Lietuvoje uždrausta naudoti nacizmo ir komunizmo simbolius – herbus, vėliavas su svastikomis, kūjais ir pjautuvais, raudonas penkiakampes ženklus, demonstruoti už gyventojų represijas tiesiogiai atsakingų nacių ir neobolševikų vadovų atvaizdus. Kai ne visi įstatymus suvokia vienodai, atsiranda tam tikrų problemų.
Regi kūjus, o svastikų nepastebi
Klaipėdoje dar liko sovietmečio epochą primenančių ženklų, miestiečiai juos pastebi centrinėje Herkaus Manto gatvėje – po Antrojo pasaulinio karo griuvėsių vietose iškilusių stalininės architektūros pastatų interjeruose.
Prieš kelerius metus liberalas Simonas Gentvilas ne juokais susirūpino, kad uostamiesčio rūbą kai kur vis dar ženklina slogūs komunizmo režimo ženklai. Skvarbus politiko žvilgsnis nukrypo į istorinį Biržos tiltą, kurio šviestuvų atramas puošia ornamentai su penkiakampėmis žvaigždėmis.
Kitą politikę Agnę Bilotaitę, keltu persikėlusią į Smiltynę, irgi pašiurpino praeities šmėklos Lietuvos jūrų muziejaus (LJM) lauko aikštelėje. Ten jau kelis dešimtmečius eksponuojamas nurašytas vidutinis žvejybos traleris „Dubingiai“ su sovietiniais ženklais ant anstato – kūju ir pjautuvu.
Lengvas šokas senų laivų aikštelėje išvydus šūkius, rusų ir lietuvių kalbomis agituojančius statyti komunizmą, ištiko ir kitą Jūrų muziejaus lankytoją - A.Bilotaitės kolegą, Seimo narį konservatorių Vytautą Juozapaitį.
„Valstybės muziejuje žybsi sovietinės žvaigždes, kūjai ir pjautuvai – ar tokia jo vizitinė kortelė? Tai ne žvejybos istorija, o komunizmo propaganda, neatribota nuo tikslinių žmonių srautų. Savo anūkei negalėjau paaiškinti, kodėl čia kabo Leninas, tik Josifo Stalino trūko“, – piktinosi vokalistas.
Tačiau joks politikas neatkreipė dėmesio į Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje (LAJM) kuo puikiausiai išlikusį Vokietijos nacių paveldą – grindyse iš keraminių plytelių sudėliotas svastikas.
Komunistų nacių ženklai nejaudino
Rusvomis plytelėmis išklotame Jūreivystės mokyklos pastato koridoriuje kiek tamsesnė svastika – vos pastebima. Ten yra dar vienas toks pat, tik iš šviesesnių plytelių sudėliotas ornamentas.
LAJM direktorius, buvęs Seimo narys, diplomuotas jūrų kapitonas, ekonomistas ir inžinierius Vaclovas Stankevičius žino, jog būsimieji laivavedžiai, mechanikai, uostų vadybininkai kasdien mindo tas svastikas.
Ir pats V.Stankevičius kažkada žingsniavo į paskaitas tuo pačiu koridoriumi, kai baigęs Buivydžių vidurinę mokyklą (Vilniaus r.) Klaipėdoje studijavo jūreivystę. Jam ir kitiems kursantams svastikos tada nerūpėjo.
„Kaip jos tada neužkliuvo komunizmo ideologams? Raudonarmiečiai, išviję vokiečius iš Klaipėdos, gatvėse pirmiausiai nuplėšdavo vėliavas, skydus, iškabas su „hakenkroicais“, – stebisi LAJM vadovas V.Stankevičius.
Nauja laivavedžių karta vėl šlifuodami svastikomis išklotas grindis – nacizmo reliktų po kojomis net nepastebi.
Vos įžiūrimo dekoro kilmė neaiški
Jūreivystės mokyklos pastatas Immanuelio Kanto gatvėje (tarpukariu čia veikė vokiška gimnazija) iškilo, kai Klaipėdos kraštas jau buvo prijungtas prie Lietuvos valstybės.
Išraiškingų formų mokyklos fasadai, vidaus interjeras – modernizmo architektūros atšvaitai. Kaip pastato viduje atsirado stilizuotos svastikos, kas ir kokiems tikslams jas išklojo, niekas tiksliai nežino.
Vyresniosios kartos jūrininkai prisimena, kad anksčiau panašių svastikų mokyklos patalpose būta daugiau, bet vėliau jos dingo, atnaujinant grindų dangas. Senojo dekoro remontininkai specialiai nenaikino.
