Šie labai skeptiškai vertino jaunos merginos galimybes, tačiau Raudonojoje salėje įvykusio pirmojo susitikimo metu tapo akivaizdu, kad čia prasidėjo pokyčiai, apimsiantys visą Britaniją.
Tokį intriguojantį ir gyvą Karalienės Viktorijos portretą per 24 svarbiausias jos gyvenimo dienas knygoje „Karalienė Viktorija“ atskleidžia britų istorikė Lucy Worsley. Vienos garsiausių visų laikų lyderių gyvenimo istorija prilygsta romanui, o jos vardu pavadinta ištisa epocha.
Tačiau ji buvo ne tik karalienė, bet ir dukra, žmona, motina. Ir kiekvieną kartą iš monarchės buvo tikimasi, kad atlikdama šiuos vaidmenis ji elgsis taip, kaip iš moters reikalavo visuomenė. Pažiūrėjus įdėmiau akivaizdu, kad Viktorija buvo reformatorė, kurios valdymo laiku keitėsi daugybė politinio, visuomeninio ir socialinio gyvenimo normų.
Jūsų dėmesiui knygos „Karalienė Viktorija“ ištrauka, nukelianti į 1837 m. birželio 20 d., kai Viktorija paveldėjo sostą.
***
Gražų 1837 metų birželio 20-osios rytą, antradienį, penktą valandą, likus vos ketvirčiui iki aušros, į Kensingtono rūmų duris „beldėsi, skambino ir daužėsi“ Kenterberio arkivyskupas ir lordas kamerheras.
Ši neįtikima porelė, „išvargusi ir dulkėta po naktinės kelionės“, labai skubėdama atkako iš Vindzorų pilies. Abu pasiuntiniai atvyko su monarchijai gyvybiškai svarbia užduotimi – pranešti Vilhelmo IV įpėdinei, kad antrą valandą nakties jis mirė. Viktorija, dar tebemieganti viršuje, pastarąsias keturias valandas jau buvo karalienė.
Arkivyskupas ir lordas kamerheras nesiliovė daužę durų, bet praėjo daug laiko, kol buvo įleisti. Čia dar sykį į pasakojimą įsiterpia Conroy’us. Galiausiai liokajus jį atvedė, jis priėmė svečius ir tik tada pasiuntė kambarinę pranešti naujieną Kento hercogienei.
Nė nenumananti apie apačioje vykstantį sujudimą Viktorija kone paskutinė rūmuose sužinojo, kas nutiko. Jos kova vaduojantis iš Sistemos akivaizdžiai dar buvo nebaigta.
Viktorija miegojo tamsiame miegamajame, kuris seniau priklausė karaliams Jurgiui I ir II, o dabar motina buvo įsakiusi pritaikyti joms naudotis bendrai. Kambarys buvo „labai didelis ir aukštas“, beveik visada aptemdytas, bet apstatytas „itin gražiais baldais“, Victoire parinktais dukteriai. Popieriniai gėlėti sienų apmušalai tokioje didelėje, aukštoje erdvėje atrodė keistai moteriški. Langai žvelgė į rytus, į virš Apskritojo tvenkinio soduose apačioje dabar kylančią saulę.
Viktorija ne tik (pati to nežinodama) pasiekė sostą, ji tapo pilnametė. Prieš tris savaites pagaliau atšventė savo aštuonioliktąjį gimtadienį. „Kokia sena! – prisipažino ji dienoraščiui, – ir vis dėlto kaip man toli iki to, kuo turėčiau tapti.“ Conroy’us veikiausiai griežė dantimis. Jo marionetei Victoire nebereikės būti regente. Tapusi karaliene Viktorija valdys pati.
Vis dėlto viskas vyko pavojingai greitai. Nuo Viktorijos gimtadienio praėjus vos dviem dienoms, Vilhelmas IV sunkiai susirgo. Širdies negalavimą apsunkino prasidėjęs plaučių uždegimas. „Mūsų karaliaus būklė labai grėsminga, – rašė lordas Palmerstonas, – vargu ar jis ilgai tvers.“
Tačiau Vilhelmas IV išties visus nustebino, porą savaičių „it senas liūtas“, pasak žmonių, laikęsis įsikibęs gyvenimo. Jis prašė gydytojo „paremontuoti [jį], kad ištemptų“ iki Vaterlo mūšio metinių, kasmetinių birželio 18-osios iškilmių, kurios jam visada ypač patiko. Jis buvo pasiryžęs iki jų išgyventi, nors, kaip po skrodimo paaiškėjo, plaučiuose kaupėsi kraujas, širdis buvo išsiplėtusi, o blužnis – dvigubai padidėjusi.
