„Steigiamojo Seimo pirmojo posėdžio šimtmečio data – 2020 metų gegužės 15-oji – vainikuoja milžinišką darbą, kurį nuveikė Lietuvos Taryba nuo pat jos suformavimo 1917 m. Tai – mūsų valstybės, mūsų Lietuvos radimosi pasaulio žemėlapyje istorija: valstybės dar nebuvo – valstybė jau yra. Kartu tai – galimybė pažvelgti iš dar platesnės perspektyvos – kaip įsikūnija, kaip realizuojama politinė mintis, politinė idėja.
Žingsnis po žingsnio atsekti, kaip politinė idėja, jog turi rastis Lietuvos valstybė, tampa faktu, tampa kūnu. Šitos teritorijos gyventojai laisvų, demokratiškų rinkimų būdu išrenka atstovaujamąją instituciją – Steigiamąjį Seimą“, – pasakoja prof. L. Mažylis.
Kaip kilo idėja surengti virtualią parodą?
Švęsdami šventes, paprastai jaučiame pareigą minėti žmones, kuriuos tapatiname su įvykiais, vaizduoti veidus – neretai vis tuos pačius, priminti dalykus, kurie įsitvirtinę enciklopedijose bei vadovėliuose, kai kada pavirsdami įsisenėjusiais štampais. Ar to kiekvieną kartą pakanka?
Apkeliavau daugiau kaip dešimt archyvų vien Vokietijoje, o kur dar kiti! Ten – dešimtys vienalaikių dokumentų. O dar – to meto laikraščiai, dar – vėlesnių epochų tekstai, aiškinantys bei interpretuojantys to meto politinį vyksmą bei sprendimus...
Turėdamas prieigą prie to lobyno, sumaniau, kad verta tuo pasidalinti ir su kitais. Mokslinėse studijose, enciklopedijose, vadovėliuose visko galima rasti daug. Bet ten dingsta dokumento grožis, laiko apnašas, o per tai menkėja galimybė suvokti, ką mąstė, ko siekė tie, kurie tuos svarbiausiuosius, pirminius mūsų valstybės dokumentus kūrė.
Virtuali paroda, sudėliojanti chronologiškai įvairių 1917–1918 m. autentiškus dokumentus, išryškinant juose žodžių junginį „Steigiamasis Seimas“, suteikia unikalią galimybę pasekti politinės minties raidą. Suvokti, kaip įvyko, kad idėja – jog mes, lietuvių tauta, įgysime pilnavertį būvį per sušauktą atstovaujamąją instituciją – prasiskynė kelią pro geopolitines kliūtis ir tapo sėkmingai realizuota.
Manau, kad kiekvienos šventės – ypač tokios, kokia yra 100-metis – metu mes privalome vėl grįžti mintimis į tą ankstesnę istorinę epochą ir perprasti, kaip tą įvykį konstravo, kaip regėjo prasmę to įvykio „konstruktoriai“.
Su kokiomis kliūtimis jie susidūrė dar iki įvykio, šiuo atveju, iki Steigiamojo Seimo išrinkimo ir jo pirmojo posėdžio datos. Daug ir prasmingai kalbėdami apie paties Steigiamojo Seimo nuveiktus darbus, nepamirškime ir tų, kurie išvystė šios institucijos idėją.
O tai – Lietuvių konferencijos delegatai, jų branduolys, kurį sudarė dvidešimt Lietuvos Tarybos narių. Beje, jie ir buvo išrinkti toje konferencijoje.
Parodos eksponatai – įvairūs dokumentai. Kaip jie pristato Steigiamąjį Seimą?
Atminkime, kad 1920-ųjų nebūtų be 1917-ųjų. Dar buvo likusi 1 diena iki Lietuvos Tarybos suformavimo, o Lietuvių konferencijoje Vilniuje jau buvo priimta rezoliucija, kurioje buvo įtvirtintas kertinis momentas moderniai valstybei – „turi būti sušauktas steigiamasis Lietuvos seimas Vilniuje, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas“. Labai nedaug tepakitusi – ir tai tik žodžių tvarkos, bet ne politinės idėjos prasme – ši formuluotė pateko ir į Vasario 16-osios Aktą.
Žinoma, man, kaip turbūt ir daugeliui lietuvių, brangiausias dokumentas yra Vasario 16-osios Aktas. O juk vienas iš jo atsiradimo motyvų ir buvo dvidešimties Lietuvos Tarybos narių sutarimas. Čia derėtų persakyti vieno iš Signatarų – Petro Klimo – mintį, kad 1918 m. vasario 16-ąją Lietuvos Taryba lyg ir „nusireikšmino“ Steigiamojo Seimo, jo paties „naudai“. Juk 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Taryba buvo priėmusi deklaraciją, kuria labai glaudžiai susisaistė su to meto Vokietija net keleto rūšių konvencijomis.
