Virtualioje parodoje prof. L.Mažylis toliau plėtoja tarpukario Lietuvos temą ir ne tik pristato ar-chyvinius Karaliaus Mindaugo II laiškus Lietuvai, bet ir kartu nori atkreipti dėmesį į tų laiškų turinį, į pamirštą (ar visai nežinotą) požiūrį į Lietuvą. W.von Urachas kartais pavadinamas „šimto dienų karaliumi“, o ką žinome apie jį dar? Kad buvo pradėjęs mokytis lietuviškai? Maždaug tiek.
Mažai mus tedomina, kad jis buvo Viurtembergo karališkosios šeimos aristokratas, doras katalikas, daugiavaikės šeimos tėvas (1918-aisiais – jau našlys), o profesionalią kariškio tarnybą bandė derinti su monarcho užmojais. Profesoriaus Liudo Mažylio teigimu, jo biografija net labai įdomi. „Būdamas penkerių metų Wilhelmas tapo antruoju kunigaikščiu Urachu, prieš Pirmąjį pasaulinį karą vadovavo Štutgarto 26-ajai (1-ajai karališkajai Viurtembergo) divizijai, karo metu buvo divizijos vadas, o galiausiai tapo fronto vadu – generolu“, – pasakoja prof. L.Mažylis ir užsimena, kad tai tik istorijos pradžia.
Anot prof. L.Mažylio, nereikia pamiršti, kad 1918-ųjų vasario 16-ąją, Lietuvos Tarybai pasirašant Nepriklausomybės Aktą, valstybės forma dar nebuvo apibrėžta. Ar Lietuva bus monarchija, ar respublika, tuo metu nebuvo svarbiausia debatų tema. Visu rimtumu buvo rutuliojama konstitucinės monarchijos idėja. O štai klausimas, kas taptų tuo monarchu, buvo svarbus. Buvo itin svarbu nesusisaistyti su Vokietija personaline unija. „Jau 1918 m. pradžioje buvo diskutuojama dėl monarcho kandidatūros. Atmetus idėją kviesti monarchu Vokietijos kaizerį Vilhelmą, buvo renkamasi tarp Saksonijos princo Friedricho Christiano ir Viurtembergo kunigaikščio Uracho.
Galiausiai Lietuvos Tarybos nariai balsuodami 1918 m. liepos 4 d. pasirinko nuosaikųjį Urachą, o štai Vokietijos Reichstago deputatui Matthiui Erzbergeriui remiant ir padedant 1918 m. liepos 11 d. W.von Urachas buvo paskelbtas Lietuvos karaliumi“, – pristato profesorius. Jis primena, kad Lietuvos Taryba taip pat buvo iškėlusi Urachui daug sąlygų: tituluotis Mindaugu II (būtent taip laiškuose jis save ir įvardijo), valdyti su išrinktu parlamentu, jo patarėjai turi būti lietuviškai kalbantys, o vaikai lankyti lietuviškas mokyklas.
„Tačiau Vokietijos valdžios atstovai buvo nepatenkinti jo išrinkimu, tad buvo trukdoma iš Vokietijos pusės, o ir Vokietijos valdžia nepripažino Uracho Lietuvos karaliumi, – istorines aplinkybes vardija L.Mažylis. – Tuo metu ir pačioje Lietuvos Taryboje buvo nesutarimų dėl Uracho buvimo Lietuvos monarchu – kairiosios pakraipos nariai svarstant šį klausimą protestuodami pasitraukė iš Lietuvos Tarybos.“
Tad, skirtingai nuo kartais deklaruojamo požiūrio, esą „išsirinkom vokietį“, Uracho išrinkimas kaip tik padidino nesutarimus tarp centrinės Vokietijos valdžios ir Lietuvos. Tačiau nesutarimai išsisprendė Vokietijai pralaimint karą. 1918 lapkričio 2 d., kai tapo aišku, kad Vokietija jį pralaimi, Lietuvos Taryba atšaukė savo liepos 11 d. sprendimą dėl Uracho paskyrimo karaliumi ir pavedė šį klausimą išspręsti Steigiamajam Seimui. Tad Urachas taip ir nebuvo atvykęs į Lietuvą kaip valstybės karalius, monarcho regalijų taip ir neįgijo.
