Skristi virš Lietuvos, virš tų nemirtingų laisvės ir gyvenimo kelio pasirinkimo idėjų, kurios tokios svarbios buvo J.D.Salingeriui.
Neretai svarbiems ir reikšmingiems darbams reikia tik kibirkšties, kurį įžiebtų idėją.
Taip atsitiko ir su paminklu nemirtingajam romanui „Rugiuose ties bedugne“.
Buvęs LRT vadovas, dabartinis „Lietuvos ryto“ televizijos direktorius, žinomas žurnalistas Audrius Siaurusevičius vieną lietingą vasaros dieną nusprendė prisipirkti knygų, kad subjuręs oras negadintų atostogų Palangoje.
Viena knygų buvo Kennetho Slawenskio kūrinys „J.D.Salingeris: Pakylėtas gyvenimas“, pristatantis rašytojo biografiją ir kūrybą.
„Sonio (taip J.D.Salingerį vadino šeimoje) tėvai – vidurinei klasei priklausantys žydai – buvo nešabloniški ir ambicingi žmonės.
Selindžerių giminė buvo kilusi iš Sudargo, mažo žydiško miestelio prie Lenkijos ir Lietuvos sienos – ši teritorija tuo metu priklausė Rusijos imperijai. Dokumentai rodo, kad bent jau nuo 1831 metų jie ten tikrai gyveno“, – rašoma pimuosiuose puslapiuose.
Tai perskaitęs, A.Siaurusevičius paskambino iš Sudargo apylinkių kilusiam buvusiam krepšininkui, prodiuseriui Rolandui Skaisgiriui ir referavo: „Jei Salingeriai būtų kilę iš mano gimtųjų Prienų, tikrai ką nors sugalvočiau.“
R.Skaisgirys suprato draugo užuominą ir, netrukus švęsdamas savo 50-metį, gautus dovanų aštuonis tūkstančius eurų skyrė paminklui ir dar rado rėmėjų, kuriems tokia idėja buvo prie širdies, nes taip pat simpatizavo ir J.D.Salingeriui, ir jo legendiniam romanui.
Tėviškė – svarbiau už tėvynę
„Pasakysiu nepopuliariai: man tėviškė svarbiau nei tėvynė. Dėl to tą tėviškę įvairiomis formomis bandau garsinti ir puoselėti, ar tai būtų krepšinis, ar istoriniai faktai, ar signatarai ir dokumentiniai filmai“, – kalbėjo prieš paminklo atidengimą R.Skaisgirys.
Jis paragino atkreipti dėmesį ir į Sudargo istoriją.
„Sudargas su savo piliakalniais absoliučiai niekuo nenusileidžia Kernavei, tik yra mažiau išreklamuotas“, – patikino R.Skaisgirys.
Nuo Sudargo piliakalnių atsiveria ne tik įspūdingas vaizdas, atveriantis Nemuno grožį. Ši vieta svarbi istorine, kultūrine ir archeologine prasme.
Sudargo piliakalniai pasakoja ilgaamžių kovų su kryžiuočiais istoriją: čia viduramžiais stovėjo svarbi pilis, kuri 1317 m. buvo sudeginta.
Miestelio centre yra išlikę senosios bažnyčios pamatai, o kapinėse ilsisi knygnešys Martynas Sederevičius.
„Praeitis susišaukia su gyvenimu“, – tokia buvo paminklo autoriaus N.Ermino idėja. Kurdamas jį, skulptorius siekė sujungti net kelis dalykus: praeitį, rašytojo prosenelio prisiminimą ir dabartį, dabartinį gyvenimą bei lietuviškas ir amerikietiškas tradicijas.
„Skulptūra labai iliustratyvi: yra žmogus – personažas ir yra rugiai. Medžiagos sąmoningai pasirinktos lyg būtų svetimos aplinkai.
Pagalvojau, kad prie amerikietiškos architektūros tarsi pririša betonas, metalas, plienas.
