Supratau, kad aplinkui nieko nėra. Užšliaužiau atšlaite aukštyn iki kelio. Paeiti negalėjau ir nesusigaudžiau, kurioje pusėje namai. Jėgos išseko. Vėl atsipeikėjau tik ligoninėje“, – pasakoja Eino. Grįždamas iš Joninių šventės jį ant kelio rado kiek vyresnis vaikinas Hemma Kinnunenas.
Šią istoriją Eino papasakojo suomių žurnalistui Veikko Erkkilai Jo sukrečianti knyga „Paskutinis rytas. Nutylėti sovietų partizanų nusikaltimai“ – pasakojimas apie sovietų partizanų būrių naikinamuosius žygius Suomijos pasienio kaimuose.
Tęstinio karo metu tuos būrius organizavo Karelijos–Suomijos SSR NKVD. Remiantis oficialiu įsakymu, suomių kariuomenės užnugaryje raudonieji smogikai turėjo naikinti gyvąją priešo jėgą ir techniką transporto judėjimo keliuose, bet iš tiesų tai buvo patys tikriausi teroro aktai.
Gerai ginkluoti „liaudies kovotojai“ (daugiausia tai buvo enkavėdistų vadovaujami partijos ir komjaunimo aktyvistai, taip pat norintys „užsirekomenduoti“ kandidatai į partiją, milicininkai, atskiri raudonarmiečiai, visoks kriminalinis elementas) Suomijos pasienyje nuo Pielineno iki Petsamo nužudė apie 170 civilių, kelios dešimtys kaimų gyventojų dingo, 54 buvo sužeisti.
Visi sovietų partizanų nusikaltimai panašūs: puolamas mažiausias ir nuošaliausias kaimas, o paskui rašomos melagingos veiksmų ataskaitos apie tai, kad užpultų kaimų gyventojai buvo iki dantų ginkluoti „fašistų pakalikai“.
Apie Suomijos kaimuose vykusius mūšius sovietų partizanai prikūrė pasaulinio karo istorijoje negirdėtų pasakojimų. Kaip teigiama sovietų partizanų būrių ataskaitose, kautynės čia būdavo žiaurios ir didvyriškos, laimėtos nežmoniškomis fizinėmis ir dvasios pastangomis, drąsa, nepaprastais žvalgybos ir organizaciniais gebėjimais.
Žinoma, visa tai buvo gryniausias melas. Sovietai dažniausiai užpuldavo kaimus, kuriuose nebūdavo jokios savisaugos arba ją sudarydavo keletas frontui netinkančių vyrų, žiauriai susidorodavo su niekuo dėtais civiliais kaimiečiais, o paskui Maskvai trimituodavo apie šimtus, net tūkstančius sunaikintų priešų, susprogdintus garvežius, geležinkelio vagonus, šaudmenų ir amunicijos sandėlius, užpultas kareivines.
Dar ir mūsų dienomis Rusijos spaudoje nuolat pasirodo straipsniai apie „šlovingus Šiaurės kovotojus“, „Karelijos fronto didvyrius“, „bebaimius liaudies keršytojus“. Trijų partizanų būrių („Poliarnik“, „Stalinec“ ir „Bolševik“) junginiui vadovavęs Daniilas Podopliokinas – tiesiogiai atsakingas už civilių žudynes, apdovanotas garbingais apdovanojimais, pokariu puolė rašyti knygas apie „sunkias ir pasiaukojamas kovas“ Karelijoje.
Taip pat įdomus faktas, kad vienas iš aukščiausios grandies „partizaninio“ judėjimo Karelijoje organizatorių buvo būsimasis SSRS komunistų partijos generalinis sekretorius J. Andropovas.
Likusių gyvų užpultų kaimų istorijos jaudina ir pribloškia. Dėl politinių priežasčių žuvusiųjų artimieji ištisus dešimtmečius liūdesį ir baimę kentė vienumoje, nes pokario Suomijoje, pasirinkusioje tylėjimo pro sukąstus dantis politiką, bet kokių užuominų apie sovietų terorą vengta, kaip galinčių pasirodyti provokaciniais.
