Žavus rubuilis kursto aistras
Senamiestyje klaipėdiečiai ir turistai neretai specialiai sulėtina žingsnį ties dviaukščiu Tiltų gatvės gyvenamuoju namu, kad galėtų pasigrožėti įdomia jo architektūra. Netoli istorinio Biržos tilto stūksančio jugendo stiliaus pastato kampai įrėminti grakščių erkerių, išmarginti dinamiškos augalinės ornamentikos lipdiniais.
Fasadą puošia žaisminga skulptūrinė kompozicija – į praeivius žvelgia ant stilizuoto uostamiesčio herbo įsitaisęs Kupidonas, dar vadinamas Amoru arba Amūru. Jis dažniau regimas su angelo sparnais ir lanku. Šios mitologinės būtybės slapčia paleistos meilės strėlės varsto žmonių širdis, įplieskia ugningų jausmų liepsnas.
Klaipėdoje žavus rubuilis ant namo fasado kažkodėl pavaizduotas be Kupidonui įprastos atributikos - sparnų ir lanko. Tačiau ir toks iš auksinio kiaušinio išsiritusio šelmio, meilės nuotykių ir aistrų kurstytojo atvaizdas į Tiltų gatvę vilioja romantikus, kruizų laivais į uostą atplaukiančius užsienio turistus.
Senovės romėnai tikėjo, kad Kupidono galios - didesnės nei pačios Veneros. Klaipėdiečiai irgi neabejingi jo kerams – prie namo su berniuko atvaizdu įsimylėjėliai skiria pasimatymus, glėbesčiuojasi.
Romantiškos dvasios sklaida
Dviejų aukštų namas su mansarda Tiltų gatvėje iškilo 1915 metais. Tarpukariu jame veikė Mėmelio taupomoji kasa. Pirmajame aukšte buvo finansinių operacijų salė, tarnybinės patalpos, pinigų saugykla su seifais, mansardoje – miesto magistratui priklausę butai.
Per karą beveik nenukentėjęs pastatas sovietmečiu rekonstruotas – išgriovus dalį pirmoji aukšto, atvertos erdvės pritaikytos prekybai. Praplatinti mansardos langai, įrengta daugiau butų, po namu nutiestas kelias pėstiesiems.
Suprantama, kodėl gražaus namo fasadas paženklintas miesto herbu – jis priklausė Klaipėdos magistratui. Nelabai aišku, kaip skulptūrinėje kompozicijoje atsirado ant herbo sėdinčio Kupidono atvaizdas.
„Gal tai architektų arba dekoratorių improvizacija – taip skelbė žinią apie romantišką miesto prigimtį ir dvasią?“, – svarstė ženklą atnaujinusios statybų įmonės „Pamario restauratorius“ vadovas Aldas Kliukas.
Pastatas nesulaukia remonto
Per šimtą kilogramų sveriančią 1,5 metro aukščio ir 1,2 pločio kompoziciją atkūrė lipdinių meistro Alberto Šidlausko vadovaujama komanda. Sunykusioms herbo dalims, skulptūrėlei ir kitokioms senojo dekoro detalėms išlieti prireikė specialių, meno kūriniams restauruoti naudojamų medžiagų mišinio.
Restauratoriai aplenkė statybininkus, kurie vėliau atnaujins ir visą namą: tvirtins pamatus, tvarkys mansardinį stogą, bus restauruoti dažų seniai nematę fasadai. Apgailėtinos būklės pastatas – begėdiškai apleistas.
„Romantiškas simbolis niekur nepradings – kol kas laikome jį savo patalpose. Kai fasadai bus galutinai restauruoti, kompoziciją iškart perkelsime į senąją vietą“, – patikino A.Kliukas.
Tiltų gatvės pradžioje stovintis šimtametis pastatas – vienas gražiausių senamiestyje. Jau daug metų jį apšaudo ne Kupidonas, o gyventojai, pasipiktinę miesto savivaldybės nerangumu, atsainiu požiūriu į paveldo vertybes.
