Pasimatuoti cheminės apsaugos kostiumą ir dujokaukę, savo rankomis paliesti vėdinimo įrenginius, atidaryti kelis šimtus kilogramų sveriančias hermetiškas duris. Tai viešosios įstaigos „Gatvės gyvos“ vadovas A.Kazlauskas siūlo tiems, kurie domisi Šaltojo karo metais įrengtomis slėptuvėmis, kurios buvo vadinamos tiesiog bunkeriais.
Jų Vilniaus požemiuose buvo įrengta per 300.
Pasirodo, vilniečiams neįgriso nešioti veido kaukes ir jie veržiasi į slėptuvę, kurioje išsaugota tai, ko galėjo prireikti saugantis nuo oro pavojaus ar atominio karo. Nesvarbu, kad požemiuose karantino laikotarpiu jie paliekami vieni, o istoriją pasakoja audiogidas.
28 metų A.Kazlauskui pasisekė Naujamiestyje rasti iki šių dienų beveik nepaliestą slėptuvę. Daug jų buvo pertvarkyta į naktinius klubus, sporto sales, sandėlius ar tiesiog virto benamių landynėmis.
– Kaip jums pavyko rasti slėptuvę, kurioje išlikę daug Šaltojo karo ženklų?
– Slėptuvę surado kolega Pavelas Puzyna.
Jis yra išnaršęs ne vieną dešimtį panašių objektų. Kartais pavykdavo patekti panaudojant sumanumą, kartais – tartis su sargais.
Su šios slėptuvės savininkais jis buvo sutaręs, kad prižiūrės šį statinį, jie jam net davė raktą. Slėptuvė buvo išlikusi pirminės išvaizdos, nors bėdų netrūko.
Pašaliniai lankytojai į patalpas nebuvo įsilaužę, bet iš jų kai kurią įrangą, apsaugos priemones buvo „pasiskolinę“ įmonės, po kuria įrengta slėptuvė, darbuotojai.
Prieš keletą metų įmonei bankrutavus, ėmė keistis ir slėptuvės savininkai, aplink pradėjo kurtis loftai ir biurai.
Jų plėtotojai jau ketino būsimiems gyventojams slėptuvės patalpas parduoti kaip sandėlius įvairiems daiktams saugoti.
Laimė, viena plėtotojų buvo mano universiteto laikų kolegė. Ji pasiūlė įstaigai „Gatvės gyvos“ slėptuvės patalpas įsigyti.
Suderėjome kainą ir praėjusiais metais jas įsigijome.
– Ką radote pravėrę sunkias slėptuvės duris?
– Slėptuvė nebuvo pakeitusi savo paskirties iki pat jos savininkės bankroto 2016 metais. Ji nebuvo paversta sandėliu, kaip nutiko kitais atvejais.
Viduje buvo išlikę daugybė apsaugos priemonių, bet vertingiausia, mano galva, – veikianti ventiliavimo sistema. Ją reikėjo tiktai nedaug paremontuoti.
Paprastai slėptuvėse tokios sistemos būna išpjaustytos vagių ir parduotos metalo supirktuvėse.
Taip pat išliko visos vertingos ir sunkios hermetiškos durys.
Tiesa, buvo akimirkų, kai apimdavo neviltis ir klausdavome savęs, kokią bėdą mes čia nusipirkome? Kovojome su viską naikinančia drėgme, daiktai auginosi pelėsio sluoksnius, nepavykdavo suremontuoti to, kas, atrodė, eis kaip per sviestą.
Vis dėlto mažais žingsneliais priėjome iki momento, kai turime kuo didžiuotis.
Su Pavelu sutarėme: Vilniuje nėra kitos tokios slėptuvės, kuri būtų pasiekiama lankytojams ir joje daug kas išlikę. Juk slėptuvės, kurių paskirtis nepakeista, priklauso arba jėgos struktūroms, arba savininkams, kurie nepageidauja svečių.
Beje, slėptuvė nėra iš pačių seniausių. Ji statyta 1971–1975 metais, kai kūrėsi įmonė.
– Kuo taip sudominote lankytojus?
– Karantino laikotarpiu sumanėme pasiūlyti išskirtinę programą – apsilankymą slėptuvėje su audiogidu.
Lankytojams suteikta galimybė tyrinėti objektą patiems. Tam jiems suteikta pusantros valandos. Tuo metu slėptuvėje nėra jokių pašalinių asmenų. Taip kiekvienas lankytojas gauna didžiausią pojūčių dozę: viską atidaro, įjungia ir išklauso pats, kiekvienam eksponatui be įtampos gali skirti tiek laiko, kiek nori pats.
Žinoma, tuo neapsiribosime. Epidemiologinei situacijai pagerėjus bus rengiamos ir viešos ekskursijos su gyvu gidu.
Visos vietos rezervuotos iki birželio vidurio. Manau, kad kai Vilnius sulauks turistų iš užsienio, jiems slėptuvė taip pat turėtų būti įdomi. Juk prisiminkime, kokios sėkmės buvo sulaukęs kitas panašus objektas – bunkeris Nemenčinės miškuose.
Visuomenėje tokios slėptuvės dažniau ir buvo vadinamos tiesiog bunkeriais.
Tokie pastatai sovietmečiu buvo statomi siekiant apsaugoti gyventojus atominio, bakteriologinio, cheminio ar kitokio masinio naikinimo ginklo panaudojimo atveju.