Šis didžiojo kaimyno neerzinimo kursas vėliau pavadintas finliandizacija. Suomijoje vengta rodyti amerikietiškus antisovietinius filmus, iš bibliotekų šalinta antisovietinė literatūra, uždrausta arba griežtai nerekomenduojama užsiminti apie sovietų kruvinus darbus.
Apie raudonųjų partizanų nusikaltimus Suomijoje atvirai pradėta kalbėti tik XX a. dešimtajame dešimtmetyje, byrant Sovietų Sąjungai.
1999 m. Suomija pateikė Rusijos Karelijos Respublikos prokuratūrai sąrašą sovietų veteranų, kuriuos siekia nuteisti, tačiau 2003 m. į suomių prašymus atšauta, kad minimiems nusikaltimams įsigaliojusi senatis, todėl niekas iš gyvųjų „partizanų“ nebus nei apklausiamas, nei sulaikytas, nei teisiamas. Taip pat atmestas prašymas suteikti papildomos informacijos iš uždarų archyvų.
Kam skirta ši knyga? Autorius ją skiria net tik civiliams Karelijos kaimų gyventojams, nukentėjusiems nuo sovietų teroro, ne tik suomių istorikams, pagaliau išdrįsusiems prabilti apie sovietų nusikaltimus, ne tik rusams, kurie teisina „šlovingą karą“ ir nenori jo veiksmų analizuoti kritiškai, bet ir visiems, kam įdomi mažai žinoma Antrojo pasaulinio karo istorija.
1998 m. knyga „Paskutinis rytas“ buvo įvertinta Valstybine premija, skiriama už informacijos sklaidą.
Siūlome knygos ištrauką.
* * *
Eino liko gyvas po dviejų šūvių
„Visada gėdijomės skurdo. Skurdas kurstė menkavertiškumą, bejėgiškumą, jautėmės turį gėdytis to, kokie esame. Visi matė mus sulopytomis kelnėmis, laikė prasčiokais. O prasčiokai – neišsilavinę, nevalyvi, bejausmiai, nesupratingi, stokojantys visko. Ir patys kalti, kad prasčiokai.“
Taip mano Eino ir Väinö Kinnunenai iš Hiuriaus į pietryčius nuo Suomusalmio, netoli Ylivuokio (Ylivuokki). Nuo jų gimtųjų namų iki sienos – penki kilometrai.
Ir vieną, ir kitą vaikystėje mėgino nušauti, bet per atsitiktinumą abu liko gyvi. Abu nugyveno ilgą gyvenimą ir šiandien džiaugiasi juo. Eino su žmona gyvena gimtuosiuose namuose. Väinö – vienas už kelių kilometrų pasistatytame name prie Suomusalmio kelio.
Dideliame Eino ir Väinö gimtųjų namų kieme stovi paminklas su užrašu: „Nužudyti partizanų 1943 m. birželio 26 d. Tu esi mano Dievas. Tavo rankoje mano likimas. Ps 31,15–16.“ Visų vienuolikos nužudytųjų pavardė yra ta pati – Kinnunen. Jie visi – Eino ir Väinö artimieji ir giminės: tėvas, motina, sesuo, brolis, močiutė, senelis, teta, dėdė, trys pusbroliai. Gėlės prie paminklo nenuvytusios.
Šiame nedideliame pasienio ruože išsidėstę Vyankio bei Malahvijos kaimeliai. Pakraštyje – dar Tupuris, po karo turėjęs virsti kaimu ar gyvenviete, bet vienintelėje sodyboje, į kurią 1943 m. birželio 26 d. užsuko „Krasnyj partizan“ („Raudonasis partizanas“), taip pat nieko neliko.
Visose vietos bendruomenėse – taip pat Vyankyje ir Malahvijoje – stovi paminklai. Šio tūkstantmečio pradžioje atsiradę atminimo ženklai liudija ne tik partizanų nusikaltimus, bet ir tai, kad atėjo kiti laikai, kai galima atvirai, nesibaiminant konfliktų prisiminti artimuosius ir įveikti liūdesį. Karelų partizanų būrys „Krasnyj partizan“ du kartus per vieną savaitę puolė šį kraštą.