Kritikos strėlės – merui į širdį
Klaipėdiečiai nesupranta, kodėl išraiškingos architektūros namas stovi neremontuojamas – tinkas, čerpės nuo trupančių fasadų ir kiaurų stogų jau byra jiems ant galvų. Ženklas su Kupidonu irgi vos nenusmuko.
Pastatą administruoja įmonė „Paslaugos būstui“, bet kritikos strėlės sminga į širdį trečiai kadencijai išrinktam meniškos sielos Klaipėdos merui Vytautaui Grubliauskams. Ar dar ilgai kentės miesto vadovas?
„Namą pradėsime tvarkyti dar šiemet – projektas parengtas. Netrukus skelbsime rangovų paieškos pirmojo etapo darbams konkursąs“, – aiškino „Paslaugų būstui“ vadovė Rasa Rimaitė.
Pagal optimistinį savivaldybės scenarijų Kupidonas į senąją vietą Tiltų gatvėje bus sugrąžintas po dvejų metų.
Fasadų ženklai paraudonavo
Dėl „Pamario restauratoriaus“ darbų kokybės niekas neabejoja. Kitas reikalas – atnaujintų pastatų apdailos kompozicijos su heraldikos simboliais – dėl jų išvaizdos kai kuriems istorikams kyla šiokių tokių abejonių.
„Be reikalo senieji simboliai ir kitos apdailis detalės perdažomos joms nebūdingomis spalvomis. Tarpukariu raudonų atspalvių Klaipėdos herbuose nebuvo. Reikėjo palikti kaip anksčiau, kad atrodytų tikroviškai“ – kalbėjo klaipėdietis dizaineris Kęstutis Mickevičius.
Panašaus istorinių ženklų spalvinimo pavyzdžių uostamiestyje yra ir daugiau. Profesionalūs istorikai, architektai, dizaineriai atkreipė dėmesį į pasikeitusią kompoziciją ant Klaipėdos dramos teatro pastato.
Prieš kelerius metus restauruojant istorinį pastatą Teatro aikštėje, atnaujintas ir frontono dekoras. Kupidonų apglėbtas senasis miesto herbas anksčiau buvo natūralaus tinko spalvos, o dabar irgi nudažytas raudonai.
Paveldosaugininkai jokių blogybių neįžvelgė – pasak jų, toks herbas netgi gražesnis, labiau pastebimas. Tačiau oponentai rausvą ir kitokią „tapybą“ istorinių pastatų eksterjeruose vertina kaip abejotiną, ne itin pagarbaus požiūrio į praeities paveldą apraišką.
Naujos spalvos – kita tapatybė
Lipdinius atnaujinę restauratoriai, ko gero, mėgino kopijuoti K.Mickevičiaus sukurto naujo Klaipėdos herbo spalvas. Jame - trys auksiniai bokštai virš laivo, žvaigždės, kiti elementai sukomponuoti raudoname skyde.
Panašus sovietmečiu naudotas Klaipėdos herbas – raudoname netaisyklingo trikampio formos skyde pavaizduoti tie patys bokštai, apačioje – laivelis virš bangų. Centrinis bokštas primena tvirtovės vartus.
K.Mickevičius net savo darbų kopijuotojais nesižavi: „Įvairių laikų Klaipėdos herbuose tie patys simboliai skiriasi. Kam juos spalvinti atnaujinant pastatų fasadus? Neįsigilinus į istorinę medžiagą, neatsakingai restauruojant senuosius ženklus klaidinami žmonėms, išnyksta autentiškumas, praeities ir dabarties tapatumo dvasia“.
Dėl spalvų - karštos diskusijos
Iki XIX a. pradžios Mėmėlio herbo spalvos įvairavo - bokštai buvo spalvinami juodai arba rusvai, dangus, vanduo žydras. Garsiausis miesto metraštininkas Johannas Sembritzkis 1900 metais žurnale "Der Deutsche Herold" dėl spalvų ginčijosi su vokiečių heraldikos žinovu Otto Huppu.
