Savo dešimtmetį pernai Bažnytinio paveldo muziejus paminėjo atidarydamas naują nuolatinės ekspozicijos parodą „Dangaus miestas. Vilniaus vienuolijų palikimas Bažnytinio paveldo muziejaus rinkiniuose“.
Šį pavasarį turėjo pasirodyti albumas, kuriame istorikai ir dailėtyrininkai išsamiai pristato parodos eksponatus ir apžvelgia visas kada nors Vilniuje veikusias vienuolijas.
Tai pažintis su visų vienuolijų įkūrėjais ir šventaisiais, vienuolynų fundatoriais ir eiliniais vienuoliais. Aprašomos jų pastangos puošti Vilnių architektūros ir meno paminklais, jų steigiamos pirmosios Lietuvoje švietimo, globos institucijos, o kartais ir kankinystės istorijos.
Pavasarį knyga jau buvo paruošta spaudai, kai visus darbus sustabdė koronaviruso pandemija, o Lietuvoje buvo paskelbtas karantinas. Tapo aišku, kad beveik pusę pajamų iš bilietų, ekskursijų ir edukacinės veiklos užsidirbantis muziejus bus nepajėgus rasti lėšų tokiam leidiniui.
Iš pradžių nuleidę rankas muziejininkai gegužės pradžioje muziejaus paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“ kreipėsi į visus, kurie domisi Vilniaus istorija.
„COVID-19 pandemija padarė juodą darbą, ir matome, kad be jūsų paramos mums atsigauti nepavyks! Todėl skelbiame leidinio „Dangaus miestas. Vilniaus vienuolijų palikimas Bažnytinio paveldo muziejuje“ prenumeratą ir nuoširdžiai kviečiame įsigyti šią knygą, tokiu būdu paremiant jos leidybą ir paskatinant muziejaus stojimąsi ant kojų. Knyga skatina iš naujo atrasti šviesiausią ir garbingiausią Vilniaus istorijos ir tapatybės dalį. Įsijunkite į prenumeratos akciją!“ – taip į bičiulių širdis beldėsi muziejininkai.
Vilniaus mylėtojams pristatytas ir solidus leidinio autorių kolektyvas. Tai bažnytinės dailės tyrinėtoja, senosios auksakalystės ekspertė, Žemaičių Kalvarijos ir Vilniaus bernardinių istorija besidominti menotyrininkė Dalia Vasiliūnienė, Bažnyčios istorikas, knygos apie Vilniaus vyskupus autorius, jėzuitų tinklaraštininkas Liudas Jovaiša ir geriausias Vilniaus špitolių istorijos žinovas Martynas Jakulis.
Jų sukurtas beveik 400 puslapių gausiai iliustruotas, moksliškai patikimas, tačiau lengvai suprantamas pasakojimas kaip geras literatūros kūrinys veda skaitytoją sostinės gatvėmis: nuo pirmųjų dar viduramžiais čia įsikūrusių pranciškonų ir dominikonų konventų iki XVIII amžiaus Vilniuje miestiečių labui besidarbavusių šaričių špitolių.
Muziejaus rėmėjams pasiūlyta ne tik puiki knyga (už gerokai mažesnę kainą), bet ir ekskursija į paslaptingas sostinės vietas.Mėnesio pabaigoje knygos „Dangaus miestas“ leidybą jau buvo parėmę per 100 asmenų, o bendra suma siekė 4010 eurų. Visi jie pateko į Bažnytinio paveldo muziejaus aukotojų fondą. Iki galutinio tikslo trūko 990 eurų.
Didžiąją šios sumos dalį jau pavyko surinkti, tad šios savaitės pabaigoje akcija baigsis.
– Kaip kilo sumanymas karantino metu paskelbti tokio išskirtinio leidinio prenumeratą? – paklausiau 49-erių S.Maslauskaitės-Mažylienės.
– „Dangaus miestas“ yra įvairialypis projektas, pradėtas prieš trejetą metų, kai ruošėmės muziejaus dešimtmečiui. Visa laimė, kad jubiliejus buvo dar prieš karantiną – praėjusių metų spalio mėnesį.
Norėjosi ta proga praplėsti ir atnaujinti muziejaus ekspozicijas, rasti naujų temų.