Eino Kinnunenui buvo trylika, kai partizanai jį sučiupo: tardė, mušė, pasmerkė myriop ir mėgino sušaudyti. „Į Aitojervio ežero pakrantę, kur susidūriau su partizanais paskutinį kartą, vėl nuėjau tik prieš dešimt metų. Iki tol, gal penkiasdešimt metų, į ten žvelgiau iš tolo. Jaunystėje kartą turėjau nueiti į pakrantę ir atmintin sugrįžo viskas, kas ten vyko, su smulkmenom. Ir žiemą, važiuodamas rogėmis, užsimerkdavau ir vėl viską išgyvendavau. Bet pavykdavo, laikydavausi taip ramiai, kad sėdintieji rogėse nesuprastų, ką jaučiu.“
Eino nepasakoja nei apie sušaudymo vietą, nei apie partizanų užmačias. To, kas vyko, nemėgina apibūdinti paveikiais žodžiais. Pasakoja tiksliai, ramiu tonu. Jis gyveno, kankinamas blogų jausmų ir košmarų, bet jau jaunystėje mokėjo juos tramdyti.
„Tėvas paprašė manęs parnešti dalgius iš pakrantės. Dalgius žiemą sukabindavom ant didelių medžių šakų. Nuo namų iki ežero buvo beveik kilometras kelio. Nukabinau dalgius nuo šakų, nuskalavau rūdis ežero vandenyje. Tada su tais dalgiais pasukau paežerės keliuku namo. Lijo.
Pamačiau keistus žmones, būrelį vyrų su pilotėmis, žalsvomis uniformomis. Iš už kalvelės jų radosi vis daugiau. Priėję jie čiupo mane ir nusivedė vieškelio link. Dalgius turėjau padėti ant žemės. Pamačiau Sulo Kyllöneną – berniuką, kuris gyveno už kelių kilometrų, Tupuryje. Jo veidas buvo raudonas, ištinęs. Atrodė primuštas.
Paklausiau Sulo, kodėl jis čia. Kažkas kareliškai užriko: „Su belaisviu kalbėti draudžiama.“ Manęs tardyti atėjo dvi moterys. Jos paklausė, ar mačiau kareivių. Atsakiau, kad nemačiau. Mane badė šautuvų durtuvais, grasino, mušė. Paskui vienas piktas vyras prisikišo arčiau. „Ar matei kareivių?“ – paklausė ir trenkė per veidą. Jis vis nusisukdavo nuo manęs, paskui vėl prisiartindavo piktu veidu, vėl paklausdavo to paties ir trenkdavo. Drebėjau nežinodamas, ką daryti. Mano atsakymo neužteko. Sulo nuvedė nuošaliau.
Praėjo šiek tiek laiko. Tada išgirdau sprendimą. „Šito nevešim“, – pasakė vienas vyras. Supratau, kad jie kalba apie mane. Man liepė nuo kalvos eiti prie akivaro palei krantą. Maniau, kad partizanai to nedarys, kad jie vis dėlto nešaus. Bijojau... labai bijojau... Žinojau, kad taip gali nutikti, nes Ylivuokyje ruošėsi partizanų puolimui.
Kiekvienas buvo numatęs, kaip gelbėsis, susiradę slaptaviečių palėpėse, trobų užkaboriuose, miškuose ir ežerų salose. Vienas partizanas laikė rankose lengvąjį kulkosvaidį ir nusitaikė.
Pasigirdo šūvis, pajutau krūtinėje dūrį. Tebestovėjau vietoje. Atrodė, ugnis nuslinko kūnu. Susiėmiau krūtinę, žengiau porą žingsnių. Tada išgirdau ir pajutau antrą šūvį, bet silpniau nei pirmą. Parkritau. Vienu metu atsipeikėjau ir iškart viską prisiminiau.