Šiomis paskutinėmis dėdės karaliaus dienomis Viktorija juto Kensingtono rūmuose stiprėjančią įtampą. Net jei regentystės klausimas nebeteko reikšmės, kilo kitų, pavyzdžiui, kam ji, kaip karalienė, skirs postus ir kaip apdovanos tuos, kurie ją užaugino.
Norėdamas išsaugoti įtaką dėdė Leopoldas pasiuntė savo agentą baroną Stockmarą. Šis raportavo, kad Conroy’us ir toliau „su pamišėlio genialumu“ Kensingtone taiko „bauginimo sistemą, o hercogienė pasigėrėtinai klusniai vykdo viską, kas jai nurodoma daryti“.
Kol kas Viktorija griežtai atsisakė „pažadėti mamai skirti [Conroy’ų] savo slaptuoju patarėju“. Bet, pripažino Stockmaras, „ar ji atsilaikys, tik Dievas težino, nes jie nė dienos ir nė valandos neduoda jai ramybės“.
Ši kova vyko už uždarų durų. Birželio 6 dieną, iš pagarbos mirštančiam dėdei, Viktorija liovėsi rodytis viešai, o kitą dieną paaiškėjo, kad jos pamokos baigėsi visam laikui. Birželio 16-ąją Stockmaras pranešė, kad Victoire patiria „Conroy’aus spaudimą imtis kraštutinių priemonių ir piktumu bei griežtumu priversti dukterį paklusti jos valiai“.
Beprarandąs savitvardą ir nebesuvaldantis padėties Conroy’us net girdėtas sakant, esą „jei princesė Viktorija neklausys argumentų, reikės ją priversti“.
Victoire savo ruožtu buvo įsitikinusi, kad nepaskyrusi Conroy’aus patarėju Viktorija būsianti apkaltinta aplaidumu. „Ak, ji turi tiek daug išmokti“, – skundėsi Victoire. Ji manė, kad duktė gerokai „per jauna ir nepatyrusi“, iš naivumo nežinanti, kaip bus sunku sėdėti soste.
Savimi nepasitikinti hercogienė tiesiog nepajėgė suprasti dukters tikėjimo, kad valdyti jai pavyks. Žinoma, Viktorija nerimavo, bet buvo įsitikinusi, kad yra beveik „ganėtinai subrendusi imtis šių sunkių pareigų“.
Ar bent jautėsi gana užtikrinta, kad pamėgintų. Už rūmų sienų išties nerimavo daugybė žmonių. „Nebus jokios naudos“, – pavyzdžiui, manė lordas Palmerstonas, jei „imperiją ims valdyti visiškai nepatyrusi aštuoniolikmetė, ką tik išsivadavusi iš griežtos globos“.
Bet net Conroy’ui tik iš dalies pavyko įkalbėti kvėštelėjusią hercogienę jį palaikyti. Nors jis galvojo, kad Viktoriją reikia „priversti“ bendradarbiauti, vis dėlto „nemanė, kad Kento hercogienė turi pakankamai tvirtybės“ žengti „tokį žingsnį“.
Žinodama, kad artėja žaidimo pabaiga, Viktorija irgi kaupė jėgas. „Venk ginčų, – patarė jai dėdė Leopoldas. – Turi išlaikyti įprastą šaltakraujiškumą, kad ir kaip namuose būtų bandoma tave išmušti iš vėžių.“ Jis taip pat ją perspėjo „nepasiduoti nerimui dėl galimybės“ užimti sostą „galbūt greičiau nei tikėjaisi“.
Ir nors viešai Viktorija elgėsi ramiai, iš tiesų labai jaudinosi. „Vargšas Karalius taip serga, – birželio 19 dieną rašė ji dienoraštyje, – vargu ar dieną išgyvens.“ Tą naktį ji negulė iki 10.15, skaitė serą Walterį Scottą, kol kambarinės tvarkė jai plaukus. Kai kas numanė, bet niekas tikrai nežinojo, jog tai bus paskutinis jos, kaip princesės, vakaras.
