Nedidelėje Vilniaus Pamėnkalnio galerijos salėje surengtoje parodoje „Iškabink akį tam, kas atsimena praeitį... ir abi akis tam, kuris ją pamiršta“ Nacionalinės premijos laureatas K.Grigaliūnas eksponuoja net 419 sovietų represuotų ir sušaudytų asmenų portretų, atliktų šilkografijos technika.
Po kiekvienu portretu – trumpa to žmogaus biografija, užrašyta autoriaus ranka. Tarp jų – ir lėktuvų inžinierius, ir karininkas, ir namų šeimininkė, ir krautuvininkas ar mokytoja. Skirtingi veidai, skirtingos profesijos, tačiau visus vienija kančios atspindžiai akyse ir raudonai pabrauktas žodis – sušaudyta, sušaudytas.
Šie portretai – autoriaus ilgamečio ir kruopštaus darbo Lietuvos ypatingajame archyve rezultatas. Birželio mėnuo parodai parinktas neatsitiktinai – 1940 metų naktį iš birželio 14 į 15 dieną Lietuvoje prasidėjo pirmoji sovietų okupacija, o po metų – 1941 metų birželio 14 dieną – masinės civilių gyventojų tremtys į Sibirą.
Parodoje tęsiamas ciklas „Mirties dienoraščiai“, kuriame kalbama apie Lietuvos Respublikos piliečius, nukentėjusius nuo sovietinės okupacijos: lietuvius, lenkus, rusus, totorius, žydus, ukrainiečius ir baltarusius, nekaltai nukankintus, sušaudytus, išvežtus į lagerius, apie jų nutrauktus gyvenimus ir sudaužytus likimus, apie mirtį ir žudymo absurdiškumą.
Parodos pristatyme rašoma, kad senovės graikai po mūšių stengdavosi išvogti savo žuvusius karius iš priešų teritorijų ir garbingai juos palaidoti.
2019 metais Vilniaus Rasų kapinėse buvo iškilmingai perlaidoti 1863 metų sukilimo vadai, nužudyti carinės Rusijos. Tačiau parodoje matomų sušaudytų žmonių palaikų niekas nei išvogti, nei perlaidoti negali, nes jų kapai yra nežinomi ir niekada nebus identifikuoti. Taigi visa paroda – tarsi simbolinis veiksmas, perlaidojimas, epitafijos užrašymas.
– Kodėl toks keistas parodos pavadinimas? Ar tyčia pasirinkote nuorodą į sovietmečiu visur naudotą rusų kalbą, kuria ant archyvo bylų nuotraukų užrašytos sušaudytų žmonių pavardės? – paklausiau 63 metų K.Grigaliūno.
– Perskaičiau tą posakį kažkokiame „Kultūros barų“ žurnalo straipsnyje, kur buvo paminėta, kad tai rusiška patarlė. Pamaniau, kad ji puikiai tinka, ypač išvertus į lietuvių kalbą.
Taigi jau pats parodos pavadinimas provokuoja žiūrovą, kelia daug įvairių klausimų.
– Surengęs pirmą parodą KGB nužudytų partizanų tema, kuri vadinosi „Apie meilę“, apsiribojote tik tais žmonėmis, kurie buvo palaidoti Tuskulėnų dvaro kapavietėje. Kaip nutiko, kad tas tyrimo laukas taip prasiplėtė?
– „Mirties dienoraščiais“ vadinu viską, ką darau šia tema. Kai varčiau Tuskulėnuose palaidotų žmonių bylas, supratau, kad būtų prasminga viską pradėti nuo pradžių – nuo pirmosios sovietinės okupacijos.
Tuomet peržiūrėjau visas 1940–1941 metų bylas, surengiau parodą „Mirties dienoraščiai“ paminėdamas pirmosios sovietinės okupacijos septyniasdešimtmetį. Vėliau jos pagrindu išleidau knygą, kuri vadinasi „Mes iš pirmojo vežimo“.
Šiemet rodau kiek mažesnį tos parodos variantą, nes paminime okupacijos aštuoniasdešimtmetį. Prabėgo dešimt metų, užaugo nauja karta, gal jai bus įdomu pasižiūrėti.
Juk tos parodos variantų gali būti labai įvairių. Nes vien žuvusių Lietuvos Vyriausybės narių – ministrų – yra per dvidešimt. Apie 700 Lietuvos karininkų. Vien generolų – 15. Tarp pirmųjų tremtinių buvo ir Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis.
– Informacijos apie tragiškas Lietuvos netektis – vis daugiau. Tik ar ji tikrai pasiekia vis daugiau žmonių? Juk vis dar atsiranda nustebusių parodos žiūrovų: „Nemaniau, kad tiek daug išžudė.“
– Manau, kad informacija pasiekia visus, kurie tuo domisi. Jei nesidomi, tai ne jiems skirta. Juk negali viskuo domėtis. Kita vertus, jau sulaukiau tokio amžiaus, kad, kaip sakė Aurelijus Veryga, mums deguonies neliko. Todėl nebekreipiu dėmesio į žmonių reakciją. Kadangi man jau to deguonies neliko, tai stengiuosi tiesiog padaryti tai, ką noriu padaryti. Ir tiek.
Yra žmonių, kuriems tai įdomu. Yra ir tokių, kurie piktinasi, kad tokie dalykai rodomi. Gana seniai esu rengęs ekspoziciją šia tema, todėl nežinau, kaip dabar žmonės reaguos. Šalia parodos veikia kavinė, galima ten ramiai pasėdėti ir stebėti reakcijas.
– Gal pirmomis parodos veikimo dienomis ir jūs toje kavinėje šiek tiek pasėdėjote?
– Taip, pačią pirmą dieną sėdėjau, gėriau kavą ir stebėjau. Kaip visuomet, buvo tokių žiūrovų, kurie atėjo į parodą tikėdamiesi rasti kokį nors savą žmogų. Bet kai paklausiau, ar jis buvo sušaudytas, tik pasakė: „Gal.“ Keistas atsakymas, kai šiandien visi archyvai atviri ir viskas surašyta bylose.
Aš nesigilinu į tas istorijas, nes suprantu, kad žmonėms tiesiog norisi su kažkuo apie visa tai pasikalbėti. Tačiau aš to nemėgstu. Todėl aš ir nepristatinėju publikai savo parodų ir nesiaiškinu.
– Ar iš tiesų norėjote tarsi išvogti tuos sušaudytus žmones iš užmaršties teritorijos, perlaidoti tėvynėje, kaip darydavo senovės graikai?
– Galima pasakyti ir paprasčiau. Juk giminaičiai net negalėjo parsivežti į gimtinę tų žmonių kaulų. Mat daugeliu atvejų netgi nežinoma, kur jie palaidoti.
Dažnai net ne palaidoti, o užkasti. Ir tu nieko negali. Geriausiu atveju žinai kokio 100 kvadratinių kilometrų vietovę, kur gali nuvažiuoti ir parsivežti žemės saują.
Prisimenu graikus norėdamas parodyti, kad žmonijos istorijoje visada buvo išreiškiama tam tikra pagarba kritusiems, mirusiems ar priešų nužudytiems. Jų kūnus pavogdavo iš priešų, nes buvo privaloma gyviesiems pasirūpinti mirusiaisiais. O šiuo atveju to padaryti neįmanoma.