"Įsikišus redakcijai, sutarta, jog Mėmelio herbas atitiks J.Sembritzkio rastą XVIII amžiaus aprašą. 1902 metais magistratas patvirtino raudoną ir geltoną spalvas. Nors O. Huppas ir nusileido, herbas ant magistrato pastato liko toks koks buvo", - pasakojo K.Mickevičius..
Mėmelio herbo spalvos nepasikeitė ir kitose Vokietijos vietose, pavyzdžiui, Marienburgo geležinkelio stotyje. Ir vėliau miesto herbe po laiveliu buvo vaizduojamas mėlynas vanduo. Beje, seniausiuose Mėmelio herbiniuose antspauduose po laivu nėra vandens.
Sovietmečiu Klaipėdos herbo etaloną nupiešė J.Stubras (dažnai vadintas Stumbriu) - tuometis miesto vyriausiasis architektas, ilgametis Lietuvos dailininkų sąjungos "Dailės" kombinato vadovas. Piešinio originalas saugomas sostinėje, Kultūros paveldo centre.
Vokiški šaltiniai lietuviams nebuvo prieinami, tad J.Stubras rėmėsi klaipėdietes istorikės ir muziejininkės Bronės Elertienės publikacijomis. Pastaroji J.Zembritzkio veikalus buvo skaičiusi.
Socializmo laikais, restauruojant Tiltų gatvės namą, fasado lipdinys su senuoju miesto herbu ir berniuku Kupidonu perdažytas nesilaikant J.Sembritzkio rekomendacijų. Raudonos spalvos yra iš ant Rotušės pastato (buvusio magistrato) išlikęs istorinis Mėmelio herbas.
Dabartinis Klaipėdos herbas atkurtas pagal išlikusius seniausius vaško antspaudus, saugomus Vokietijoje. Daugiausia jų yra sukaupta Berlyne – Prūsijos slaptajame kultūros paveldo archyve.
Visuose herbiniuose uostamiesčio antspauduose ryškėja vienas ir tas pats siužetas – trys bokštai, laivelis ant raibuliuojančių bangų. Praeityje būta ir raudonos spalvos vaškinių antspaudų su herbo simbolika.
Liubeko archyve – įdomus radinys
Seniausiu žinomu antspaudu 1441 metų lapkritį Mėmelio burmistro ir tarybos parašytas laiškas įtakingai Hanzos pirklių sąjungai priklausiusio Liubeko miesto burmistrui.
Jame pranešama, kad ties Klaipėda įstrigo audros apgadintas laivas – dalis krovinio nugarmėjo į jūros dugną. Kur tas laivas plaukė, kokias prekes gabeno, laiške liubekiečiams neužsimenama.
Per karus, epidemijas, revoliucijas Liubeko, Berlyno ir kitų Vokietijos miestų archyvuose išliko ir daugiau korespondencijos, juridinių aktų, kitokių raštų, paženklintų antspaudais su Mėmelio-Klaipėdos herbais.
Antspaudų kopijos, kitokia ikonografinė medžiaga K.Mickevičiui padėjo sukurti naują, šiuolaikiškesnį Klaipėdos herbą. Lietuvos aukščiausios tarybos prezidiumas jo šabloną patvirtino 1992 metais.
Keistoki bokštai – mįslė istorikams
Klaipėdos herbo kilmės, jo simbolių prasmės paslaptys iki šiol neįmintos - neaišku, ką vaizduoja du keistokų formų šoniniai bokštai.
Vieniems jie primenantys senosios Mėmelburgo tvirtovės kuorus, kitiems bakenus – navigacinės paskirties ažūrinių konstrukcijų statinius. Galbūt tokiomis konstrukcijomis buvo pažymėta įplauka į uostą?