Jūreivystės mokyklos patalpose neseniai vėl buvo remontuojamos. Koridoriuose vos įžiūrimų svastikų niekas nejudino – prieš 86 metus išklotos grindų plytelės tviska kaip naujos.
Svastikos tiko vokiškai mokyklai
Nacių ženklai siejami su šiame pastate tarpukariu veikusia vokiška gimnazija, pavadinta pasaulinio garso asmenybės - klasikinės filosofijos pradininko, Karaliaučiaus universiteto profesoriaus I.Kanto – vardu.
LAJM pedagogai neįsivaizduoja, kam prireikė šios mokymo įstaigos grindis marginti vokiškomis svastikomis. Akivaizdu, jog tai padaryta tarpukariu, kai Klaipėdos kraštas jau buvo prijungtas prie Lietuvos.
„Tas svastikas pamatysime tik gerai įsižiūrėję. Galbūt koridoriuose anksčiau vykdavo kokios nors iškilmės, šventinės rikiuotės, kitokie vokiškos gimnazijos renginiai“, – svarstė V.Stankevičius.
Dviaukštis bauhauzo stiliaus gimnazijos pastatas pagal architekto Paulio Giesingo (1891–1961) projektą Klaipėdoje iškilo 1934 metais.
Netoliese stiebėsi naujos lietuviškos Vytauto Didžiojo gimnazijos rūmai, suprojektuoti kito miesto architekto Herberto Reissmanno.
Projekto autorius – statybų vadas
Klaipėdos magistrato patarėjas P.Giesingas tarpukariu vadovavo visoms miesto statyboms, buvo dujų fabriko, elektrinės, kanalų įmonės, autobusų ūkio stebėtojų tarybos narys. Išrinktas Klaipėdos krašto kurortinių vietovių sąjungos pirmininku, rūpinosi poilsio infrastruktūra.
Štutgarte gimęs P.Giesingas aukštojoje technikos mokykloje įgijo antžeminių statybų inžinieriaus, o vėliau ir architekto diplomus. Pašauktas į kariuomenę, kovėsi Vakarų fronte, buvo sužeistas. Besigydydamas Brėmeno ligoninėje, tenykštėje Meno akademijoje lankė skulptūros kursus.
P.Giesingas 1916 metais laimėjo gyvenvietės karo suluošintiems žmonėms statybos Klaipėdoje konkursą. Išlaikęs valstybinį architekto egzaminą, po trejų metų atvyko dirbti į tolimiausią Rytprūsių miestą. Jo karjera klostėsi sėkmingai: 1926 metais paskirtas buvo Klaipėdos mero patarėju – vyriausiuoju miesto architektu.
Po karo P.Giesingas su žmona ir penkiais vaikais atsidūrė Tiubingene, kur irgi projektavo visuomeninės paskirties pastatus, darbavosi šio miesto statybų vadovu, patarėju.
Klaipėdietiško bauhauzo kūrėjas
Tarpukariu Rytų ir Vakarų Europos kraštuose veržliai plitusios naujos architektūros idėjos nebuvo svetimos ir P.Giesingui – jo projektuoti ir atnaujinti pastatai, interjerai išsiskiria ryškiais bauhauzo stiliaus bruožais.
Klaipėdietiško bauhauzo šedevras – 1934 metais pagal P.Giesingo projektą pastatyta I.Kanto gimnazija – dviaukštis šešių dalių korpusų pastatas su klinkerio plytų kolonada. Čia dabar įsikūrusi Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla.
Uostamiestyje išliko ir daugiau P.Giesingo kūrinių – Simono Dacho ir Smeltės mokyklos, Lietuvos raudonojo Kryžiaus (dabar Respublikinė) ligoninė, Taupomoji kasa, senųjų miesto kapinių koplyčia, blokuoti gyvenamieji pastatai I.Kanto ir Pievų (dabar J.Janonio) gatvėse.
P.Giesingas suprojektavo Klaipėdos dramos teatro žiūrovų salės interjerą. Šis jo darbas vertinamas kaip pirmoji bauhauzo stiliaus uostamiestyje apraiška. Sovietmečiu salėje įrengti nauji postbauhauzo balkonai.
Vienu metu iškilo dvi gimnazijos
Įdomi aplinkybė – tuo pat metu S.Dacho (dabar Salomėjos Nėries) gatvėje pagal kito garsaus architekto H.Reissmanno (1895-1961) projektą Klaipėdoje buvo statomas dar vienas mokymo įstaigų kompleksas – Vytauto Didžiojo gimnazija ir Aukštoji prekybos mokykla.
