17 metų Aleksoto seniūnijai vadovavusi L.Navickienė neseniai pasitraukė iš pareigų.
„Iš darbo išėjau balandį per patį dėl koronaviruso pandemijos paskelbtą karantino piką. Laikiausi rekomendacijų likti namuose ir turbūt kaip daugelis žmonių tuo metu daugiausia laiko skyriau knygoms, sodui ir namams“, – pasakojo moteris.
Paskutinę karantino savaitę ji įsisuko švarinti Aleksote esančio nuosavo namo, kuriame gyvena nuo vaikystės, palėpę. Joje aptiko ne vieną įdomų radinį.
Seni laiškai ir dokumentai, užrašai atgaivino L.Navickienės prisiminimus, privertė sutvarkyti prieš penkerius metus amžinojo poilsio atgulusios motinos Liudvikos Gedaikienės archyvus ir dar kartą apmąstyti gyvenimo vertybes.
Dėkojo už išgelbėtas gyvybes
Palėpėje L.Navickienė rado senų dokumentų, nuotraukų, laikraščių iškarpų, motinos užrašytų prisiminimų. Labiausiai sudomino ne pirmos jaunystės laiškai, rašyti jos motinai.
„Laiškai skirti jau mirusiai mano mamai. Juos rašė Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėti žydai, kuriuos mano senelė ir tėvai savo ūkyje išgelbėjo nuo mirties. Jungtinėse Amerikos Valstijose įsikūrę žydai ir jų palikuonys laiškuose dėkojo už išsaugotas gyvybes“, – pasakojo L.Navickienė.
Kaunietė rado ir ranka rašytą dokumentą, kuriame išgelbėta Chaja Ušaraitė-Lison patvirtino, kad okupacijos metais ji, jos sužadėtinis Joselis Lisonas ir šio brolis Chaimas Lisonas slapstėsi pas L.Navickienės senelę Juzę Rimavičienę ir jos šeimą. Moteris kreipėsi į Izraelio valdžią ir prašė jos suteikti nuo vokiečių išgelbėjusiems lietuviams Pasaulio teisuolių vardus. Kaunietė mano, kad Chaja šį dokumentą išvertė į lietuvių kalbą ir atsiuntė jos mamai kaip patvirtinimą.
„1998 metais mano mamai buvo įteiktas Pasaulio teisuolio medalis, o senelei ir tėvui šie vardai suteikti po mirties. Po kelerių metų ji gavo Žūstančiųjų gelbėjimo kryžių. Šiuos apdovanojimus ji visada laikė garbingoje vietoje. O apie susirašinėjimą su išgelbėtais žmonėmis mažai žinojau“, – sakė L.Navickienė.
Slėpė tvarte su gyvuliais
Moteris teigė, jog tuo, kad gelbėjo gyvybes, jos motina nesipuikavo. Okupacijos metais tai buvo didelė paslaptis, nes už slepiamus žydus grėsė mirties bausmė. Apie slepiamus žydus nežinojo net kaimynai, giminės.
L.Navickienės tėvas Petras Gedaika iki gyvenimo pabaigos apie tai kalbėdavo retai. Tačiau jis dukrai ne kartą yra tvirtinęs, jog žmogaus gyvybė neįkainojama. Todėl, nepaisant pavojaus paties gyvybei, būtina padėti tiems, kurie pateko į pavojų.
„Mama kurį laiką taip pat šia tema prabildavo retai. Bet paskutinius porą dešimtmečių dažnai sugrįždavo į siaubingus prisiminimus, kaip 1941 metais užėjus vokiečiams jos šeima slėpė tris žydus. Tai buvo jauni žmonės iš gretimo kaimo“, – pasakojo L.Navickienė.
Slepiamiems žydams tvarte siena buvo atitverta nedidelė erdvė nuo gyvulių. Dieną besislepiantys žmonės būdavo tvarte, maistą ūkininkai jiems atnešdavo paslėpę į karvėms ir kiaulėms šerti skirtus kibirus. Vakarais žmonės būdavo pakviečiami į namus sušilti, nusiprausti, pabendrauti.
Apmąstė santykius tarp žmonių
L.Navickienė rado ir ranka užrašytus mamos prisiminimus. Juose pasakojama daugybė karo metais nutikusių istorijų. Viena jų – apie nepavydėtiną situaciją, į kurią buvo patekę jos tėvai.
„Mama parašė, kaip vieną vakarą nešė maistą tvarte besislapstantiems žydams, tuo metu kieme pasirodė rusų kareiviai ir paprašė valgyti. Jiems valgant svirne įvažiavo automobilis su vokiečių kareiviais. Šie taip pat reikalavo maisto, ypač skilandžio. Rusai su vokiečiais išvažiavo nesusitikę, žydai taip pat liko nepastebėti, bet tėvams ši situacija kainavo daug nervų“, – pasakojo L.Navickienė.
Po karo nuo vokiečių išsigelbėję Joselis ir Chaja susituokė, susilaukė penkių vaikų. Jie išvyko gyventi į Izraelį, Chaimas su šeima – į Jungtines Amerikos Valstijas.
L.Navickienės motina su išgelbėtais žydais ir jų palikuonimis bendravo iki pat mirties. „Svetur gyventi išvykę mano tėvų išgelbėti žydai ne kartą lankėsi ir Lietuvoje. Aš taip su jais buvau susitikusi. Turime keletą bendrų fotografijų. Tėvų išgelbėti žmonės jau mirę, bet jų vaikai ir vaikaičiai gyvi“, – sakė kaunietė.
Moters teigimu, palėpės radiniai ją privertė dar kartą pamąstyti apie gyvenimo prasmę, vertybes, žmoniškumą, santykius tarp žmonių ir tautų.