Taigi atkreipėme dėmesį į vienuolynų paveldą. Buvo aišku, kad net ir solidi paroda be knygos, be mokslinio tyrimo – be menotyrininkų, istorikų įžvalgų – labai trumpalaikis dalykas.
Knyga jau buvo paruošta, kai užgriuvo pandemija, muziejus užsidarė. Bažnytinio paveldo muziejus yra ne valstybinis, o bažnytinis muziejus, taigi privatus.
Todėl turime išsilaikyti patys su Vilniaus arkivyskupijos ir kitų rėmėjų parama. O bažnyčioms karantinas taip pat buvo sudėtingas laikas.
Jau buvome įpratę, kad muziejus pats užsidirba apie 50 procentų lėšų, reikalingų jo gyvavimui. Ir staiga – nėra lankytojų, nėra uždarbio. Apėmė tokia bjauri išlaikytinių savijauta, kad bet kokie spaudos darbai atrodė neįmanoma prabanga. Juk knyga – stora, gausiai iliustruota, o tai reiškia, kad spauda kainuos tikrai brangiai.
Turiu pasakyti, kad akciją sumanė ne muziejininkai. Mes iš netikėtumo ir išgąsčio jau buvome nuleidę rankas. Bandėme galvoti apie virtualias ekskursijas ir skaitmeninius pasaulius. Bet kaip tik tuo metu istorikas L.Jovaiša pasiūlė prenumeratos idėją.
Tuomet ir aš prisiminiau, kad tai buvo gana populiarus leidybos būdas nepriklausomybės pradžioje. Mes galėjome drąsiai skelbti akciją, nes knyga jau buvo visiškai paruošta, taigi leidinio prenumeratoriams nereikės ilgai laukti.
Sugalvojome net keletą pasiūlymų – knyga sau, knyga sau ir draugui, knyga ir parama muziejui. Ir tiesiog amo netekome, kad tiek daug žmonių tuo susidomėjo. Jau turime 126 prenumeratorius ir beveik penkis tūkstančius eurų. Dar šiek tiek trūksta, bet ši savaitė – jau paskutinė akcijos savaitė. Vėliau galima bus tiesiog pirkti knygą, tik, žinoma, ji kainuos kiek brangiau.
– Vienuolynų paveldą pasirinkote todėl, kad tai mažiausiai tyrinėta sritis?
– Vienuolijos – labiausiai išgriauta, išgrobstyta ir sunaikinta paveldo dalis. Suvokus, kiek visko praradome, apima neviltis.
Netgi ir dabar pasižvalgius po Vilnių, pavyzdžiui, ant Išganytojo kalvos – misionierių, vizitiečių vienuolynai stūkso kaip sovietmečio suniokojimo paminklai. Vis labiau gaivinama Švč.Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia – nepataisomai sudarkyta visų tų betoninių perdangų. O šalia jos juk buvo augustinų vienuolynas.
Suniokoti pastatai, išblaškytos visos vienuolynų meno vertybės. Daugelis Lietuvoje veikusių vienuolijų nebeatsikūrė XX amžiuje. Altoriai išgriauti, vertybės išgrobstytos, sunaikintos, išslapstytos arba išblaškytos po muziejus. Nemažai jų buvo sąmoningai išslapstyta kitose atokiose Vilniaus vyskupijos parapijose.
– Vilniaus vienuolynų brangenybių ieškojote ne tik miesto ribose?
– Mūsų muziejaus misija – ne tik eksponuoti, restauruoti ir visuomenei pristatyti muziejuje sukauptas vertybes.
Kita mūsų darbo dalis, gal kiek mažiau matoma, yra Vilniaus arkivyskupijos bažnyčių inventorizacija ir nykstančių, nesaugomų vertybių perkėlimas į muziejų. Vilniaus vyskupijai priklauso visa rytinė Lietuvos dalis su nepaprastai įdomia istorija ir daugiatautiškumu – nuo Visagino iki Druskininkų.
Ieškome vertybių pirmiausia jų apsaugojimo tikslais. Tai ir liturginė tekstilė, ir sidabro, auksakalystės dirbiniai – liturginiai reikmenys, rakandai. Taip pat – viena kita knyga. Visi jie keliauja į muziejaus saugyklas, rūpestingai nuvalomi, sutvarkomi ir aprašomi.
Artėjant muziejaus dešimtmečiui pamatėme, jog tose saugyklose sukaupta tiek daug įdomių eksponatų, kad iš jų galima suformuoti Vilniaus vienuolijų parodą.
