Tokia vieno Vabalninko miesto centre stovinčio pastato istorija. Šiaip jau daugelis tebemano, kad provincijos muziejai apleisti, priplėkusiais kampais, o jų eksponatai skęsta dulkėse. Ką gi, pažvelkime į Vabalninko muziejų iš arčiau.
Ne provincija, o miestas
„Tik jau nevadinkime Vabalninko provincija. Gal kur nors didžiuosiuose miestuose gyvenantiems Vabalninkas ir provincija, o mums jis – šviesuolių miestas. Juk mūsų krašto šviesuoliai dėjo pamatus Nepriklausomai Lietuvai, visa Lietuva skaito ir pačių mūsiškių, ir apie garsiuosius vabalninkiečius parašytas knygas“, – pabrėžė Vabalninko muziejui vadovaujanti Vida Skujienė.
Ji atkreipė dėmesį ir į tai, kad Vabalninkas, stovintis sankirtoje tarp kelių, vedančių į Biržus, Panevėžį, Kupiškį bei Pasvalį, turi tikrų tikriausią miesto statusą: „Tai vienas iš dviejų miestų Biržų rajone. Ir buity, ir oficialiuose raštuose miestais vadinami ir Biržai, ir mūsiškis Vabalninkas.“
Tad, kaip ir pridera miestui, Vabalninke veikia oficialus, Biržų rajono savivaldybės išlaikomas muziejus, tokiu tapęs iš ankstesnio visuomeninio muziejaus.
„Kaip turbūt daugelis žino, Vabalninke ilgus metus gyvavo šiuo metu savo statusus pakeitę ir vidurinė mokykla, ir gana garsus buvęs žemės ūkio technikumas. Tad palyginti nedideliame mūsų mieste buvo daug šviesuomenės, kuri užsimojo pradėti rinkti žmonių nemėgstamus senovinius rakandus“, – pasakojo V.Skujienė.
Pagrindinė senienų rinkimo entuziastė buvo dabar jau mirusi lietuvių kalbos mokytoja Ona Šoblinskienė, o jai talkino gausus būrys bičiulių. „Džiaugiuosi, kad esu O.Šoblinskienės mokinė“, – sako V.Skujienė.
Eksponatus – Lenino kambary
Sovietmečiu pradėti rinkti Vabalninko istorijos liudytojai – įvairiausi buities rakandai, senosios knygos, nuotraukos, kita dokumentika iš pradžių buvo kaupiami mokytojos O.Šoblinskienės namuose, o kai tų eksponatų susidarė tiek daug, kad mokytojai tapo ankšta savo pačios namuose, visam šiam turtui imta ieškoti vietos ten, kur juos apžiūrėti, iš jų mokytis galėtų visi, kam šie eksponatai svarbūs ir įdomūs.
Kiloti iš vietos ir vietą, galiausiai šie daiktai buvo įkurdinti buvusio Vabalninko žemės ūkio technikumo bendrabutyje.
„Tiesą sakant, bendrabutis nebuvo tiems eksponatams tinkamiausia vieta. Jie buvo sudėlioti nebeveikiančioj valgykloj, užėmė dalį vadinto Lenino kambario, kuriame vykdavo ideologiniai susirinkimai“, – sakė V.Skujienė.
Galėję atsitikti ir taip, kad šie pakankamai vertingi eksponatai iki šiol būtų likę buvusiame bendrabutyje, tačiau į bendrabutį, nebelikus moksleivių, įsikūrė šeimos.
„Va tada ir prasidėjo visokios bėdos, eksponatams tapo nebesaugu“, – sakė muziejininkė.
Delikatesų patys negamino
Tuomet muziejininkų akys nukrypo į Vabalninko centre esantį pastatą, kuriame per ilgą laiką būta ir saldumynų parduotuvės, ir kontoros, ir ligoninės padalinio, ir KGB būstinės. Pastatas stovėjo tuščias.
„Istorinė medžiaga byloja, kad namas, kuriame dabar įsikūręs puikus mūsų muziejus, priklausė žydų Slavinų šeimai, o šie jame buvo įkūrę nediduką viešbutį bei delikatesų parduotuvę, pavadinę ją „Užjūrių delikatesai“, – pasakojo V.Skujienė.
Vietoje šių skanėstų negamino, taigi name konditerijos cecho nebuvo, delikatesai buvo atvežami. Iš kokių užjūrių jie atkeliaudavo, žinių neliko.
„Slavinų namų kieme stovėjo ir kitas pastatas, jame buvo arbatinė, o paties kiemo paskirtis buvo užvažiuojamasis kiemas, kitaip – arklių su vežimais stovėjimo aikštelė“, – aiškino toliau V.Skujienė.
Ji atkreipė dėmesį, jog centrinėje Vabalninko aikštėje, kurioje iki XX amžiaus vidurio būta turgaus, kone visi namai sustatyti vienas šalia kito, tad atvažiavus turgun ir ieškant, kur pasistatyti arklį, tokie užvažiuojamieji kiemai būdavo ypač reikalingi. Ne kažkas pasikeitę ir šiais laikais. Ir dabar prie kiekvieno prekybos centro įrengiamos stovėjimo aikštelės, tik statomi jose nebe į vežimus pakinkyti arkliai, o automobiliai.