Ten dar turėjo įsikurti Šaulių sąjungos ir Skautų būstinės, buvo numatyti tarnybiniai butai mokytojams. Visi planai nebuvo įgyvendinti – prekybos mokykla nepastatyta, o vakarinis pirmosios Klaipėdos krašte lietuviškos gimnazijos priestatas iškilo tik sovietmečiu.
Kai Vokietija aneksavo Klaipėdos kraštą, apie 10 tūkstančių čia gyvenusių Lietuvos piliečių, daugiausiai žydų kilmės, pabėgo iš miesto. Ištuštėjusi lietuviška Vytauto Didžiojo gimnazija naudota Vermachto tikslams.
Produktyviausias H.Reissmanno kūrybos laikotarpis susietas su Klaipėda – vienas ir su kitais bendraautoriais architektas čia suprojektavo apie140 įvairios paskirties statinių.
Suprojektavo Thomo Manno namelį
Iš Saksonijos kilęs H.Reissmannas inžinerijos mokėsi Halės aukštesniojoje mokykloje, tarnavo Vokietijos kariuomenėje. Drezdene mokykloje įgijo dar vieną statybų architekto diplomą, dirbo projektavimo biuruose.
Vokietijoje nesurasdamas tinkamo darbo H.Reissmannas jau rengėsi ieškoti laimės Vakarų Indijoje, bet sulaikė skelbimas laikraštyje – kaip tik tuo metu vienas Mėmelio architektas ieško padėjėjo projektuotojo.
Klaipėdoje H.Reissmannas su kolega prestižiniame batų firmos „Salamander“ name prie Biržos tilto įkūrė projektavimo įmonę. Greitai jis išgarsėjo kaip talentingas kūrėjas, dalyvavo konkursuose, įstojo į Vokietijos architektų sąjungą.
H.Reissmanno paslaugų prireikė Rytprūsiuose poilsiavusiam vokiečių literatūros korifėjui Thomui Mannui. Kuršių nerija klasiką sužavėjo taip, kad jis sumanė už Nobelio premiją pasistatyti vasarnamį Nidos žvejų kaimelyje.
Modernistai keitė miesto veidą
Pagal H.Reissmanno projektus Klaipėdoje pastatytos dvi spaustuvės, priklausiusios lietuviškai akcinei bendrovei „Rytas“ ir seniausio vokiško laikraščio „Memeler Dampfboot“ („Mėmemelio garlaivis“) savininkams, muilo fabrikas „Žuvelė“, vandens sporto bazė Smiltynėje, daugiabučiai namai pasiturintiems miestelėnams.
Po karo persikėlęs į Drezdeną H.Reissmannas darbavosi kaip nepriklausomas architektas – skaitė paskaitas aukštojoje technikos mokykloje, tapo Jenos universiteto katedros vedėju, profesoriumi.
H.Reissmannas visuomet domėjosi kaimo architektūra. Vokietijoje pasinėręs į pedagoginę veiklą, su kitais autoriais parašė kelias knygas apie senojo paveldo panaudojimą.
Moderniosios klaipėdietiškos architektūros kūrėjas ir H.Reissmannas neužmirštas tėvynainių – Veimare, Bauhauzo universitete, veikia jo vardo fondas.
Talentingi architektai P.Giesingas ir H.Reissmannas, įspraudę ryškius pėdsakus tarpukario Klaipėdos urbanistikoje, lyg susitarę, Anapilin iškeliavo tais pačiais metais.
Norėta aukštinti vokišką dvasią?
„Tarpukario Klaipėdos architektūra atspindi naujus stilius, jų samplaikas, pavadintas modernizmu. Viskas vyko tam tikrų istorinių procesų kontekste“, – teigia klaipėdietiško bauhauzo tyrinėtojas Jurijus Bachitovas.
Buvusios I.Kanto gimnazijos interjere įžiūrimos svastikos veikiausiai atspindi situaciją po Pirmojo pasaulinio karo, kai Klaipėdos kraštas Ambasadorių konferencijos nutarimu prijungtas prie Lietuvos autonomijos teisėmis.
Klaipėdietis Istorikas Dainius Elertas įsitikinęs, jog nacių simboliai prestižinio pastato architektūroje – tuometės vokiečių ir lietuvių priešpriešos Klaipėdoje atspindys.
„Manau, kad tai buvo apgalvota užuomina, savotiškas signalas miestelėnams, siekiant išaukštinti vokiškąją mokymo įstaigos ir viso miesto dvasią“, – kalbėjo D.Elertas.
A.Hitleris apibrėžė nacizmo ribas
Klaipėdos krašto autonomija nepatenkinti vokiečiai tais laikais bruzdėjo, telkėsi į šovinistines organizacijas, nors akivaizdžių ryšių su Vokietijos nacionalsocialistais viešai nedemonstravo, žinodami, kad Lietuva to netoleruos.
