Apie tai daug papasakoti galėtų Kauno miesto muziejaus M. ir K.Petrauskų skyriaus muziejininkas Karolis Venclauskas.
K.Petrauskas gyveno savo vardu pavadintoje gatvėje, turėjo savo vardu pavadintą muilą, visi jį žinojo ir norėjo pažinoti. Kipro buvo pilna visur, netgi sporte. Sportininkas iš jo neišaugo, tačiau tai nesutrukdė jam tapti įvairių sporto šakų globėju.
1936 metais buvo įkurtas sporto klubas „Kipras“. Klubas užsiėmė lengvąja ir sunkiąja atletika, vandens, žiemos sportu, boksu, stalo ir lauko tenisu bei dviračių sportu. Operos solistą galėjai sutikti beveik visose lengvosios atletikos ar futbolo varžybose Kaune kaip žiūrovą ar įteikiantį prizus nugalėtojams.
Apie solisto santykį su sportu išlikę gero K.Petrausko bičiulio, buvusio futbolininko ir Kauno miesto sporto komiteto pirmininko Juozo Klimo pasakojimų:
„Pirmą kartą Kiprą gyvą išvydau 1927 metais Kaune LFLS (Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos) sporto aikštėje. Vyko kasmetinė šios sporto sąjungos klubų šventė, kurioje mes, Vilkaviškio lengvaatlečiai, laimėjome pirmąją vietą. Lengvaatletikos aušroje sunkiausiomis rungtimis buvo ilgų nuotolių bėgimas. Kipras paskyrė taurę 5 000 m nugalėtojui. Laimėjo kaunietis J.Petraitis. Taurę įteikė pats Kipras.
Po metų persikėliau į Kauną, į Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti, ir žaidžiau Lietuvos gimnastikos ir sporto federacijos (LGSF) komandose. Gyvenau federacijos lizde netoli Kipro namo, šalimai stadiono, kampiniame sklype, moliniame namelyje. Kipras dažnai iš savo namo balkono žiūrėdavo į mus, spardančius kamuolį.
Su Kipru ir susipažinau LFLS stadione. Buvo gražus sekmadienis. Žaidė LFLS ir KSS (Klaipėdos sporto sąjunga) pirmenybių rungtynes. Kauniečiai buvo žaidimo persvaroje ir vedė 1:0. Tačiau pačioje pabaigoje kauniečių vartininkas H.Petrauskas netikėtai praleido du lengvus įvarčius. Laimėjo klaipėdiečiai.
Žiūrovų tirštumoje einu iš stadiono. Sakau draugams: „Šiandien Petrauskas apsikiaulino, padovanojo varžovui taškus.“ Staiga priekyje atsigręžia Kipras, pasižiūri ir sako šypsodamasis: „Klimai, ne visi Petrauskai apsikiaulina...“ Sutikau. O jis paėmė po ranka, pradėjo kalbėti apie rungtynes. Praėjom stadiono vartus, pakvietė žemyn į miestą vėžių. Buvo birželis, pats vėžių metas.“
