Atrodo, dar visai nesenai Gedimino kalno papėdėje buvo aptikti Lietuvos sukilėlių ir jų vadų palaikai, jie iškilmingai perlaidoti. Mums 1831 m. ir 1863 m. sukilimai – kilni kova už laisvę. Tačiau kaip šie sukilimai vertintini tuometinės ir šiuolaikinės teisės kontekste? Ar jie buvo teisėti? Juk paskutinis ATR valdovas atsisakė sosto, o Abiejų Tautų Respublikos seimas patvirtino valstybės padalijimus? Kaip vertinti dabartinės Čečėnijos, baskų, kurdų, Tibetoir kitų tautų siekį tapti nepriklausomais? Ar šios tautus turi teisę sukurti nepriklausomas valstybes, ar jų judėjimas yra neteisėtas siekis pažeisti valstybių, kuriose šios tautos gyvena, teritorijos vientisumą ir suverenitetą?
1831 ir 1863 metų sukilimų eiga ir rezultatai atskleidžia, kada valstybinis režimas praranda savo legitimumą ir pradedama remtis tautų apsisprendimo laisve. Nors pagal tuometę teisinę tradiciją buvo laikoma, jog Lietuvos (ir Lenkijos) kraštas užkariautas, tačiau teisiškai Abiejų Tautų Respublika nebuvo išnykus, Lenkijos karūna perėjo Rusijos administracijai, o pagal jos įstatymus sukilti ar atsiskirti teisiškai buvo neįmanoma.
Tad kada (esant kokioms istorinėms ir teisinėms prielaidoms) valstybinis režimas praranda savo legitimumą ir tautos nepasitenkinimui pradeda galioti tautų apsisprendimo laisvė?
Nuo XVIII a. pabaigos, Napoleono žygių ir visą XIX a. – tai sukilimų šimtmetis ne tik Lietuvos istorijoje. 1831 ir 1863 metų sukilimus galima apibūdinti ne tik kaip socialinio teisingumo ir laisvės siekį, bet ir kaip tautos kovą – nacionalinįir revoliucinį judėjimą, siekiant išsivaduoti iš Rusijos imperijos gniaužtų. Nors XIX amžius Lietuvai – tai okupuoto krašto ir pavergtos tautos amžius, tačiau sukilėliai savo tikslų siekė naudodami politinę ir ginkluotą prievartą arba grasindami ją panaudoti.
XIX a. sukilimuose ir išsivadavimo judėjimuose aiškiai jaučiama Žano Žako Ruso įtaka Abiejų Tautų Respublikos suvereniteto sampratai. Buvusios Abiejų Tautų Respublikos teritorijoje ir toliau buvo plėtojamos pažangios prancūzų švietėjų mintys apie tautos laisvę, apie visuotinę žmonių lygybę, siekius suteikti valstiečiams visišką laisvę.Šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje beveik vieningai pripažįstama, kad tauta, gyvenanti atitinkamoje teritorijoje, turi teisę į išorinį ir vidinį apsisprendimą. Tačiau jeigu valstybė, valdanti tą teritoriją, neleidžia šios teisės įgyvendinti, tauta turi teisę savo apsisprendimą įgyvendinti nacionalinio išsivadavimo karu. Visuotinai sutariama, kad tautos, kurios turi teisę į apsisprendimą, taip pat turi teisę kovoti nacionalinio išsivadavimo karą.
Jungtinių Amerikos Valstijų 1776 metų nepriklausomybės deklaracijoje Tautos teisė sukilti kildinama iš žmogaus prigimtinių teisių ir visuomenės sutarties. Lietuvoje bajorų teisę sukilti galime kildinti ir iš Lietuvos statuto nuostatų, kurios įpareigoja bajorą ginti valstybę, o taip pat daugybinių rokošų – teisėtų piliečių (bajorų) ginkluotų pasipriešinimo judėjimo, kada valdovas apkaltinamas savo įsipareigojimų Respublikai ir piliečiams sulaužymu.
Esant sutrikdytam ar visai paralyžiuotam centrinių valstybės organų darbui, valdovui praradus pasitikėjimą, bajorai galėjo organizuoti bajorų konfederaciją – ginkluotąją bajorų sąjungą, siekiančią politinių tikslų. Esant tokioms sąlygoms, net ir negausi bajorų dalis turėjo teisę kalbėti visos politinės tautos – bajorijos – vardu. Tokiu atveju sukilusiejide facto gaudavo teisę leisti konstitucinius akus ir nustatinėti valstybės institucijų veiklos tvarką.
Būtent tokiu pagrindu – rimtais kaltinimais išdavus Respubliką – kilo Kosciuškos vadovaujamas sukilimas, apkaltinęs tiek Stanislovą Augustą Poniatovskį, tiek didelę dalį aukščiausių valstybės pareigūnų aktyviai prisidėjo prie neteisėtų Abiejų Tautų Respublikos padalijimų.
Šiuolaikiniam pasaulyje čečėnai kariavo net du nacionalinio išsivadavimo karus. Ar šie karai atitinka teisėto karo sampratą? O gal teisi Rusijos Federacijos valdžia, laikiusi šį ginkluotą pasipriešinimą paprasčiausiu terorizmu, nors visas civilizuotas pasaulis laikė priešingai? O nepaisant to, Prancūzija sutiko Rusijai parduoti modernų lėktuvnešį, ir tik po didelio kitų šalių spaudimo Prancūzija šio sandorio atsisakė? Dauguma valstybių vengia priimti griežtą poziciją dėl Tibeto nepriklausomybės, nes nenori gadinti prekybinių santykių su Kinija. Deja, Lietuva taip pat yra tarp jų.
Vadovaujantis tautų apsisprendimo laisvės idėja, po Pirmojo pasaulinio karo buvo sukurta daugelis tautinių valstybių. Tačiau tautos, norėdamos šią teisę įgyvendinti dabar, susiduria su vienareikšmiška valstybių pozicija – tai terorizmas. Ir ši pozicija laimi, nes laimi stipresnis. Todėl tenka pripažinti, kad tautos, nespėję į „1918 m. tautinių valstybių sukūrimo traukinį“, tautų apsisprendimo teisės įgyvendinti nebegali. Tad kaip šią problemą būtų galima išspręsti?
Manau, problemą išspręsti padėtų prie Jungtinių Tautų įsteigtas nepriklausomas arbitražas. Į jį galėtų kreiptis tiek tautų apsisprendimo teisę siekiančios įgyvendinti tautos, tiek valstybės, kurių teritorijoje šios tautos gyvena. Skeptikai turbūt pasakytų, kad tokio arbitražo steigimas būtų betikslis, nes nebūtų priverstinio jo sprendimų įgyvendinimo mechanizmo, jei ginčo šalys nuspręstų sprendimo nesilaikyti.
Tai tiesa, tačiau tokiu atveju visai tarptautinei bendruomenei būtų aišku, ar tautos siekis ir jos veiksmai yra teisėti, ir ar daryti politinį ir ekonominį spaudimą arbitražo sprendimo nesilaikančiai šaliai. Į arbitrus būtų deleguojami nepriklausomi šalių atstovai, jie susistemintų egzistuojančias tarptautinės teisės normas, nustatytų aiškius kriterijus, kuriais vadovaujantis būtų galima nuspręsti, ar tauta turi teisę siekti nepriklausomybę, ir visas šias nuostatas sudėtų į Jungtinių Tautų chartiją ar kitą tarptautinį susitarimą.
Parengta bendradarbiaujant su straipsnio autoriumi Vytautu Labanausku, Vytauto Didžiojo universiteto teisės magistrantu.