Pasak prof. L.Mažylio, ši situacija atsispindi ir Uracho laiškuose. „Taigi Ura-chas išbuvo Lietuvos karaliumi nuo 1918-ųjų liepos 11-osios iki lapkričio 2-osios. Gaila, bet šį faktą mes, lietuviai, esame linkę nutylėti, jo nesureikšminti...“ – analizuoja profesorius ir pristato, kad galiausiai praradęs viltį tapti oficialiu Lietuvos karaliumi W.von Urachas, būdamas jau garbaus amžiaus, 1919 m. įstojo į Tiubingeno universitetą studijuoti geografijos. Ir ką gi – tapo mokslų daktaru... Vedė antrą kartą. Mirė Italijoje nuo plaučių ligos...
Virtualioje parodoje pristatomos apie 50 privačiame Urachų archyve esančių (saugomų Štutgarte) Mindaugo II laiškų skenuotos kopijos ir tų laiškų vertimai į lietuvių kalbą. Iš laiškų galima spręsti apie W.von Uracho asmenybę ir jo laikyseną Lietuvos at-žvilgiu, ypač tuo laikotarpiu, kai sudėtingomis geopolitinėmis sąlygomis Lietuvos Tarybos atstovai manevravo tarp dviejų ugnių – Rusijos ir Vokietijos – stengdamiesi įvykdyti 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniaus konferencijos metu iškeltą tikslą – sukurti nepriklausomą Lietuvos valstybę.
„Wilhelmo von Uracho laiškai atskleidžia jo vidines abejones dėl sėkmės ketinant tapti Lietuvos karaliumi, džiaugsmą juo tapus ir nerimą nesulaukiant oficialaus kvietimo į Lietuvą, – parodos eksponatus aptaria L.Mažylis. – Bet bene svarbiausia – taiklios Uracho geopolitinės įžvalgos. Laiškuose Urachas apmąsto Lietuvos padėtį politinėje arenoje, tikisi Lietuvos nepriklausomybės ir mato veiksmus, kaip to reikėtų siekti.“
Virtualios parodos lankytojus siekiama supažindinti su laikotarpiu, kai įvykiai plėtojosi milžinišku tempu. Tas laikotarpis aprėpia vienus metus: 1917–1918 m. spalio mėn. „Neretai Uracho asmenybė nagrinėjant Lietuvos istoriją lieka tarsi paraštėse, tačiau verta prisiminti, kad būtent jis buvo pasiryžęs ir rimtai rengėsi užimti Lietuvos sostą. Tai rodo ir aktyvus jo domėjimasis Lietuvos naujienomis, ir lietuvių kalbos mokymasis, ir sąsajų su Lietuvos kunigaikščiais giminystės paieškos.
Urachas buvo pats sukonstravęs giminės medį, kuriame pavaizduota, jog jo šaknys susijusios su Lietuva per Gediminaičius. Jis ne tik atidžiai sekė naujienas apie Lietuvą Vokietijos spaudoje; jo archyve galima pamatyti visus svarbiuosius Lietuvos Tarybos priimtus dokumentus, įskaitant ir Vasario 16-osios Akto nuorašą“, – išskirtinę asmenybę kitu atžvilgiu pristato prof. L.Mažylis ir teigia, jog su visomis šiomis istorijomis bus galima susipažinti virtualioje parodoje.
Virtuali paroda „Karaliaus Mindaugo II laiškai apie Lietuvą“ – nuo liepos 11 dienos adresu: www.liudasmazylis.lt. Laiškuose Urachas apmąsto Lietuvos padėtį politinėje arenoje, tikisi Lietuvos nepriklausomybės ir mato veiksmus, kaip to reikėtų siekti. „Wilhelmas von Urachas buvo vertas Lietuvos, o Lietuva – jo...
Parengta bendradarbiaujant su Europos Parlamento nariu Liudu Mažyliu.