Tačiau tas amerikietiškumas yra paslėptas – viską sušvelnina lietuviškas rugių siluetas ir žmogaus siluetas“, – svarstė N.Erminas, pabrėždamas, jo vizualiniams sprendimams įtakos turėjo ir nuostabus vietovės peizažas.
Žymiojo maištininko kelio pradžia
„Nuostabu, kad žymiojo maištininko ir provokatoriaus kelio pradžia – iš šių vietų. Bet ženklas yra netikėtas, kaip ir talentas.
Juk kiekvienas talentas netikėtas – savotiškas, nepatogus, turintis savo keistenybių, nepritampantis prie taisyklių, dažnai atmetantis schemas – koks ir buvo J.D.Salingeris.
Bet jis nenorėjo būti žvaigždė. Tikras talentas turi būti iš savęs. Ši netikėtas sprendimas atitinka Salingerio nesušukuotą dvasią ir talento autentiškumą, savitumą“, – kalbėjo renginyje dalyvavęs kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas.
Jis priminė, kad, kai 2019 m. Amerikoje buvo minimas J.D.Salingerio gimimo šimtmetis, Niujorke buvo organizuojama daug renginių.
Jo dukra tada sakė, kad, jei tėvas būtų gyvas, jis juose tikrai nebūtų dalyvavęs.
Rašytojas nemėgo švenčių, ceremonijų ir būti dėmesio centre. Todėl, pasak ministro, skulptūros Sudarge nereikėtų laikyti paminklu: „Svarbiausia čia – talento žymė ir priminimas, kad Lietuva – turtingiausia savo talentais (…). Staiga talentas sujungia tai, ką istorija atskiria, ką stengiasi numalšinti.
Bet tai – ir priminimas, kiek žydų talentų išaugino Lietuva ir kaip turime branginti savo talentus, savo kūrybingumą ir kultūrą.“
Ministrui antrino ir JAV ambasadoriaus Lietuvoje pavaduotojas Marcusas Micheli: „Pastaraisiais metais Lietuvoje buvo daug nuveikta išsaugant žydiškąjį paveldą.
Mes didžiuojamės galėdami prisidėti prie šio darbo (…). Manau, pritarsite man, kad mūsų, kaip žmonių, aukščiausias tikslas yra siekti, kad kiti žmonės gyventų saugiai, be baimės, nepaisant jų tikėjimo, rasės, odos spalvos, lyties ir kitų skirtumų, kurie dažnai naudojami mums supriešinti (...)“.
„Atvykau ne todėl, kad esu izrailietis ar dėl to, kad Salingeris buvo žydas, mane čia paskatino atvykti meilė literatūrai. Esu laimingas sužinojęs, kad šiose nuostabiose apylinkėse – dar vieno žymiojo litvako šaknys (…).
Esu laimingas, kiek daug mes galime nuveikti šiame mažame mūsų pasaulyje. Bet mūsų pasaulis – iš tikrųjų nuostabus“, – kalbėjo Izraelio ambasadorius Lietuvoje Yossefas Levy.
Kiek daug reikia žinoti...
„Kiek daug reikia žinoti, kad suprastum, kiek mažai tu žinai. Dar mokyklos laikais skaičiau ir Salingerio apsakymus, ir garsųjį romaną „Rugiuose ties bedugne“, bet niekada nežinojau, kad jo šaknys iš Lietuvos ir kad su tokiu kokybės ženklu“, – kalbėjo Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky dar prieš renginį.
Ji priminė, kad J.D.Salingeris kariavo Antrajame pasauliniame kare ir buvo vienas pirmųjų, įžengusių į kažkurią koncentracijos stovyklą.
Tai rašytoją psichologiškai labai sukrėtė ir galbūt turėjo įtakos jo atsiskyrėliškam gyvenimo būdui bei tragiškai jo baigčiai.