Victoire prisidėjo prie Sistemos taikymo ir pernelyg pasitikėjo Conroy’umi. Tačiau dabar, auštant pirmajam Viktorijos viešpatavimo rytui, tylutėliai grįždama į miegamąjį, kuriame naktį miegojo greta dukters, ji tapo išties apgailėtina. Victoire žvelgė į tebemiegančią merginą. Tiek daug atsisakė dėl savo jaunesniosios dukters, o ši savo ruožtu atrodo tokia nedėkinga ir nenuovoki.
„Kas nutiks mano numylėtai mergaitei, tokiai jaunai? – klausė savęs Victoire. – Labiausiai baiminausi, kad per daug ją mylėjau.“
Pagaliau Victoire nutraukia savo apmąstymus ir sako mums, kad „bučiniu pažadino savo brangią dukrelę!“ Tačiau pati Viktorija, dienoraštyje aprašydama tos dienos įvykius, apie tai nė neužsimena. Tuo metu bendravimą su motina ji apskritai jau trynė iš atminties.
„Labai vikriai“ pakilusi iš savo lovelės šalia motinos lovos, Viktorija apsivilko baltą chalatą. Per kambarinės kambarį greta miegamojo nuėjo į svetainę. Visiškai viena. Victoire, kadaise turėjusi vilties pirmąją dukters viešpatavimo dieną lydėti ją kaip regentė, nė nemėgino eiti drauge.
Svetainėje Viktorija išvydo nepaprastą reginį. Du vyrai, vienas pagyvenęs, kitas vidutinio amžiaus, klaupėsi prieš ją ant kilimo.
Arkivyskupas Williamas Howley’us ir lordas kamerheras Francis Conynghamas pranešė, kad naktį, dvylika minučių po antros, užgeso karaliaus Vilhelmo IV gyvybė. Conynghamas, mirusio karaliaus vyresnysis namų ūkio valdytojas, pirmasis kreipėsi į Viktoriją „Jūsų didenybe“. Jis padavė jai ir dėdės mirties liudijimą.
Klūpąs vyriškis buvo tipiškas vingrus, dviveidis aristokratas, vienas iš tų, kurie supo karališkuosius hercogus ir prisidėjo prie monarchijos įvaizdžio juodinimo. Conynghamo motina buvo paskutinioji Jurgio IV meilužė, turėjusi patį įspūdingiausią biustą iš visos virtinės jo krūtiningų sugulovių.
Viename garsiame aprašyme tvirtinama, kad ledi Conyngham neturėjusi „nė vienos mintelės galvoje, nė žodelio, kurį galėtų pati ištarti, nieko, išskyrus ranką perlams ir deimantams priimti ir milžinišką „balkoną“ jiems nešioti“.
Sūnų Francį ji įtaisė tarnauti savo meilužio Jurgio IV pažu, paskui Vilhelmo IV lordu kamerheru. Francis Conynghamas dabar dažniausiai prisimenamas kaip vienas iš nekenčiamų toli gyvenančių žemvaldžių, kurių nuomininkai baisiai nukentėjo per Airijos Didįjį bulvių badą.
Ar Viktorija turėtų palikti jam postą? Nuo šiol ji turės įvertinti visų, su kuriais susidurs, padėtį, charakterį ir savybes, nes taip kurs savo dvaro moralinę aplinką.
Pasak vieno Viktorijos istoriko, naujoji karalienė dabar apsipylė ašaromis, „atsigręžė į arkivyskupą ir tarė: „Prašau malonėti už mane pasimelsti.“ „Ir taip, – toliau tęsiamas šis sentimentalus pasakojimas, – tyros jaunos merginos ašaromis ir maldomis prasidėjo šlovingasis Viktorijos viešpatavimas.“
Žinoma, amžiaus būta ašaringo, mat tiek vyrai, tiek moterys manė, jog dažnai apsiverkti yra gero auklėjimo požymis. Iki devyniolikto amžiaus šeštojo dešimtmečio net teisėjai kūkčiodavo narpliodami jaudinančias bylas. Pagal to meto supratimą, kaip jaunai damai derėtų elgtis, Viktorija turėjo verkti. Bet neverkė.
