Šiais metais Marijampolės mieste planuota šventė neįvyko, dėl visą pasaulį užgriuvusios koronaviruso pandemijos. Todėl šią dieną kiekvienas šventėme neįprastai, pagal galimybes: vieni aplankė bunkerius, kiti uždegė žvakutes ant partizanų kapų ar prie paminklų.
Šventė turi ir dar vieną simbolinę reikšmę: gegužės 14-oji yra ir mūsų laisvės fakelo Romo Kalantos žūties diena.
Praėjus dviem dešimtmečiams nuo užgniaužto partizanų pasipriešinimo okupacijai R.Kalanta 1972-aisiais simboliškai pratęsė jų kovą, kad dar po dviejų dešimtmečių Lietuva atkurtų savo nepriklausomybę.
Šio jauno žmogaus auka pažadino ne tik Kauno patriotus, ji išjudino visus susipratusius tautiečius atvirai ar slapčia kovoti už Lietuvos laisvę. Atėjūnai, išsigandę šios kovos, ėmė daryti kratas buvusių partizanų namuose.
Neišvengė tokios kratos ir mūsų šeima, tačiau tėtis žinojo, kad yra uoliai sekamas, todėl dar išlikusius partizanų laikraštėlio „Laisvės varpas“ lapus paslėpė dar giliau.
Nieko nepešė uolieji Kremliaus tarnai. Ši dvasia buvo tvirtesnė už atėjūnų ginklus ir propagandą, nors jie uoliai stengėsi įbrukti į žmonių smegenis savo ideologiją. Lietuvos žmonių nusiteikimo prieš okupantus ir lietuviškus jų pakalikus, laisvės troškimo niekas negalėjo sustabdyti.
Pilietinio pasipriešinimo dieną Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos gynybinius pajėgumus atstovai (priklauso daugiau kaip 20 patriotinių organizacijų) kartu su Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamento prie Krašto apsaugos ministerijos atstovais paminėdami Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną Vilniuje, Lukiškių aikštėje padėjome gėlių, būsimo paminklo žuvusiems kovotojams už Lietuvos laisvę vietoje.
Čia yra įamžintos relikvijos iš įvairių kovų už Lietuvos laisvę vietų. Labai tikimės, kad kitais metais čia bus pastatytas Vyčio paminklas.
Tęsdami Pilietiškumo kelionę po Lietuvą, nuvykome į Kauną, kur kartu Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamento prie KAM atstovais padėjome vainiką prie Romui Kalantai skirto paminklo „Aukos laukas“.
Čia jau radome padėta gėlių – žmonės prisimena Romo auką, beveik prieš pusę šimtmečio tapusią pilietinio pasipriešinimo okupacinei santvarkai simboliu. Pasimeldėme už jo sielą, prisiminėme koks R.Kalantos susideginimas buvo svarbus visai Lietuvai ir kaip jis išgąsdino atėjūnus. Nors buvo bandoma padaryti R.Kalantą psichiniu ligoniu, tačiau laisvės banga jau ritosi per visą mūsų kraštą ir okupantai jos jau nepajėgė sustabdyti: nuvilnijo per Lietuvą.
Vėliau nuvykome į Kazlų Rūdą, nes tokią įsimintiną dieną buvo labai prasminga aplankyti vietas, kur žuvo ir palaidoti partizanai. Kazlų Rūdos apylinkėse žuvo labai daug partizanų. O su vienu partizanu Jonu Štreimikiu, kilusiu iš Kazlų Rūdos, mano tėtis partizanas Juozas Jakavonis-Tigras tame pačiame gyvuliniame vagone buvo vežamas į Komsomolsko prie Amūro lagerius.
Tąsyk išsiskirdami jie palinkėjo vienas kitam išlikti gyviems ir susitikti. Gaila, bet J.Štreimikis žuvo Magadane. Apie tai yra aprašyta J.Jakavonio knygą „Šalia mirties“, kurią įteikiau mieloms Kazlų Rūdos gyventojoms Gintarei Narkevičiūtei ir Azitai Makarevičienei. Jos pažįsta Štreimikių šeimą ir mielai papasakojo mums apie šio krašto istorinius įvykius, apie Kazlų Rūdos apylinkėse vykusias kovas ir pastatytus paminklus.
Prie paminklo žuvusiems partizanas padėjome gėlių puokštę ir uždegėme žvakutes. Šaunuoliai Kazlų Rūdos gyventojai, jog buvusią Partizanų gatvę pavadino Lietuvos partizanų gatve ir joje pastatė paminklą. Labai norisi tikėti, kad Lietuvos partizanų gatvė atsiras ir Vilniuje.
Kelionę tęsėme, nuvykdami į Marijampolę. Čia pagerbėme Tauro apygardos žuvusius ginkluoto antisovietinio pasipriešinimo dalyvius. Marijampolės savivaldybės tarybos nariai Kęstutis Traškevičius, Valdas Pileckis, Jonas Bieliauskas palydėjo į naująsias kapines prie paminklo, skirto Tauro apygardos partizanams, žuvusiems už Lietuvos laisvę 1944-1955 m. Padėjome gėlių ir uždegėme žvakutes prie jiems pagerbti pastatytų paminklų.
Kaip gi būdamas Marijampolėje neaplankysi Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus, atidaryto dar 1993 metais, kurio įkūrimo didžiausia iniciatorė ir pirmoji muziejaus vedėja buvo politinė kalinė Aldona Vilutienė. Ji paaukojo daug laiko, energijos, sveikatos, kad surinktų žuvusių partizanų pavardes, užrašytų informacija apie vykusias kovas, trėmimus. Būdama jau garbingo amžiaus A.Vilutienė rūpinasi, kad būtų įamžintas kiekvienas kovotojas, už laisvę paaukojęs savo gyvybę.