Supratau, kad aplinkui nieko nėra. Užšliaužiau atšlaite aukštyn iki kelio. Paeiti negalėjau ir nesusigaudžiau, kurioje pusėje namai. Jėgos išseko. Vėl atsipeikėjau tik ligoninėje“, – pasakoja Eino. Grįždamas iš Joninių šventės jį ant kelio rado kiek vyresnis vaikinas Hemma Kinnunenas.
Paklausiau Eino, ar pamena, ką pagalvojo tą minutę, kai jam liepė leistis atšlaite žemyn. Eino atsakė, kad „šito neklausiama“. Pašovę Eino, partizanai aplinkiniu keliui patraukė į Hiurių. Metas pulti buvo neįprastas – diena. Bet partizanams buvo parankiausia judėti per lietų, nuplaunantį visus pėdsakus. Ankstų rytą Tupuryje tas partizanų būrys iššaudė Kyllönenų šeimą. Partizanai puikiai pažinojo vietovę, galimas daiktas, ten buvo jau keletą dienų.
Hiuriuje Eino ir Väinö namuose visi ruošėsi eiti kaupti bulvių. Šeima gyveno saunoje, nes kiti sodybos trobesiai buvo sudeginti 1939 m. gruodį, kilus Žiemos karui. Suomių pajėgos sudegino ir Ylivuokio, ir daugelio kitų pasienio kaimų sodybų pastatus, kad jais negalėtų pasinaudoti puolanti sovietų armija.
Po Žiemos karo, o gal 1941-aisiais jau per Tęstinį karą, žmonės sugrįžo ir į Hiurių, ir į kitus nedidelius kaimelius ir naudojosi keliais likusiais trobesiais, taip pat pastatė naujų. Dauguma trobesių buvo laikini, greitosiomis suręsti statiniai aplink likusias krosnis ar panašūs nedideli nameliai.
Mattis ir Hilda Kinnunenai augino šešis vaikus, kartu gyveno ir vaikų seneliai – Matleena ir Jooseppis. Per Žiemos karą šeima buvo evakuota į Alavuokį ir namo, į Hiurių, sugrįžo Tęstinio karo pradžioje, kai valdžia evakuotiems žmonėms nustojo mokėti pašalpą. Vis dėlto Hiuriuje buvo likusi sauna ir puikios žvejybos naudmenos. Kaime buvo dar dvi sodybos, vadinamos Muistola ir Pihlaja. Jų gyventojai taip pat sugrįžo ir pasistatė laikinus būstus.
Mėginau išgelbėti sesutę
Iš trijų Mattio ir Hildos Kinnunenų sūnų Väinö buvo jauniausias. Vyriausiajam Toivo tuomet buvo penkiolika. Berniukai ir mergaitės nuo mažumės pagelbėdavo tėvams. Šie pratino vaikus prie darbo, norėdami, kad suprastų jo svarbą – ne tik dėl to, kad reikėjo pagalbos ūkyje, kur viskas buvo pasiekiama darbu.
„Visus karo metus kentėme alkį. Žuvų netrūko, bet stokojome žemės produktų ir to, ko ūkyje neužsiaugindavome. Visi stengėmės prasimaitinti iš žemės, labai žiūrėdavom namų naudos. Bet taikėmės ir tenkinomės tuo, ką turime. Gyvenome saunoje ir dėl to nesiskundėme. Išnešėm iš saunos plautus, ir visiems užteko vietos. Nedideliame ūkyje pasistatėme didelę sauną. Bet greitai užpuolė armijos tarakonų ir blakių. 1943 m. pradžioje visa šeima persirgo vidurių šiltine. Manėm, kad neišgyvensim, bet pasveikom. Ir atėjo vasara“, – pasakoja Väinö.
Ylivuokio kaimas atšventė Jonines ir sugrįžo į kasdienybę. Buvo šeštadienis.
„Iš Malahvijos kaimo susimalti miežių atvažiavo teta Eliisa su dviem vaikais – Maija ir Kalle Iisakkiu. Mūsų kieme buvo rankinės girnos. Tie vaikai buvo vyresni – Maija šešiolikos, o Kalle Iisakkis – penkiolikos. Mūsų vyriausia sesuo – šešiolikmetė Katri – tuo metu buvo išėjusi pas kaimynus į Muistolą už šimto metrų. Teta Eliisa pasakė, kad nuo Ratės artėja suomių kariai.