– Bet tai tik buvusios prabangos trupiniai?
– Tikrai taip. Tai tik fragmentai. Kai žinai, kokia tai buvo didybė ir grožis, supranti, kad išliko apverktinai mažai.
Pavyzdžiui, ypač seniai čia įsikūrę broliai pranciškonai. Jie dar Gedimino laikais dirbo didžiojo kunigaikščio raštinėje ir rašė tuos garsiuosius laiškus, kurie kvietė į Vilnių Europos pirklius ir amatininkus. Vilniaus gimtadienis irgi pranciškono rankomis užrašytas.
Kur dar špitolės, ligoninės, šaričių, misionierių veikla, mokyklos. Galima rasti visa tai liudijančių šaltinių, taigi negalima sakyti, kad vienuolynų istorija ir dailė visai netyrinėta. Ji minima ir įvairiuose Vilniaus giduose.
Akivaizdu, kad vienuolijų veiklos pėdsakų Vilniuje yra kiekvienoje srityje, jau nekalbant apie urbanistinį Vilniaus grožį, veidą. Taigi ištrynus vienuolijas neliktų dviejų trečdalių mūsų savasties.
– Iki šiol net ir Vilniaus giduose daugiausia būna kalbama apie bažnyčias, tik kai kur užsimenama, kad šalia jų dar yra ir vienuolyno ansamblis.
– Iki šiol tai yra diskusijų objektai, ypač, kai kalbame apie paveldą, apie Vilnių, koks jis turi būti, apie visus tuos naujus užstatymus. Tai iš tiesų skaudi tema.
Juk carinės Rusijos laikais dėl sukilimų buvo uždaryti visi katalikiški vienuolynai. Tos caro represijos truko apie šimtą metų. Tik XX a. pradžioje visiems tiems gniaužtams šiek tiek atsileidus, o ypač tarpukariu, atsikūrė maždaug pusė mieste veikusių vienuolijų.
Neatsikūrė trinitoriai Antakalnyje, prie Sapiegų parko. Taip pat dalis karmelitų, pavyzdžiui, prie Visų Šventųjų bažnyčios Rūdininkų gatvėje. Ir tai lėmė, kad vienuolynų pastatai nuo XIX a. naudojami visuomeninėms reikmėms. Blogiausiu atveju jie buvo paverčiami kareivinėmis ar sandėliais, geriausiu atveju – ligoninėmis.
Bažnyčioms išlikti buvo lengviau. Nemažai jų tarpukariu tapo parapijinėmis bažnyčiomis. Ta jų funkcija išliko ir iki šiol, nors sovietmečiu bažnytinė veikla buvo smarkokai gniaužiama. Kai kurioms bažnyčioms nusišypso sėkmė, kaip pavyzdžiui, Vilniaus katedrai, kuri tapo paveikslų galerija, nors būta planų paversti ją kažkokia statybinių medžiagų įmone.
Atgavus nepriklausomybę muziejais ar sandėliais pavestos bažnyčios atsikūrė. Tuo tarpu carinės Rusijos laikais nacionalizuoti vienuolijų pastatai dažnai taip ir liko be šeimininkų.
– Kaip galima atskirti, kurie liturginiai rūbai, indai ar paveikslai, skulptūros kažkada priklausė Vilniaus vienuolynams?
– Ant daugelio daiktų yra įrašai. Jei nėra įrašų, tai galima atskirti pagal vienai ar kitai vienuolijai būdingą ikonografiją – kas ir kaip pavaizduota. Kartais mokslininkai prisimena apie panašų daiktą skaitę kurios nors bažnyčios inventoriuje ar vienuolyno knygose, teisės aktuose. Pasitaiko ir labai tikslių aprašymų.
Sovietmečiu bernardinai, kaip man pasakojo šviesaus atminimo vyskupas Juozas Tunaitis, manė, kad perkėlus svarbesnes vertybes į atokesnių parapijų bažnyčias jos nepateks į valdžios nagus. Taip kai kurie bernardinų daiktai iškeliavo į Rūdininkus ar į Paberžę.
Kai kurios jų labai nesunkiai identifikuojamos pagal garsaus fotografo Jano Bulhako nuotraukas. Gali tiesiog pamatyti, kas stovėjo ant vieno ar kito altoriaus.
