventojų, kurių daugiau pusę sudarė žydai. Girdėjau, kad, regis, tik nedaugelis žydų tąkart išsisuko nuo surašymo. Suprantama, tikrojo tikėjimo išpažinėjai nemėgo visokių sąrašų, nes turėjo mokėti pagalvės mokestį.
Pasakojamas toks anekdotas. Į vieną miestelį atvažiavo ispravnikas ir įsakė, kad kahalas sušauktų į sinagogas visus miestelio žydus ir suskaičiuotų.
Po valandos pas jį atvyksta kahalo atstovai ir praneša, kad jau suskaičiavo, ir klausia, kas suskaičiuos tuos, kurie jau kapuose? Iš pykčio paraudęs ispravnikas pamanė, kad jie arba beviltiški kvailiai, arba iš jo šaiposi, ir užriko ant jų, kaip tik viršininkai moka: „Niekas iš jūsų nereikalauja skaičiuoti mirusius, tik gyvuosius.“ – „Niu, jeigu tik tuos, kurie sinagogoje, tai jų yra (tarkime) aštuoni šimtai.“ Viršininkas taip ir užrašė. Kapinėse buvo pasislėpę dar tiek pat žydų.
Kad ir kaip būtų, Vilniuje žydai buvo pranašesni ir skaičiumi, ir kapitalu. Daugybė žydų vaikštinėjo gatvėse, jie, neleisdami praeiviui ramiai eiti savo keliu, būriavosi Vokiečių gatvėje, griebdavo už skvernų ir tempdavo į savo parduotuvę, ypač jeigu tai būdavo atvykėlis iš kaimo.
Nesiliaudavo gražbyliauti
„Ponuli, ponuli, ateik, pone!“ – kviesdavo ištekėjusios žydės su atlasiniais kaštono spalvos, jau kiek nusišėrusiais galvos apdangalais, su dirbtinėmis apykaklėmis, kaip ir plaukai perskirtomis per vidurį. Kvietė šaigetai, mišuresai, įkyrėdavo ir barzdoti šeimų tėvai, po šlike slepiantys peisus, tikro vyro veido papuošalą, kurį policija jau draudė, nors atlaidžiai žiūrėjo į praskiepą chalatų nugarose ir baltus marškinių raištelius.
„Turiu labai gražius vyriškus kailinius ir moteriškus – ak“, „Pone geradary, munduro švarkelį vaikui – prašom, pas mane pigiausia“, „Netikėk juo, pone, tai netikėlis, turi pusantro švarkelio, ir tie patys sudėvėti“, „O pas mane ot, fainas, antikas“, „Gal petnešas, batus, pusbačius, naujus drabužius perkate, parduodu.“
Priblokštas kaimietis beveik netenka sąmonės, pagaliau leidžiasi pirmojo geresnio nuvedamas į dešimtą kiemą ir labai permoka. Kai sugrįžta, tarpininkas ar tarpininkė, turtingesnėse užeigose būdavo ir po porą, užjaučia: „Niu, kodėl, ponas, manęs nepasiklausei, būčiau nuvedęs poną pas gerą pirklį.“ Be tarpininkų joks žmogus nieko nelaimėdavo.
Garsėjo skrandomis
Kartą, kai jau mokiausi penktoje klasėje, mane aplankė pusbrolis iš Polesės, kaime apiplėkęs, užsitupėjęs valstietis. Buvo ruduo. Ponui Jonui reikėjo geros, bet pigios skrandos.
Vilnius tais laikais garsėjo skrandomis ir visų kitų rūšių kailiais: gatavais kailiniais, į vieną gabalą susiūtais kailiukais, pusės ar ketvirčio gabalo ir atskirais paprastųjų meškėnų, oposumų,skunksų, nutrijų, lokių ponams, lapių, beždžionėlių, zuikių ir zuikučių, miškinių kiaunių, karakulių ponioms.
Buvo kepurių iš bebro, lapės kailio ir karakulinės, kodėl gi ne. Taip pat prekiauta ir movomis rankoms. Nė viena save gerbianti ponia nebūtų be movos pasirodžiusi gatvėje, nebent būtų apsirengusi senoviniais drabužiais: algierka ar apsiaustu trumpomis rankovėmis, nes tas apdaras iš bėdos galėjo atstoti movą. Mova – mūsų dienų rankinukas – atstojo kišenes, o žiemą šildė rankas.
Tarpininkų apgultas pusbrolis prarado kantrybę ir kad riktels: „Šalin!“ Tuojau aplink jį nieko neliko, tik iš kažkur pasigirdo prislopintas balsas: „Derantis negalima pykti, ponuli, prašau eiti su manimi, susitarsime.“ Ir tikrai – ponas Jonas nusipirko gatavą skrandą, kuri jam tiko it nulieta (o vaikinas buvo tikras galiūnas) ir nebrangiai, tik už kokius trisdešimt septynis rublius.
