Pasižvalgykite po gimtinę – gražiausi senieji Lietuvos dvarų malūnai

Nuolatos besisukantis, girgždesio ir trinksėjimų pilnas malūnas buvo itin svarbus vietovėje gyvenantiems žmonėms, dažnai minimas liaudies kūryboje ir rašytojų. Šiandien apie kai kuriuos Lietuvos dvarų malūnus žinome tik iš istorinių šaltinių, o kiti, išlikę, tampa paveldo, istorijos ir technikos paminklais, traukiančiais turistus.

Kairėnuose įsikūrusio Vilniaus Universiteto botanikos sodo lankytojai gali pabuvoti ir senajame Kairėnų dvaro malūno pastate, kuriame šiandieną įsikūręs informacinis centras, restoranas, organizuojami renginiai.

Akmens mūro Kairėnų malūnas pastatytas XIX amžiaus viduryje, kai dvarą valdė J.M.Lopacinskis, o jo žmona Dorotėja Marikonytė-Lopacinskienė inicijavo daug pokyčių, dvarvietės atnaujinimo ir sutvarkymo darbų.

Pradžioje varomas vandeniu, (Kairėnų dvarvietėje daug šaltinių), pasak šaltinių, Kairėnų dvaro malūnas aprūpindavo miltais Vilniaus miestą. XIX amžiaus viduryje – XX amžiaus pradžioje pastatas buvo pritaikytas garo malūnui. Šis dviejų aukštų romantizmo stiliaus pastatas, su raudonų plytų puošybos elementais, Kairėnų dvarvietėje pastatytas šlaite.

Liubavo dvare netoli Vilniaus, prie užtvenktos Žalesos upės nuo seno stovėjo vandens malūnas, miltais bei kita produkcija aprūpindavęs apylinkes. Žinoma, kad 1746 m. čia buvo pastatytas medinis malūnas, o vėliau, 1902-aisiais sumūrytas naujas mūrinis pastatas, prie kurio storų akmens sienų prisiliesti galime ir šiandien.

Malūne veikia muziejus su istorine ir technologine ekspozicijomis. Dažną nustebina šio pastato funkcijų gausa. Čia galima apžiūrėti ne tik grūdus maldavusias dvejas girnas, bet ir grūdų valymo, miltų sijojimo, vilnos, medžio ir metalo apdorojimo įrenginius. XX amžiaus pradžioje malūno mechanizmus varė jau ne senasis vandens ratas, o švediška 70 arklio galių turbina, kuri veikia iki šiol, – jos dėka, naudojant atsinaujinantį vandens energijos šaltinį, malūne ir šiandien gaminama elektra.

Meistriškai sumūrytų akmens sienų malūno pastatą, papuoštą raudonų plytų karnizais ir langų apvadais, manoma, statė ne vietos, o kviestiniai meistrai iš Skandinavijos regiono. Liubavo dvaro vandens malūnas – vienas iš vos keleto objektų Lietuvoje, pelniusių Europa Nostra prizą.

Tuometinių Kretingos dvarininkų pastangomis Kretingos mieste, prie Akmenos upės, apie 1770 metus buvo pastatytas akmens mūro vandens malūnas. Jo valdytojais buvo to ir vėlesnio meto Kretingos dvaro savininkai: Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis, Vincentas Potockis, Platonas Zubovas, grafų Tiškevičių giminė.

Šis akmens mūro, tinkuotomis sienomis, olandiškomis čerpėmis dengtu stogu pastatas vienaaukštis, stovi palei gatvę. Šalia malūno stovėjusi ir dvarui priklausiusi smuklė. Malūno paslaugomis naudojosi Kretingos miesto ir apylinkių gyventojai.

1917–1918 metais šiame pastate veikė pirmoji Kretingos ir visos Lietuvos hidroelektrinė. Vėliau malūnas buvo parduotas, 1940 m. nacionalizuotas, ir galiausiai, 1968 m. uždarytas. Šiandieną senasis vandens malūnas rekonstruotas ir atviras lankytojams.