Nenustebom, nes patruliai retkarčiais patikrindavo, ar pas mus ramu. Tąkart jie turėjo ir kitą reikalą – pažiūrėti, ar nėra partizanų, nes Kuhmo kelyje rusai užpuolė Nikolajaus Huovineno iš Kuivasjervio automobilį. Nikolajus buvo sužeistas į kojas ir turėjo sustoti. Bet jis apsimetė negyvas ir išgyveno. Partizanai ištempė už plaukų Nikolajų iš automobilio ir jiems pasirodė, kad darbas jau padarytas. Ežero seklumoje pastebėjome kareivių ir palaikėme juos suomiais, nors būrys buvo didesnis nei paprastai. Klydom.“
Väinö tiksliai prisimena, kas įvyko tą dieną. Jis pasakoja taip detaliai, kad tartum regiu kiemą, sauną, joje sėdinčius žmones. Lijo, todėl visi buvo suėję vidun. Saunoje buvo susibūrę žmonės iš keturių šeimų, didesnė dalis – vaikai. Mažiausioji, dar nė metų neturinti Maija iš Muistolos, miegojo pintinėje prie durų.
Partizanai Väinö pasakojime atsiranda tartum netikėtai.
„Tada į vidų vienas po kito įžengė vyrai. Jie nesibeldė. Bet jų radosi vis daugiau. Pro žemas duris eidami aukšti, o jiems iš paskos – nedidelio ūgio vyrai, labai žemai lenkė galvas. Vyrai buvo peršlapę, jų drabužiai buvo nematyti, ne mūsiški. Kai paskutinis įėjo vidun, šalia stovintis mano brolis Toivo tyliai tarė: „Septyniolika.“ Visi laikė rankose pistoletus-kulkosvaidžius – rusiškus. Sauna buvo pilna žmonių. Vietos atsirado daugiau, kai išsigandę mūsiškiai atsitraukė.
Įsibrovėliams vadovavęs apyjaunis veiklus vyras su pilote, paženklinta raudona penkiakampe žvaigžde, nuleido ginklą ir, kiek supratau, pasakė: „Duonos, pieno.“ „Duonos“ nuskambėjo keistai – „donos“ ar „dounos“. Iš maisto produktų partizanai pasiėmė pieną, duoną, sviestą. Miltus ir kruopas išvertė ant grindų.
Daugelis iš mūsų suprato, kad į namus įžengė mirtis. Šalia manęs drebėdama stovėjo šešiametė sesutė Elsa, kurią labai mylėjau. Greta buvo ilgas suolas ir aš ranka stumtelėjau sesutę, rodydamas, kad lįstų po suolu. Sesutė suprato, kad noriu ją apsaugoti, ir nėrė po suolu. Visi vaikai buvo įsitempę, nejudėjo. Nė vienas neverkė.
Išgirdome du sprogimus Muistolos pusėje. Savo nuostabai, tarp partizanų pamačiau pažįstamą suomį. Praeitą žiemą, eidamas į mokyklą, buvau jį keletą kartų sutikęs. Jis buvo Sarvivaros techninės pagalbos darbininkas. Iš kur kilęs, nežinau. Pasakiau Toivo, kad yra ir suomių. Toivo trūktelėjo už rankovės, kad tylėčiau.
Vyras mane pažino. Nukreipė į mus pistoletą-kulkosvaidį. Mes pakėlėm rankas. Bet jis tik gąsdino, nes padėjo ginklą ant stalo. Partizanai pasikalbėjo tarpusavyje. Tada išėjo, viduje liko tik jų vadas su raudona žvaigžde. Paskui išėjo ir jis, užvėrė duris, bet iškart vėl atidarė ir ėmė šaudyti nuo tarpdurio.
Visi instinktyviai dangstėsi rankomis. Situacija buvo tokia baisi ir neįtikėtina, kad visi tylėjo. Tiktai pistoletas-kulkosvaidis tratėjo. Nuo sienojų lėkė skiedros. Susivokiau, kad tik aš vienas stoviu ant kojų. Stebėjau, kur krypsta pistoleto-kulkosvaidžio vamzdis ir vis lenkiausi.