Požeminiai statiniai buvo maksimaliai izoliuojami nuo išorinio pasaulio, juose kauptas maistas, vaistai, apsaugos priemonės, įvairi cheminė, radiacinė žvalgybos technika ir net laisvalaikio praleidimo priemonės – kad slėptuvėje užsibuvus ilgėliau nepakriktų psichika.
– Kaip temų, objektų ieškote kitoms ekskursijoms – atsižvelgiate į poreikius ar kuriate tai, kas įdomu patiems?
– Darome taip, kaip liepia širdis. Ne kartą įsitikinome: geriausia yra nežiūrėti, ką daro kiti, pasikliauti tik savimi.
Tada viskas išeina gerai. O jei ir neišeina, jautiesi prieš save sąžiningas – išbandei, ką norėjai.
– Esate Vilniaus, ypač miesto pakraščių, žinovas. Ar dar yra vietų, kurias pasiekus atvimpa žandikaulis?
– Yra, ir tikrai daug. Nesu vadinamasis digeris – požemių tyrėjas, todėl manau, kad tai, kas yra po žeme, mane gali dar labai daug kartų nustebinti. Tai, kas yra ant žemės, gali būti ir matyta, tačiau negaliu girtis, kad visus objektus puikiai pažįstu.
Štai prieš kelias dienas sumaniau pasivaikščioti tarp blokinių daugiabučių Žirmūnuose.
Tarp jų radau įsispraudusių XIX amžiaus namų. Tai pavyzdys, kad gali nustebinti labai paprasti dalykai.
– Kviečiate pasivaikščioti šalia griaunamų gamyklų, nykstančių medinukų. Esate skrupulingas paveldo saugotojas ar pripažįstate, kad miestas turi keistis?
– Neabejoju, kad miestas turi keistis, tačiau svarbiausias klausimas kalbant apie bet kokius pokyčius man yra toks: ar tai, kas netrukus atsiras, turi didesnę išliekamąją vertę nei tai, kas toje vietoje stovėjo anksčiau?
Bėda, kad blogų pavyzdžių Vilniuje turime daugybę, kartais vis pagalvoju apie parodą ar juodojo sąrašo sudarymą, kuriame būtų paskelbti sostinę negrįžtamai pridergę architektai ir nekilnojamojo turto kompanijos.
Neatsakingų statybų fone paveldo nesaugoti neišeina, nebent esi visiškas beširdis Vilniaus atžvilgiu. Aišku, pernelyg niurzgėti irgi nesveika – turime ir gražių darnios plėtros atvejų.
Kalbant apie medinę architektūrą, deramai prižiūrimas medinukas tarnauja ilgai ir duoda gerą toną aplinkai. Išlikusi medinių namų gausa apskritai yra retas atvejis Europos sostinėse, privalome tai vertinti.
O dėl gamyklų – man apskritai artima pramonės tema, joje atrandu labai daug neįtikėtinų dalykų. Vien ko galima prisiskaityti senuosiuose gamyklų laikraščiuose! Aišku, gaila, kad nebeturime kokių nors lietuviškų magnetofonų ar dulkių siurblių, tačiau reikia pripažinti, jog su azijiečiais rinkoje konkuruoti sunku – juk nepriversi lietuvio dirbti prie konvejerio už 50 eurų mėnesio algą.
Kita vertus, Vilniuje vis dar yra didelių pramonės įmonių, todėl tai būna ne mažesnis atradimas. Dažnai nesusimąstome, kad štai kaimynystėje, už tų sienų, šiandien kuriami nuostabūs dalykai.
– Ar apsunkina gidų darbą uždari kiemai, privačios teritorijos, saugomos vaizdo kamerų ar net piktų šunų?
– Labiausiai gaila Senamiesčio kiemų. Atrodytų, kad tai turėtų būti erdvė, skirta vilniečiams ar turistams, deja, taip nėra. O juk gidai atveda tikrai ne narkomanus ir girtuoklius.
Kaip paprastam vilniečiui man taip pat norėtųsi daugiau pereinamų erdvių. Ir ne tik Senamiestyje.
„Gatvės gyvos“ atvėrė slėptuvę Naujamiestyje
Radinių po žeme niekas nepasirūpino išsaugoti
Praėjusiais metais nugriovus Profesinių sąjungų rūmus ant Tauro kalno savivaldybė tik trumpam parodė po jais išlikusią slėptuvę.
Ši 1500 vietų slėptuvė pateko į didžiausių sovietinių slėptuvių Vilniuje penketuką. Joje karo ar kitos nelaimės atveju būtų slėpęsi į renginius Profsąjungų rūmuose atėję žmonės.
Vienoje slėptuvės patalpoje rasta pluoštai maitinimo talonų, kurie buvo dalijami į sanatorijas vykusiems profsąjungų nariams. Taip pat ant lentynų, kurios nelaimės atveju būtų buvusios naudojamos kaip gultai žmonėms, – profsąjungų narių mokesčių blankai. Jų niekas nepasirūpino išsaugoti.
Slėptuvėje rastos ir trys marmuro lentos, kuriose įamžinti profsąjungų veikėjai. Šios lentos kadaise kabojo Profsąjungų rūmuose.
Slėptuvė buvo atiduota eksploatuoti 1963 metais, kai buvo pastatyti Profsąjungų rūmai ant Tauro kalno. Savivaldybė miglotai aiškino apie slėptuvės ateitį ant Tauro kalno pastačius koncertų salę. Gali būti, kad ji nebus išsaugota.