Vokietijos užsienio reikalui ministrui Joachimui von Ribbentropui paskelbus ultimatumą Lietuvai, diplomatijos šefas Juozui Urbšys ir ambasadorius Berlyne Kazys Škirpa pasirašė Klaipėdo krašto perdavimo sutartį
1939 metų kovo 24 dieną, dar neįsigaliojus ultimatumui, karo laivu „Deutschland“ į Klaipėdą atplaukė A.Hitleris su svita. Joje buvo ir juodasis Reicho kanceliarijos šamanas, žydų žudynių organizatorius ir holokausto ideologas Heinrichas Himmleris, Rytprūsių gauleiteris Erichas Kochas, kiti nacių šulai.
Vermachto daliniai į Klaipėdą įžengė anksčiau. Vietiniai smogikai jau daužė lietuviškų įstaigų ir gyvenamųjų namų langus. Jų vado Ernsto Noimanno pasveikintas A.Hitleris čia jautėsi kaip namuose.
Teatro aikštėje plaikstėsi vėliavos su svastikomis. Ten su savo svita pasirodęs A.Hitleris iš balkono rėžė prakalbą apie vokiečių nuoskaudas, apgintą garbę, Didįjį Reichą nuo Maso iki Mėmelio.
Kurstė nesantaiką ar tik pokštavo?
Svastikos jau buvo tapusios vokiečių gyvenimo kasdienybe. Šis oficialus nacionalsocialistų partijos ženklas 1935 metais įtvirtintas įstatymu kaip visos valstybės ir tautos simbolis.
Vokišką gimnaziją Klaipėdoje iki nacių anšliuso projektavęs P.Giesingas tikriausiai žinojo, kad vaizduoti kitų šalių partijų simbolius valstybinių pastatų fasaduose, vidaus interjeruose draudžiama ar bent jau nepageidautina.
Ar P.Giesingo projekte, kurį jis pats tvirtino ir įgyvendino, būta Lietuvai svetimų vokiškų simolių, ar buvęs karys, architektas, miesto magistrato tarnautojas simpatizavo nacionalsocialistams, laukė invazijos?
Tik pats I.Kanto gimnazijos projekto autorius galėtų atskleisti visas kortas. D.Elerto manymu, dekoras su svastikomis buvo provokiškai nusiteikusių statybų organizatorių ir vykdytojų išdaiga.
„Užsakovai tokį „pokštą“ su politikos kvapu žiūrėjo pro pirštus arba patyliukais jam pritarė“, – sakė istorikas.
Vietiniai smogikai rezgė planus
Akylesni lietuviai naujos I.Kanto gimnazijos patalpose irgi galėjo pastebėti svastikų ženklus. Bet gal jie nenorėjo veltis į konfliktus, kurstyti ir taip įtemptų santykių?
Architektas P.Giesingas po Klaipėdos aneksijos ištiesė ranką A.Hitleriui šutvei – įstojo į Vokietijos nacionalsocialistų partiją (NSDAP), kuri po karo buvo paskelbta nusikalstama organizacija
Svastikų atsiradimo gimnazijoje versija grindžiama dar vienu faktu – naujas pastatas iškilo 1934 metais, kai Kaune buvo narpliojama garsioji kunigo Theodoro Sasso ir veterinaro Ernsto Neumanno byla.
Šie uolūs A.Hitlerio parankiniai Klaipėdos krašte telkė smogikų būrius, pamėgdžiodami Vokietijos nacius marširuodavo gatvėse, užgauliodavo lietuvius. Penktoji kolona Mėmelyje rengėsi ginkluotam sukilimui.
Įtartini atvaizdai niekam netrukdo
Klaipėdos pastate išlikę tarpukario ženklai – lyg nebylus laiko aidas, primenantis dvilypę šio daugiataučio miesto praeitį, žmonių santykius. Niekas nesirengia šalinti svastikų, keisti jų lietuviškais ženklais.
Buvusios vokiškos gimnazijos I.Kanto gatvėje pastatą, kuris per karą nenukentėjo, netgi siūloma įtraukti į Nekilnojamojo kultūros paveldo vertybių registrą kaip tipišką bauhauzo architektūros pavyzdį.
D.Elertas ramus dėl senojo interjero. „Tiems, kas sumanytų lupinėti grindų dekorą, nebūtų lengva įrodyti, jog tai - tikrosios, o ne stilizuotos vokiškos svastikos. Jos skiriasi autentiškos nacių simbolikos“.
