„Filharmonijos pastatas išskirtinis, nes nuo pat pastatymo jo vienintelė paskirtis buvo miesto salė, skirta iškilmingiems susitikimams, susirinkimams ir koncertams. XIX amžiaus pabaigoje Vilnius neturėjo nei prestižinės koncertų, nei teatro salės. Spektakliai buvo rodomi Rotušėje.
Tada buvo užsakyta pastatyti labai puošnų pastatą, negailėti jam lėšų, buvo pakviestas garsus rusų architektas Konstantinas Korojedovas, kuris palyginti greitai suprojektavo pastatą ir 1902 metais Filharmonija atvėrė duris“, – Žinių radijo laidoje „Ekskursija su Gabija“ pasakojo 74 metų J.Pranaitytė, filharmonijoje dirbanti nuo 1974 metų rugsėjo 9 dienos.
– Ir niekas nuo tų laikų nepasikeitė? – J.Pranaitytės pasiteiravo laidos vedėja Gabija Lunevičiūtė.
– Taip, ne tik išorė, bet ir vestibiulis yra likęs toks pat kaip ir 1902-aisiais. Tiesa, jis 1910 metais buvo kiek pakoreguotas – perstatyti laiptai. Dabar įėjus į vestibiulį pagrindiniai laiptai sukasi į viršų dešinėje pusėje, o iš pradžių jie vedė tiesiai į salę.
Buvo nutarta, kad taip vedantys laiptai nėra iškilminga, todėl juos architektas Vaclovas Michnevičius perstatė. Beje, šis architektas suprojektavo Halės turgų, infekcinę ligoninę Žvėryne, kurios jau nebėra.
Nors dabartinis pastatas iškilo XX amžiaus pradžioje, šioje vietoje jau nuo XVI amžiaus vyko veikla – čia buvo rusų pirklių namai. Ir dabar Filharmonijos kieme yra likę tų pirklių namų fragmentai.
Pirklių namai buvo dviejų aukštų, mūriniai. Antrame aukšte buvo įrengti miegamieji kambariai. Iki šiol po Filharmonija yra išlikę labai puikūs rūsiai, kuriuose pirkliai laikydavo druską, silkes, audinius, geležies dirbinius.
O dabartinėje Pasažo skersgatvio vietoje veikė parduotuvėlės, vyko didžiulė prekyba.
– O kas dabar yra, kaip jūs sakėte, puikiai išsilaikiusiuose rūsiuose?
– Įdomu tai, kad juose yra išlikęs XVI amžiaus bazilijonų vienuolyno sienos fragmentas – pats seniausias rūsių reliktas.
Čia yra ir bevardis skersgatvėlis, kuris veda į pirklių kiemą. Jį galima rasti einant į tualetus.
– Prie vyrų tualeto yra dar vienas įdomus, lankytinas objektas. Kokia jo istorija?
– Tai yra upelis, kuris teka būtent po ta Filharmonijos pastato dalimi.
Vilnius stovi ant požeminių upelių. Todėl teko net nugriauti vadinamuosius Šlapiuosius vartus, nes po jais irgi visą laiką tekėjo vanduo.
Prieš 500 metų visas Vilniaus senamiestis buvo apjuostas gynybine siena.
Buvo devyneri išoriniai vartai ir dešimti vidiniai. Vieni iš jų vadinosi Marijos Magdalenos, arba Šlapiaisiais, vartais. Jie stovėjo ten, kur dabar yra „Kempinski“ viešbutis.
Filharmonijos siena visą laiką drėko ir niekas nesuprato, kodėl tai vyksta. Tik prieš porą dešimtmečių dirbę restauratoriai atvėrė upelį. Bet nežinoma, nei kur jis prasideda, nei kur baigiasi.
– O tas upelis matomas tik einantiems į vyrų tualetą?
– Taip. Moterims reikia ateiti specialiai pasižiūrėti.
– Rusijos imperijos laikais dabartinės filharmonijos vietoje veikė ir kitokios paskirties institucijos?