Aplankę muziejų buvome sužavėti. Pamačius čia surinktus eksponatus ir išgirdus įspūdingą muziejaus darbuotojo pasakojimą, tarsi nusikeli į tuos baisius laikus, kai kiekvieną dieną žūdavo šaunūs Lietuvos vyrai.
Muziejuje yra dvi pagrindinės ekspozicijos: ginkluotas pasipriešinimas sovietinei okupacijai ir trėmimai. Esminiai partizaniškos muziejaus dalies eksponatai: partizanų uniformos, ginklai, asmeniniai laisvės kovotojų daiktai, dokumentai, prisiminimai, nuotraukos, o taip pat medžiaga apie priešo žiaurumus ir partizanų palaikų paieškas bei jų perlaidojimą po Atgimimo.
Man labai įstrigo, jog muziejuje yra paviešintos ir stribų ir KGB darbuotojų pavardės. Lietuvos žmonės turi žinoti ne tik savo didvyrių pavardes, tačiau ir tų, kurie vykdė Lietuvos žmonių genocidą.
Tokios ekskursijos ypač reikalingos jaunimui, kad šis suprastų ir įsisąmonintų Lietuvos laisvės kainą, kad nenorėtų palikti Tėvynės, ieškodami užjūriuose tik baltesnės duonos ir kitokių materialinių gėrybių.
Lietuvoje labai reikalingos jaunos rankos, doros širdys, sąžiningi darbuotojai. Švietimo ministerija turi pasirūpinti, kad visi vyresnių klasių moksleiviai nors kartą per metus aplankytų partizanų ir tremties muziejus, atstatytus bunkerius, susitiktų su dar gyvais laisvės kovų dalyviais.
Viena tokia pamoka pravesta prie bunkerio, muziejuje ar susitikus su gyvu anų laikų liudininku atstoja keliolika pamokų klasėje ir suteikia galimybę pajusti to meto įvykių realybę ir susimąstyti apie jų svarbą šiandieninei Lietuvai.
Nevyriausybinės organizacijos, padedančios stiprinti Lietuvos gynybinius pajėgumus kartu su Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamentu prie KAM į Suvalkiją nuvykome dar ir su kita kilnia misija.
Artėjant Tėvo dienai, partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dienai nusprendė padėti skurstančių šeimų vaikams. Euras prie euro ir surinkome 1500 eurų. Už juos nupirkome maisto produktų: 65 vaikams Kazlų Rūdoje (Kazlų Rūdos, Jankų, Bagotosios, Plutiškių vaikų dienos centrams) – direktorė Onutė Paplauskienė ir 23 vaikams Marijampolėje (VšĮ Degučių vaikų dienos centrui) – vadovė Ramutė Lepšienė. Taip pat dviem vaikams Vilniuje ir dviem vaikams Druskininkuose, kurių proseneliai buvo partizanai.
Kokia šilumą širdyje pajunti, kai matai dėkingas vaikų, tėvų ir vadovų akis. Su savo artimu dalijimasis savo širdžių šiluma ir tuo, ką turime, mūsų pilietiškumui suteikia daugiau gyvybės ir prasmės. Miela, kad surėmę pečius galime palengvinti gyvenimą tiems, kuriems šiuo metu sunkiausia.
Vaikai mums įteikė savo padarytus mielus patriotinius darbelius. Pabuvę šiuose vaikų dienos centruose, pabendravę su vadovais ir vaikais supratome, jog vaikai yra ugdomi patriotine dvasia. Labai tikime, jog šie vaikai bus puikūs Lietuvos šauliai, kariai, Tėvynės patriotai.
Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dienos proga, kartu su tėveliu partizanu Juozu Jakavoniu-Tigru padėjome gėlių ir pasimeldėme prie partizanų vado Jono Žemaičio-Vytauto paminklo, kuris yra ir simbolinis jo kapelis, nes nežinia kur jį užkasė Maskvoje ar sudegino žiaurūs atėjūnai.
Padėjome gėlių, uždegėme žvakutes ir pasimeldėme prie Adolfo Ramanausko-Vanago, buvusio Tigro bendražygio kapo. Taip pat ir prie Antano Kraujalio-Siaubūno kapo.
Tėtis pasakė „Kas žino, ar galėsiu dar kada čia juos aplankyti. Kažin ar bus surasti palaikai ir ar galėsiu pasimelsti, uždegti žvakutę prie Pietų Lietuvos partizanų vado, mano puikaus bendražygio Juozo Vitkaus-Kazimieraičio kapo. Mūsų gretos vis retėja. Gerai, kad jaunimas vis labiau vertina mūsų kovas“.
Lietuva per šimtmečius turėjo daug savo didvyrių. Sovietmečiu dėta daug pastangų ištrinti tautos atmintį. Norėta, kad jos neliktų ir naujos kartos atmintyje. Džiugina vis dažniau visuomenei atverčiami tie istorijos puslapiai, kurie mokslininkų istorikų vadinami naujųjų laikų Lietuvos istorija.
Pirmiausia tai – pokario Lietuvos partizanų-laisvės kovotojų pasipriešinimo sovietinei okupacijai laikotarpis. Jaunimas atranda vis naujas asmenybes, kurios buvo padengtos laiko dulkių klodais, nes okupantai norėjo, kad pilkoji užmarštis užklotų mūsų atmintį.