Komunizmo statytojai tas svastikas paliko, bet nuvertė Vytauto Didžiojo gimnazijos stogą puošusius Gedimino stulpus. Sąjūdžio aktyvistų pastangomis šie ženklai buvo atstatyti.
Gyvenvietės herbe – žalčių pynė
Lietuvos įstatymai draudžia naudoti, demonstruoti sovietinius ir nacių simbolius, tačiau muziejų eksponatams, archeologų radiniams, meno kūriniams, istorinei literatūrai, švietėjiškiems projektams taikomos išimtys.
Kai kurie istorijos mėgėjai aiškina, jog svastikos – išskirtinis baltų kultūros paveldo ženklas, kurį vėliau esą pasisavino ir įžūliai suklastojo kitos tautos. Iš tikrųjų jis simbolizuoja ne fašizmą, o Visatos sąrangą.
Šalia Klaipėdos išdygusios naujosios Slengių gyvenvietės herbą puošia svastiką primenantis ženklas. Tokiam Sendvario seniūnijos gyventojų išrinktam simboliui pritarė Lietuvos heraldikos komisija.
Slengiškių teigimu, jų herbe – ne svastika, o Aukštkiemių kaime atrastos unikalios žalvarinės kuršių segės motyvas. Skydo ovale pavaizduoti keturiomis šakomis susiviję pagoniški žalčiai.
Dailininkės Sigitos Bilotės sukurtą Slengių herbą savo dekretu patvirtino prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Jaunus patriotus išvaikė policija
Klaipėdoje prieš kelerius metus dėl svastikų vos nenukentėjo jauni istorijos mėgėjai, viešai iškėlę skydus su plakatais, ant kurių buvo priklijuoti archeologinių radinių su svastikomis atvaizdai.
Policija jaunuolius sulaikė Valstybės atkūrimo dieną, kai jie suplakatais bandė įsilieti į šventines eitynes. Visiems surašyti administracinės teisės pažeidimo protokolai dėl draudžiamų simbolių demonstravimo.
Pasodinti į teisiamųjų suolą patriotai nesutriko – iškėlę tuos pačius plakatus, įrodinėjo demonstruojantys ne uždraustą, o saugotiną kultūros paveldą. Juos užstojo ir vyresnio amžiaus žmonės.
Totalitarinių režimų simbolius draudžiama naudoti ne tik Lietuvoje, bet dar aštuoniose Europos Sąjungos šalyse.
Baltų simboliai – ne nacių paveldas
Teisiamuosius konsultavo ir gynė prieštaringai vertinamas visuomenės veikėjas, vilnietis Milvydas Juškauskas, išgarsėjęs keistais siūlymais išrinkti Lietuvos karalių, atkurti Sarmatijos genčių sąjungą.
„Pažiūrėkite į Kernavėje rastus senovinius žiedus, seges, apyrankes, Lietuvoje ir Latvijoje tarpukariu iškilusius paminklus su svastikomis“, – teisėsaugininkams atverti akis bandė į Klaipėdą atvykęs M.Juškauskas.
Baltų ainiai nugalėjo – pažeidimo byla nutraukta, konstatavus, jog istoriniuose radiniuose, viešose vietose stovinčiuose paminkluose pavaizduotos senovėje Saulės ženklu laikytos svastikos nėra draudžiamos.
Lietuvoje per visuomenės apklausas apie 70 proc. respondentų pageidavo uždrausti nacistines vėliavas, herbus su svastikomis. Prieš komunistinio režimo simbolius pasisakė 58 proc. apklaustųjų.
Ko verta praeities šešėlių baimė?
Kai kurie respondentai įstatymų leidėjams siūlė neperlenkti lazdos, nekelti audrų vandens stiklinėje, kad neatsitiktų taip, kaip buvusioje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje.
Tenykščiai gyventojai, panašiai kaip parlamentarė A.Bilotaitė, įbauginti praeities šmėklų, nedrįsdavo klausytis genialaus vokiečių kompozitoriaus Richardo Wagnerio muzikos tik todėl, kad ja žavėjosi ir A.Hitleris.
Ar tai ne marazmas? R.Wagneris negalėjo būti fašizmo apologetas – „Skrajojantį olandą“, „Tanhoizerį“, “Lohengriną“, „Tristaną ir Izoldą, kitas savo operas kūrė tuomet, kai austras A.Hitleris dar nebuvo gimęs.
Nuolat drebėdami nevalgytume šašlykų, neragautume gruziniško vyno „Chvančkara“, nepirktume papirosų „Flor Hercogovina“, nes šiuos produktus mėgo kitas tironas – sovietinių neobolševikų vadas osetinas Josifas Stalinas.