Tas atsitikimas parodo, kad retsykiais, norint turėti didesnį pasirinkimą, galima ir smarkiau nusikeikti. Nežinau, kas mūsų dienomis darosi Vokiečių gatvėje, nes norintys gali apsieiti ir be tarpininkų, nekreipiame dėmesio į įkyruolius, nes perkame pas pažįstamus pirklius, suprantama, išskyrus sendaikčius. Regis, ir ten jau niekdarys su triukšmu griebia už skvernų ir tempia į parduotuvę.
Anais laikais Vokiečių gatvėje ir šalimais esančiose gatvelėse (buvusiame žydų gete) iki pat Pylimo gatvės eismas buvo intensyviausias Vilniuje. Užtat šeštadieniais ir per žydų šventes tvyrojo visiška ramybė.
Nuo ankstyvo ryto visi, kas gyvas, sinagogose, mokyklose ar namuose garbino Izraelio Dievą, o po pietų šurmuliavo vaikštinėdami Didžiosios, Poguliankos ir Antakalnio gatvėmis.
Švenčių dienomis buvo galima įsitikinti, kad Vokiečių gatvėje buvo tik dvi ne žydams priklausančios parduotuvės: Vėberio cukrainė ir Šporo vaistinė prie Didžiosios gatvės, šiandien jau priklausančios žydams (prieš keletą metų poniai Frumkinai Bailei).
Veikė daug krautuvėlių
Pagal eismo intensyvumą antroje vietoje buvo Didžioji ir Pilies gatvės. Čia glaudėsi negausios krikščionių firmos, dar mažiau buvo lenkiškų. Einant nuo Aušros vartų į Veršyną dirbo dvi ar trys parduotuvėlės, prekiaujančios Romos katalikų devocionalijomis (maldaknygėmis, paveikslėliais, rožiniais ir žvakėmis), panašios buvo ir stačiatikių šventenybės, tik brangesnės ir išvaizdesnės, nes valdžia teikė paramą.
Vieną krautuvėlę rusai įrengė prie pat Aušros vartų koplyčios, jau iš tolo šviečiančią ikonų apsodais. Antra buvo Didžiojoje gatvėje šalia Bazilijonų unitų cerkvės vartų, trečia – šalia Šv.Teresės bažnyčios žiūrint nuo Šv.Dvasios cerkvės pusės.
Toliau Didžiojoje gatvėje Degteriovas prekiavo virduliais ir metaliniais virtuvės indais. Muchinas šalia soboro turėjo kailių sandėlį, Senevaldas prekiavo metalo dirbiniais, o netoli Pilies gatvės jau buvo lenkiškos krautuvėlės.
Kitoje Didžiosios gatvės pusėje Skirmundas laikė Krymo ir kitų šalių vynų parduotuvę. Pilies gatvėje pamenu buvus Šachto kepyklą ir keletą kavinių antruose namų aukštuose
Apie knygos autorius
Visuomenės veikėjas, bibliografas, kraštotyrininkas, medikas, vienas Vilniaus mokslo bičiulių draugijos steigėjų, bibliotekininkas Ludwikas Czarkowskis gimė 1855 m. rugsėjo 4 d. Čarkovco kaime, Balstogės vaivadijoje. Gimnaziją lankė Vilniuje, ją baigęs Varšuvoje studijavo mediciną. 1894 m. tapo Vilniaus gydytojų draugijos nariu. 1894–1911 m. dirbo Vilniuje, o vėliau Gardine.
1909 m. Vilniuje išleistas L.Czarkowskio sudarytas „Bendrinis rusicizmo žodynėlis“. Nuo 1918 m. iki mirties gyveno Vilniuje. 1922 m. pasirodė leidinys „Lenkiški pseudonimai ir kriptonimai“. Mirė 1928 m. spalio 22 d. Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse.
Fotografas Juozapas Čechavičius gimė 1818 m. kovo 2 (14) d. Vitebsko gubernijoje, Polocko apskrityje. 1830–1838 m. mokėsi Vitebsko gimnazijoje. 1856 m. lankėsi Paryžiuje, kur mokėsi fotografijos meno ir technikos. Dirbo fotografu Varšuvoje, Kijeve, Černigove, Vitebske.
1865 m. J.Čechavičius atvyko į Vilnių, kur atidarė fotoateljė. 1870 m. sudarė fotografijų albumą „Vilniaus vaizdai“, 1882 m. – „Neries pakrančių albumą“. 1876 m. tapo Prancūzijos fotografijos draugijos nariu. Mirė 1888 m. sausio 1 (13) d. Vilniuje, palaidotas Bernardinų kapinėse.