Prie kelio stovintis išskirtinis pastatas, Akmenos dvarui Anykščių rajone priklausantis malūnas patraukia visų pro šalį keliaujančių akį. Tvirtų akmens sienų, olandiško tipo kepurinis vėjo malūnas, regis, mena, saugo tarp storų sienų daug istorijų.

Akmenos dvare pastatytas XIX amžiaus II-oje pusėje, šis pastatas ilgus metus miltais aprūpindavo visus apylinkių gyventojus. XX a. pradžioje tai buvo vienas didžiausių vėjo malūnų Lietuvoje: jo pagrindo skersmuo – 14 metrų, viršūnės skersmuo – 7 metrai, sienų storis – 1 metras, o 12,5 metro ilgio sparnų viršūnės siekė 30 metrų aukštį.

Akmenos dvaro malūnas patraukė ir garsaus rašytojo Jono Biliūno akį, – istorijos ir grožinės literatūros mėgėjai apie šį malūną gali paskaityti prozininko 1901 metų apsakyme „Vėjo malūnas“.

Rašytiniuose šaltiniuose minimas Burbiškio dvarui Anykščių rajone priklausęs malūnas, nuo seno stovėjęs prie Anykštos upės. Žinoma istorija, kaip vietos valstiečiai, pykstantys dėl malūno užtvankos užliejamų pievų ir laukų, 1905 metais sudegino malūną ir išgriovė užtvanką. Šiame plačiai nuskambėjusiame įvykyje dalyvavę apie 50 vyrų, nemaža jų buvo tuometinės valdžios pareigūnų suimti.

Burbiškio dvaro malūnas apdainuojamas senoje dainoje apie Bičionių ir Burbiškio apylinkes (iš: Antanas Tyla. Apie Anykščius ir anykštėnus, 2016):

Didžiulėje Raguvėlės dvarvietėje, dvidešimties hektarų plote, iki šių dienų išliko dvi dešimtys pastatų. Vienas iš jų – vandens malūnas, stačiakampio plano, su cokoliniu aukštu ir pastoge.

Raguvėlės dvarą ilgą laiką, nuo pat XVII-XVIII amžių sandūros valdė Komarų giminės atstovai. Ypač dvaras išaugo ir klestėjo XVIII amžiaus pabaigoje – XIX amžiaus pirmoje pusėje. 1940 m. dvaras nacionalizuotas, čia veikė mokymo įstaigos, o po Nepriklausomybės atgavimo Raguvėlės dvaras buvo grąžintas Komarų giminės paveldėtojams.

XIX amžiuje, Čiobiškio dvare ūkininkaujant Pilsudskiams, prie Musės upės (Neries intako) buvo pastatytas vandens malūnas ir įrengta užtvanka. Malūnų šiose apylinkėse buvo maža, todėl Čiobiškio vandens malūno svarba buvo didžiulė, čia buvusioms dvejoms girnoms netrūko darbo, o ir kitos paslaugos buvo teikiamos – vilnos karšimas, kruopų gamyba, miltų sijojimas... Šis malūnas kurį laiką veikė dar ir po Nepriklausomybės atgavimo, o apylinkių vaikai atvykdavo pasižiūrėti, kaip veikia malūno mechanizmai.

Baisogalos dvaro parke ir šiandien galima pamatyti seną olandiško tipo kepurinį vėjo malūną, pastatytą Komarų giminės valdymo laikais. XIX amžiuje malūnas veikė ir Aštriosios Kirsnos dvare, kur šiuo metu iš buvusių keliolikos šio dvaro pastatų atstatyti ir naudojami keturi pastatai.

Senųjų dvarų malūnų pažinimas – puiki kultūrinė pramoga šeimoms, visiems besidomintiems istorija ir senosiomis technologijomis. Ieškančių įdomių vietų aplink Vilnių laukia Kairėnų, Liubavo dvaro malūnai, keliaujančių pajūryje – Kretingos dvaro malūnas, o Anykščių rajone – Akmenos dvaro malūnas. Keliaujant po Lietuvos dvarus dar galima atrasti jei ne pačius malūnus, tai bent jų mįslingas istorijas.