Paskui mečiausi į šalį ir tas su raudona žvaigžde nukreipė ginklą į mane. Kulkos iš pistoleto-kulkosvaidžio lėkė srautu, atrodė kaip šviesos taškai. Bet pralėkė pro šalį. Kritau ant grindų – Eetui už nugaros. Šalia stovėjo komoda. Kulkų srautas nukrypo į mane. Skausmas pervėrė skruostą ir aš jau laukiau, kada prarasiu sąmonę. Jau buvau susitaikęs. Nesijaudinau, kad mirsiu, – mirė visi. Vyras daugiau nebešaudė, puolė lauk. Tekinas išbėgo pro laukujes duris.
Daugiau nieko nepajutau. Pakėliau galvą. Tvyrojo tyla, ir aš paklausiau, ar yra gyvų. Maija pakuždomis atsiliepė ir liepė tylėti. Vėl nuleidau galvą, bet nenorėjau laukti. Viduje pasigirdo daugiau balsų. Sesutė Elsa po suolu buvo negyva. Taip pat tėvas, mama, senelis, Toivo, dėdė Eetus ir jo dešimtmetis sūnus Vilho.
Močiutė buvo gyva, garsiai dejavo. Ir teta Eliisa – labai miela ir gera. Dvejų metų Veijo ir Kalle Iisakkis buvo sunkiai sužeisti į pilvą. Kalle iškart ėmė prašyti vandens. Jis buvo pašautas į pilvą, kaip teta Eliisa ir močiutė. Septynerių metų sesers Aino kulkos nekliudė. Aino stovėjo mamai už nugaros, pašauta mama užgriuvo ją ir šitaip apsaugojo.“
Pasakodamas Väinö labai įsijaučia. Trijų Hiuriaus kaimo trobų žmonės greitai puolė žiūrėti žuvusiųjų ir gyvųjų. Žuvo visų Hiuriaus kaimo šeimų tėvai. Pro Muistolos trobos duris partizanai įmetė dvi granatas, bet žmonės užsiglaudė už krosnies mūro ir liko gyvi.
Prie lango gulėjo Muistolos šeimininkas Kalle Vilhelmas, nušautas pro langą. Per partizanų puolimą Muistoloje buvusiai Väinö seseriai Katri granatos skeveldros kliudė pilvą ir nugarą, bet mergina nuo sužalojimų greitai pasveiko. Pihlajoje, kur gyveno Fanni ir Eetaus šeima, buvo užėję tiktai du partizanai – moteris ir vyras – ir pasiėmė duoną. Tamsiaplaukė moteris paklausinėjo, ar namie nėra ginklų, ir liepė perduoti suomiams, kad „buvo užėję ruskiai, po savaitės jie vėl ateis“. Duonos, kuri dar buvo krosnyje, moteris neėmė.
„Negalėjau patikėti, kad žuvo tėtis ir mama. Galvodavau, kad jie vis dėlto gyvi. Tėtis buvo labai stiprus, ir Eetus, ir Kalle Vilhelmis. Tik po kurio laiko galėjau verkti. Atrodė, kad po to, kas įvyko saunoje, jau nebeverksiu.
Supratau, ką patiria žmogus, laukdamas mirties ir matydamas mirštančius artimuosius. Mama tikriausiai mirė nuo širdies smūgio, nes nebuvo sužeista. Aš likau gyvas, nes kulkų srautas pralėkė per porą centimetrų virš galvos, tik veidą kliudė nuo komodos lekiančios skiedros, nuo jų skaudėjo ir kraujas bėgo.
Padėjau močiutei atsistoti. Ji garsiai dejavo. Kojos buvo ištinusios ir aš jas nuaviau. Močiutė buvo gyva dar dvi valandas. Teta Eliisi – penkias. Abi iš skausmo dejavo.