Aptiko arkinius rūsius
Taigi, nutarus kurdinti muziejų žydų Slavinų name, imta daryti pertvarką, namą modernizuoti, o tuomet po pastatu atrasti arkiniai rūsiai.
„Jau ir anksčiau žinota, kad po pastatu yra rūsiai, bet kad jie tokie įspūdingi, niekam į galvą nebuvo atėję. Tačiau turbūt visų įdomiausia, kad tuos rūsius sovietai buvo pavertę KGB kalėjimu ir kad mes turime išlikusią unikalią mūsų tautos žmonių kankinimo vietą“, – sakė V.Skujienė.
Ji pati surinko nemažai šiuose rūsiuose kalintų žmonių pasakojimų apie juos tardžiusių sovietų žiaurumą. O kalinti mūsų tautiečiai buvo už tai, kad nėjo kovoti už sovietų valdžią ar rėmė jai besipriešinusius partizanus.
„Jeigu ne nelemtoji epidemija, rūsiuose jau galėjo vykti statybos darbai pertvarkant šią pastato dalį muziejaus reikmėms. Biržų krašto muziejus yra gavęs europinių lėšų, už kurias sutvarkyti rūsiai bus atverti muziejaus lankytojams“, – teigė muziejininkė.
Ji net neabejoja, kad rūsiuose įrengus ekspozicijas, kuriose numatyta skirti vietos ir Vabalninko žydų tautos gyvenimui, atskleisti mūsų tautos pasipriešinimą bei Vabalninko gyventojų patirtą genocidą, muziejus taps dar populiaresnis.
Atnaujintuose Slavinų namuose Vabalninko muziejus įkurdintas bemaž prieš trejus metus, jo atidarymas vyko per 2017-ųjų Žolinę – didžiausią viso Vabalninko krašto šventę, iš visų pasviečių gimtinėn sukviečiančią čia gimusius bei augusius žmones.
Per pastarąsias tris Žolines nesuskaičiuojamos minios žmonių jau mynė Vabalninko muziejaus slenkstį bei gėrėjosi jo eksponatais. Muziejuje yra daugybė buities reikmenų, kurių paskirtį retas jaunas žmogus atspėja, ir jau vien todėl jų apžiūrinėjimas tampa didžiule atrakcija.
Čia daug įdomių rankdarbių, siuvinių, audinių, daugeliui keistu atrodančio apavo. Pristatomi ir žinomi šio krašto žmonės: literatai Balys Sruoga bei Jonas Strielkūnas, kunigas Kazimieras Vasiliauskas, Vasario 16-osios Akto signataras Alfonsas Petrulis, vienas iš tarpukario Seimo pirmininkų, švietimo ministras Konstantinas Šakenis, pirmasis surinkęs istorinę medžiagą apie Vabalninko kraštą.
Gimčiai ir mirčiai visada suplazda vėliava
„Muziejuje kaupiama šio krašto istorinė medžiaga nuolat pildoma. Šiuo metu esame įsitraukę užrašinėti Vabalninko gatvių ir jose gyvenusių žmonių istorijas“, – sakė V.Skujienė.
Ji pasidžiaugė, kad jau bemaž surinkta vienos pagrindinių Vabalninke Juozo Naujalio gatvės, kurioje gyvena 75 žmonės, istorija.
„Pasikapstę po archyvinius duomenis sužinojome, kad toji gatvė iš pradžių vadinusis Kupiškio gatve, tarpukariu jai buvo suteiktas Lietuvos karininko Adolfo Laužiko vardas, sovietmečiu gatvė pavadinta tų laikų herojės Marytės Melnikaitės vardu, o Sąjūdžio metais gatvė pervadinta kompozitoriaus Juozo Naujalio vardu“, – sakė V.Skujienė ir pabrėžė, jog J.Naujalis vienus metus Vabalninke yra dirbęs vargonininku.
Muziejininkė pasidžiaugė surinkusi ir savo gimtojo Narvydiškių kaimo, esančio už septynių kilometrų nuo Vabalninko, istoriją. Tai – gatvinis kaimas, vadintas ulyčiniu. Jame šiuo metu yra trys sodybos, kuriose gyvenama, ir 14 sodybų, į kurias suvažiuojama vasaromis.
„Nepaisant to, kad nemažai gimusiųjų šiame kaime nebėra vietos gyventojai, mes esame išlaikę tradiciją vieni kitiems pranešti apie reikšmingus įvykius, vykstančius šių žmonių gyvenime. Sužinojus apie kurio nors narvydiškiečio mirtį, kaime keliama mūsų pačių sukurta Narvydiškių vėliava, parišta juodu kaspinu. O štai švenčiant kurio nors jubiliejų, vykstant kitai svarbiai šventei, pavyzdžiui, anūkų vestuvėms ar gimus naujam žmogui, kurio šaknys Narvydiškiuose, kaime taip pat suplazda vėliava.“