„Kai skaičiau Salingerio apsakymus ir kitą kūrybą, pastebėjau, kad joje gausu litvakų kalbai būdingų posakių, frazių, kurias rašytojas įvilko į savo personažų gatvinį slengą, kuris man pažįstamas, nes aš puikiai moku jidiš kalbą.
Pavyzdžiui, aptikau labai žydišką pasakymą, dažnai vartojamą tarp litvakų – „bobutės pasakos“. Tos kalbos krupelytės byloja, kad Salingeris, matyt, namie ar kažkur kitur girdėdavo tuos litvakiškus posakius.
Bet tai ir yra tas amerikietiškas gatvinis slengas, dėl ko rašytojo knygos buvo cenzūruojamos. Tačiau jas puikiai suprato ir Salingerio, ir mano karta“, – mintimis dalijosi F.Kukliansky ir prisipažino, kad iki šiol su draugais vieni kitus vadina „senų hedonistų ir pankų chebra“.
„Kaip tik neseniai iš vieno chebranto, seno hipio, buvusio bendramokslio Vilniaus 23-iojoje mokykloje Vytauto Jurkūno nusipirkau paveikslą „Antisemitas“.
Su juo ir kitais chebrantais mes iki šiol ant vieno Antakalnio kalniuko susitinkam ant sopkelės švęsti mūsų gimtadienių“, – atviravo F.Kukliansky ir patikino, kad J.D.Salingerio maištingos idėjos tarp jos draugų gyvos iki šiol.
Garsieji litvakai iš Sudargo
„Pirmąją 1919 m. taikingų metų dieną Miriam Lillich Salinger pagimdė sūnų. Jos dukteriai Doris jau buvo suėję šešeri. Per tą laikotarpį Miriam patyrė keletą persileidimų. Ji vos neprarado ir šio kūdikio, todėl jo atėjimas į pasaulį Miriam ir Solomonui Saligeriams buvo ir džiaugsmas, ir palengvėjimas. Berniuką pavadino Jaromu Davidu, bet nuo pirmos dienos šaukė Soniu.
Sonio tėvai – vidurinei klasei priklausantys žydai – buvo nešabloniški ir ambicingi žmonės. Selindžerių giminė buvo kilusi iš Sudargo, mažo žydiško miestelio prie Lenkijos ir Lietuvos sienos – ši teritorija tuo metu priklausė Rusijos imperijai.
Dokumentai rodo, kad bent jau nuo 1831 m. metų jie ten tikrai gyveno. Tačiau Salingeriai nepasižymėjo nei ištikimybe tradicijoms, nei nostalgija. Kai gimė Sonis, jo tėvai jau nebepalaikė jokių ryšių su savo kilmės vieta.
Visi Salingeriai savarankiškai rinkosi gyvenimo kelią, nemėgo dairytis atgal, o kiekvienas jų žingsnis vedė didesnės gerovės link.
Sonio prosenelis Hymanas Josephas Salingeris iš Sudargo persikėlė gyventi į perspektyvesnį miestą Tauragę ir vedė merginą iš pasiturinčios šeimos. Hymanas Tauragėje gyveno visą gyvenimą ir ten mirė devyneriais metais anksčiau, nei gimė provaikaitis.
Sonio senelis 1881 m. emigravo į JAV. Čia vedė Fannie Coplan, taip pat emigrantę iš Lietuvos. 1887 m. Fannie kovo 16 d. pagimdė sūnų Solomoną, Sonio tėvą. Jis buvo antras iš penkių išgyvenusių šeimos vaikų.
Sonio senelis Simonas Salingeris mirė 1960 m., sulaukęs beveik šimto metų (jis tapo pagrindinio veikėjo „Rugiuose ties bedugne“ Holdeno Kolfildo senelio prototipu“, – rašoma K.Slawenskio knygoje „J.D.Salingeris: Pakylėtas gyvenimas“.