Väinö sako, kad vado su raudona žvaigžde pistoleto-kulkosvaidžio kulkų išvengė vaikai. Pintinėje miegojusi mažiukė Maija per šaudymą net nepabudo. Ketverių metų Irja iš Pihlajos sodybos ant rankų laikė vienų metų broliuką Penttį. Kulka pataikė Penttiui į šlaunį ir vaikas vėliau iš naujo mokėsi vaikščioti.
Hiuriaus kaimo žmonės neužmiršo dalgių parnešti išėjusio Eino. „Jaudinomės dėl jo. Negalėjome išeiti ieškoti, nes bijojome susidurti su partizanais. Hiuriunvaroje buvome saugūs. Partizanai turėjo laikytis atokiai nuo tos vietos, kur ką tik aidėjo šūviai.
Jie pasitraukė, o po šešių valandų atsiradęs Hemma papasakojo, kas atsitiko Eino. Negalvodami apie baimę leidomės jo ieškoti. Eino buvo apsivilkęs storą puspaltį, nes lijo, prie žaizdų prilipęs audinys sulaikė kraujavimą. Eino nežinojo, kad partizanai buvo Hiuriuje. Niekas to nesakė, nors tarpais jis atgaudavo sąmonę.
Kitą dieną oras buvo tinkamas skrydžiams, ir Eino, Kalle ir Veijo buvo lėktuvu išgabenti į Hiuriunsalmio (Hyrynsalmi) karo ligoninę. Lėktuvui leidžiantis į Palojervio (Polojärvi) ežerą, vienas pontonas prakiuro stuktelėjęs į uolą. Vis dėlto lėktuvas pakilo ir vanduo išbėgo.
Väinö sako, kad iš trijų sužeistų vaikinų vienas – Kalle Iisakkis – mirė. Stebuklas, Eino liko gyvas. Viena kulka buvo perėjusi prie pat širdies. Gulėdamas ligoninėje stebėjosi, kad mama su tėčiu jo neaplanko. Personalas žinojo, kas atsitiko Eino tėvams, bet gailėjo berniuko ir keletą dienų nieko nesakė. Taip pat nesakė, kad lėktuve buvo daugiau Hiuriuje sužalotų žmonių.
Eino ir Väinö niekada nesužinojo, ar mama mirė nuo širdies smūgio. Anot jų, niekas šito netyrė. Žuvusiųjų kūnus suguldė atvirame kėbule vieną ant kito ir išvežė. Bet ir toje krūvoje Väinö matė mamą.
Tie, kurie liko gyvi, taikėsi prie aplinkybių, kaip gebėjo. Visiems tėvų netekusiems vaikams buvo paskirti globėjai. Vis dėlto vaikai negavo paramos tolesniam mokslui nei kitokių pašalpų.
Eino ir Väinö sako niekada nesiaiškinę, ar galėtų gauti kokią nors pašalpą. Jiems nieko ir nereikėjo, nes norėjo pragyventi savarankiškai, nekeldami problemų. Dėl sužalotų plaučių Eino jaunystėje kosėjo, todėl žmonės paslapčia jį vadino džiovininku.
Tik prieš porą dešimtmečių, kitokios politikos laikais, kaip nukentėjusiems nuo partizanų buvo skirta vienkartinė 1500 eurų kompensacija.
Šiandien abu dėkingi gyvenimui. Eino pabrėžia esąs patenkintas tuo, ką turi.
„Atsitiko tai, kas buvo lemta. Patyriau labai daug gero. Turiu septynis vaikus ir gerokai daugiau anūkų. Galiu džiaugtis ir didžiuotis jais. Ir net perkopęs aštuntą dešimtį gyventi gimtuosiuose namuose prie kalno ir dirbti tiek, kiek noriu.“
Väinö sako ilgai pykęs, troškęs sutikti tą vyrą su raudona žvaigžde ir kaip reikiant jam atmokėti. Laikui bėgant pyktis atlėgo. Turėjo įtakos tai, kad galėjo išsipasakoti, taip pat artimųjų atjauta. Jaunystėje Väinö ramstis buvo žmona Liisa, likusi gyva per partizanų antpuolį Malahvijos kaime.