– XIX amžiuje čia veikė ir kalėjimas, ir gaisrinė, ir policijos nuovada.
Rekonstruojant šiuos pastatus į Filharmoniją reikėjo daug statybinių medžiagų, todėl panaudotos plytos iš nugriautos Vilniaus gynybinės sienos.
– Kokiems renginiams buvo skirta XX amžiaus pradžioje atidaryta Miesto salė?
– Mums, lietuviams, pats brangiausias renginys buvo 1905 metų Didysis Vilniaus Seimas. Prie įėjimo yra pritvirtinta lentelė, primenanti šį įvykį.
Dabar Filharmonijos salėje telpa apie 700 žmonių, o tada į Seimą susirinko apie 2 tūkstančius. Galva neišneša, kaip jie sutilpo.
Po truputį miesto salė virto lietuvių kultūros židiniu. Čia Mikas Petrauskas 1906 metais pastatė operą „Birutė“, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis įkūrė savo draugiją, pradėtas leisti laikraštis „Vilniaus žinios“.
Čia ėmė veikti pirmas lietuviškas knygynėlis, įsteigtas Petro Vileišio, pas kurį dirbo ir Marija Šlapelienė, vėliau su vyru Jurgiu įsteigusi savo knygyną (dabar – Dominikonų g. 11), tapusį lietuvybės židiniu.
Jau pirmąjį XX amžiaus dešimtmetį Filharmonijoje koncertavo ir ne vienas pasaulinio lygio muzikantas.
Vilnių į savo gastrolių maršrutus įtraukė žymūs carinės Rusijos muzikai Fiodoras Šaliapinas, Sergejus Rachmaninovas, Aleksandras Skriabinas ir Aleksandras Glazunovas.
1909 m. pirmąkart Miesto salės scenoje pasirodė Vilniuje gimęs vunderkindas Jaša Heifecas, tapęs vienu iškiliausių XX amžiaus smuikininkų.
– O kas dėjosi Lenkijos okupacijos metais?
– Buvo įsteigtas lenkų teatras, kino teatras „Milda“, vyko koncertai, šokių vakarai. Beje, pastatas pavadintas Filharmonija tik 1940 metais. Iki to laiko buvo miesto salė.
Filharmonijos atidarymas įvyko 1940 metų gruodžio 25 dieną. Buvo surengtas koncertas, orkestrui dirigavo Balys Dvarionas, dainavo K.Petrauskas, buvo parduota apie tūkstantį bilietų.
Net karo metais, kai Vilnių buvo užėmę vokiečiai, Filharmonijoje nuolat koncertavo mūsų simfoninis orkestras, Broniaus Budriūno choras, dainų ir šokių liaudies ansamblis „Lietuva“, nes vokiečiams reikėjo kultūros.
Įdomiausia, kad būtent karo metais atsirado ir Vilniaus opera. Kaune ji susikūrė 1920 metais, o Vilnius jos neturėjo.
Pastatus ne kartą nuniokojo gaisrai
Pirmieji statiniai dabartinės Filharmonijos pastato vietoje atsirado XVI a. pradžioje, kai Vilniaus miestas, remiantis Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro privilegija, buvo apjuostas gynybine siena (1503–1522).
Pirkliams leista statyti rusų pirklių namus, istorikų vadinamus Vilniaus svečių kiemu. Gotikinių formų pastatas buvo mūrinis, dviejų aukštų, stovėjo šonu į gatvę. Visa pastato teritorija driekėsi iki dabartinės Arklių gatvės.
Pirklių namus nuniokojo gaisrai 16450-1655 bei 1748 metais. Juos teko rekonstruoti.
XIX a. pradžioje rusų pirklių namai buvo pervadinti svečių namais („Dom Gosciny“), čia įsteigti didmeninės prekybos namai ir viešbutis.
1902 metais šioje vietoje buvo atidaryta Miesto salė, 1940-aisiais pervadinta į Filharmoniją.
