Jūrininkams švyturys yra namų simbolis. Neplaukiojantiems jis žadina romantišką kelionių ilgesį.
Lietuvoje tokių navigacinių statinių tik septyni: trys Kuršių marių ir keturi jūriniai. Lankytojams atviri istoriniai Ventės rago ir Uostadvario švyturiai.
Kur kas aukščiau iškilę jūriniai Lietuvos švyturiai visuomenei nėra laisvai prieinami.
Nidos švyturys – pirmasis, kurio durys visą šiltąjį sezoną bus atvertos lankytojams. Lygumų krašte gyvenantiems lietuviams tai bus unikali galimybė ypatingo grožio kraštovaizdį apžvelgti iš viršaus (kitos artimiausios aukštumos – Parnidžio kopa Nidoje ir Vecekrugo kopa šalia Preilos).
Nidos švyturys aukščiausiai lygio Lietuvoje iškilęs laivų kelrodis – net 79 m. virš jūros. Ant Urbo kalno pastatytas 29 m. aukščio švyturys skleidžia 41 kilometrų atstumu nuo kranto matomą šviesos signalą.
Dabartinis cilindro formos švyturio pastatas buvo sukonstruotas 1953 m. ir mažai kuo primena nuo 1874 m. toje vietoje veikusį šešiakampio formos raudonų plytų švyturį. Jį Antrojo pasaulinio karo pabaigoje atsitraukdami susprogdino vokiečių kariai. Dėl šio įvykio galima kalbėti apie du Nidos švyturio gyvavimo etapus.
Kaip pasakojo doc. dr. Nijolė Strakauskaitė, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja, švyturio Nidoje atsiradimo istorija buvo susijusi su platesniais kontekstais, mat pamarys priklausė 1871 m. susikūrusios Vokietijos imperijai. Tuo metu vyko industrializacija ir valstybė sparčiai tobulino savo infrastruktūrą.
„Buvo sprendžiama daug navigacinio patobulinimo problemų. Taip atsirado ir Nidos švyturys, kurio poreikis buvo jaučiamas jau nuo XIX amžiaus pradžios.
Labai daug laivų katastrofų įvykdavo dėl to, kad trūko navigacinio ženklo tarpe tarp Sembos pusiasalio iškyšulyje ir Klaipėdoje buvusių švyturių, – vardijo mokslininkė. – Tai nemažas atstumas ir laivams orientuotis jūroje, ypač per audrą, buvo sudėtinga. Dėl to prie Kuršių nerijos krantų per visą 19 amžių buvo išmesta daug laivų.“
1871 m. švyturio statybai buvo paskirta vieta ant Urbo kalno. Anot N.Strakauskaitės, Nidos švyturio vieta – išskirtinė, „tai buvo 51 m. aukščio kopa. Pabrėžiu, kopa, kuri buvo dar tik pradėta apželdinti. Švyturio statyba buvo techniškai sudėtinga, juk jis buvo statomas ant smėlio kalno. Reikėjo labai tvirtų pamatų – į trijų metrų gylio duobę buvo leidžiami sprogdinto granito luitai“.
Pastatytas švyturys išsiskyrė ne tik šešiakampe raudonų plytų forma, bet ir šoninėmis antenomis radijo signalams. Pirmasis švyturys buvo 27 m aukščio, o jo spindulys siekė apie 36 km į jūrą.
Anot istorikės, švyturio pastatymas buvo išskirtinis įvykis Nidos gyvenvietei, „švyturys architektūrine prasme buvo visiškas disonansas Nidos kaimeliui. Raudonų plytų pastatai buvo būdingi XIX a. pabaigos Vokietijos valstybiniams objektams, pavyzdžiui, galime palyginti su Klaipėdos universiteto statiniais. Tai buvo ženklas Nidai, kad ateina permainos, nauja epocha“.
Ryškus statinys traukė vietinius ir atostogautojus – N.Strakauskaitė minėjo, kad skaitant memuarus galima rasti pasakojimų apie prie švyturio skiriamus pasimatymus, „susitarus su švyturininku buvo galima pakilti į viršų pasidairyti į nuostabius vaizdus“, – apie to žmonių žavėjimąsi švyturiu pasakojo istorikė.
Švyturio susprogdinimas žymi lūžį jo istorijoje. 1945 m. ant griuvėsių iškilo laikinas švyturys, o 1953 m. šiek tiek toliau nuo originalios vietos – naujas gelžbetonio statinys.
Dabartį su praeitimi jungia nuo XIX a. pab. išlikę akmeniniai laiptai, kuriuos klojo karo belaisviai – prancūzų kariai. Išliko ir senasis raudonų plytų švyturio prižiūrėtojo namas Urbo kalno papėdėje.
Nidos švyturys veikia iki šiol – 2016 m. jo šviesos įranga buvo atnaujinta. Ryškus specifinis baltos šviesos signalas sklinda sutemus.
Informacija apie lankymo valandas ir teikiamas paslaugas bus paskelbta vėliau.