1917–1918 m. sandūroje atėjo suvokimas, kad tai didelei, tuo metu dominavusiai toje geopolitinėje erdvėje valstybei įsipareigota pernelyg daug. Ir Steigiamasis Seimas – neminint kitų labai svarbių funkcijų – taptų institucija, kuri galutinai apibrėžtų Lietuvos santykius su kitomis valstybėmis.
Šis liudijimas atskleidžia, kaip politinė mintis nesustabarėja, o ta pati, atrodytų, nekintanti Steigiamojo Seimo idėja užsipildo naujais argumentais, nauju turiniu. Žodinė išraiška nekinta, o į tuos žodžius įdedamas turinys – naujas ir aktualus.
Parodos chronologijai pasirinkote būtent 1917–1920 metus. Kodėl?
Per trejus pastaruosius savo gyvenimo metus – jau po to, kai 2017 m. kovo 29 d. politiniame archyve Berlyne pavyko rasti Vasario 16-osios Akto originalą – jaučiau pareigą išstudijuoti ir perprasti kuo daugiau Lietuvos Tarybos, veikusios nuo 1917 m. rugsėjo iki 1920 m., dokumentų.
Taip pat ir įvairių kitų archyvinių dokumentų, tiesiogiai susijusių su tąja veikla. Juk Lietuvos Taryba buvo suformuota Lietuvių konferencijoje Vilniuje, o veiklą baigė 1920-ųjų gegužę (tada jau ji vadinosi Lietuvos Valstybės Taryba) Kaune, kai čia buvo sušauktas pirmasis Steigiamojo Seimo posėdis.
Dokumentus verta prakalbinti. Tada jie atvers, ką mąstė tuos dokumentus kūrusieji. Į svarbiausius valstybės kūrimo dokumentus reikia žiūrėti dažnai, ilgai ir su meile. Patikėkite – tai labai praturtina.
Lietuvos Taryba prikūrė daugybę tekstų, ir Steigiamasis Seimas neišvengiamai minimas daugelyje iš jų. Be šios institucijos nebuvo įmanoma įsivaizduoti pačios valstybės. Lietuvos Tarybos nariai puikiai suvokė, jog jų vaidmuo istoriškai labai reikšmingas, bet ribotas: pasiekti, kad valstybė būtų pripažinta, o tada ateis eilė institucijų pilnatvei; atstovaujamoji valdžia, sušaukta konkrečios teritorijos gyventojų, ir bus toji pirminė institucija.
Tie dokumentai dar nieko nekalba apie tai, nei kaip, nei kada Steigiamasis Seimas bus sušauktas. Užtat jie tiksliai, taikliai ir labai lakoniškai apibūdina Steigiamojo Seimo paskirtį. Tai – ir Lietuvių konferencijos 1917 m. rugsėjo 21 d. rezoliucija, ir Vasario 16-osios Aktas, ir serija kitų to meto dokumentų.
Manau, kad svarbiausias žodis – trumputėlis – „visų“: Steigiamasis Seimas turi būti išrinktas VISŲ Lietuvos gyventojų, o tai reiškia – nepaisant turto cenzo, lyties ar etninės priklausomybės. Trumpame žodelytyje buvo užkoduota tai, kuo šiandien galime didžiuotis prieš kitas Europos ir pasaulio tautas: politinės teisės niekaip nebuvo ribojamos, o daugelis valstybių su kur kas gilesnėmis demokratijos tradicijomis anais laikais to siekė tik laipsniškai.
Nuo parodoje pristatomų dokumentų Lietuva turėjo nueiti – ir laiko, ir iššūkių įveikimo požiūriais – netrumpą kelią. Pirmoji valstybė, pripažinusi Lietuvą, buvo Vokietija. O kol pripažino visas pasaulis, dar ir po Steigiamojo Seimo sušaukimo turėjo praeiti nemaža laiko. Be abejo, to priežastis – konfliktai mums artimoje geopolitinėje erdvėje, kuriuos teko įveikti, sudedant daug aukų.
Kviečiu virtualios parodos lankytojus ne tik pasigėrėti unikaliais istoriniais dokumentais, ne tik kuo įdėmiau juos išstudijuoti, bet ir galbūt pateikti svarbių įžvalgų, ko dar turime ieškoti. Ieškoti ir rasti.
Virtualią parodą „Steigiamojo Seimo idėja Lietuvos Tarybos dokumentuose“ maloniai kviečiame aplankyti adresu: www.liudasmazylis.lt. Čia rasite visus eksponatus su detaliais jų aprašymais.