Solidūs istorikai abejoja navigacinės Klaipėdos herbo kilmės teorija – panašūs bakenai išties laivams rodydavo kelią į Prūsijos uostus, bet jie atsirado ne gūdžiais viduramžais, o gerokai vėliau.
Ne tik Klaipėdos piliavietę, bet ir miesto herbo simbolius, jų semantiką tyrinėjęs istorijos mokslų daktaras, akademikas Vladas Žulkus paslaptingus bokštus sieja su fortifikacija – gynybos įtvirtinimais.
Neaiški ir penkiakampių žvaigždučių po kuorais herbe reikšmė. V.Žulkaus nuomone, tai gali būti tik dekoratyvinė puošmena be jokios labiau apčiuopiamos semantinės prasmės.
Įžvalgose – ne valtis, o karo laivai
Hanzos pirklių kogą primenantis laivas Klaipėdos herbe – aiškesnis simbolis. Tai jūrų laivininkystės, prekybos ryšių, gal net ir karybos atšvaitai. Bet kodėl laivas be stiebų, gal tai – ne kogas, o paprasta žvejų valtelė?
Klaipėdos heraldikos žinovas K.Mickevičius neatmeta dar vienos įdomios versijos: “Keistos ažūrinės konstrukcijos senajame herbe panašios į dviejų korpusų laivo bokštus. Viduramžiais Baltijos pakrantėse buvo statomos ir tokios plaukiojančios tvirtovės. Žvaigždutės – dangaus skliauto šviesuliai“.
Tyrinėtojų užmojai atskleisti tikrąją Klaipėdos herbo simbolių kilmę, jų reikšmę yra sveikintini, bet tokiai misijai jiems turbūt prireiks daugiau laiko, pastangų ir kruopštumo naršant senuosius archyvus įvairiose šalyse.
Senojo Mėmelio gyventojai irgi sukdavo galvą dėl savo herbo simbolių prasmės. Ženkluose jie matydavo ne valtį, o galingą karo laivą, ant kurio stovi aukšti, tvirti, aišku, iš uolienos ir akmenų suręsti pilies bokštai.
Archyvuose senųjų herbų aprašų neliko. Todėl ir patys miestelėnai vėliau negalėdavo tiksliai apibūdinti ten pavaizduotų heraldikos ženklų prasmės, skėsčiojo rankomis Mėmelio magistrato burmistrai.
Klaipėdiečiai išvydo seniausią herbą
Vienas toks burmistras XVII amžiaus pradžioje laiške Prūsijos kunigaikščiui Johannui Sigizmundui apgailestaudamas atvirai ir nuolankiai prisipažįsta, jog Mėmelio magistratui ir jam pačiam ne visiškai suprantama, kaip iš tikrųjų reikėtų suprasti ir kitiems paaiškinti miesto heraldikos simbolius.
„Nežinome, ką tai reiškia, kokios prasmės tame yra, nuolankiausiai pavedame spręsti Jūsų konfiurstiškai Malonybei iš šito antspaudo, kuris be, abejonės, yra šiame rašte“, – Karaliaučiuje reziduojančio Prūsijos valdovo pagalbos miestiečių vardu šaukėsi miesto burmistras.
Minint Klaipėdos 760-ąjį gimtadienį, iš Mėmelio į Liubeką XV amžiaus viduryje išsiųstas laiškas apie pirklį Hermanną Hoppenerį ir jo laivo jūroje ištikusią nesėkmę po daugiau kaip 500 metų grįžo atgal - specialiame konteineryje iš Vokietijos atgabentas į Mažosios Lietuvos istorijos muziejų.
Liubekiečių paskolintą ir muziejuje pristatytą unikalią vertybę tada apžiūrėjo šimtai smalsuolių. Visiems labiau rūpėjo ne pirklio H.Hoppenerio bėdos Klaipėdos pajūryje, o vaško antspaudas su pačiu seniausiu miesto herbu.