Vėliau ji kalbėjo apie savo ramybę ir savitvardą tą valandėlę ir apie tai, kad neišliejo nė ašaros. „Karalienė nebuvo sukrėsta, – tvirtino Viktorija, – veikiau kupina narsos. Ji viską priėmė taip, kaip yra, kaip žinojo turint būti.“
Net sielvartauti dėl dėdės ji turėjo saikingai. „Vargšas senukas, – mintijo ji, – man jo gaila, jis visuomet man buvo geras.“ Bet gedėti laiko nebuvo. Viktorija skubiai grįžo į kambarinės kambarėlį rengtis. Ji jau turėjo juodą gedulo suknią, tereikėjo ją apsivilkti. Suknia ligi šios dienos tebesaugoma Kensingtono rūmuose, tai miniatiūrinis drabužėlis išskirtinai siauručiu juosmeniu ir rankogaliais.
Ant jos ji segėjo baltą apykaklaitę, o „šviesūs plaukai“, kaip visuomet, buvo „tiesiog perskirti ant viršugalvio“. Ši mergiška išvaizda iškalbingai paaiškina, kodėl Viktorijos viešpatavimas buvo sutiktas atlaidžiai ir romantiškai. Tai dar reiškė, kad ji nuolat bus nepakankamai įvertinama.
O ji tiksliai žinojo, ką daryti toliau. „Tą akimirką, kai gausi oficialų pranešimą, – aiškino jai dėdė Leopoldas, – lordui Melbourne’ui patikėsi pareigą išsaugoti esamą vyriausybę kaip tavo ministrus.“ Po ranka buvo Stockmaras, jis patvirtino šeimininko žodžius, o Viktorijai pusryčiaujant Williamas Lambas, antrasis Melburno vikontas, jau vyko į rūmus. Leopoldas, Victoire, tiesą sakant, visas Viktorijos ratas palaikė parlamente daugumą turėjusius vigus, o ne nušalintus torius.
Pusę devintos Viktorija parašė dėdei Leopoldui. Brūkštelėjo ir malonų laišką sielvartaujančiai tetai Adelaide patikindama, kad kol kas jai nereikia kraustytis iš Vindzorų pilies. O seseriai Feodore parašė „du žodžius tik norėdama pasakyti, kad šįryt mirė mano vargšas Karalius... kad jaučiuosi gerai ir kad lieku amžinai atsidavusi ištikima tavo sesuo V. R.“ Pirmosios jos mintys buvo skirtos dėdei, tetai ir seseriai, – žmonėms, palaikiusiems ją už Sistemos ribų.
Devintą atvyko Viktorijos ministras pirmininkas. Tai pirmasis iš daugybės paskesnių tokių susitikimų. Pastarosiomis dienomis vyko nepadorus farsas, šmeižto kampanija, turėjusi nuteikti Melbourne’ą prieš naująją karalienę.
Conroy’us trokšte troško ministrui pirmininkui įpiršti nuomonę, esą Viktorija galimai protiškai atsilikusi. Bet ištikimasis daktaras Clarkas kuo skubiau jam parašė, tvirtindamas priešingai.
Pasilenkęs pabučiuoti Viktorijai rankos Melbourne’as tuo metu buvo šešiasdešimt vienų. Šis nuoseklus vienpatystės šalininkas mėgo intensyvius romantiškus santykius, labai mylėjo, paskui prarado nestabilios psichikos žmoną, o tada – vieną po kitos dvi turėtas puikias meilužes.
Vėlokai atsiskleidęs kaip politikas labai stengėsi išlaikyti vangaus lengvabūdiškumo įvaizdį („apskritai pastebėjau, kad visa, kas tvirtinama, niekada nebūna tiesa, ypač jei tvirtina patys didžiausi autoritetai“).
Nuginkluojamai atviraudavo apie savo prastą sveikatą (per daug gėrė) ir prarastą išvaizdą (kartą trys kirpėjai turėjo tris valandas rauti visus žilus plaukus iš vešlių, anksčiau tamsiai rudų jo plaukų.) „Man jis labai patinka, – nusprendė Viktorija, – ir aš juo pasitikiu.“ O jam pasakė, kad jis ir jo vyriausybė turi toliau vykdyti pareigas.
Melbourne’as ją trumpai informavo ir apie tai, kas vyks toliau: atlikdama savo naująjį vaidmenį ji pirmą kartą viešai pasirodys susirinkime, vadinamame Sosto paveldėjimo taryba. Tuo tikslu į Kensingtono rūmus jau buvo pakviesti Slaptosios tarybos nariai. Tarybos narių užduotis buvo saugoti monarchą ir jam patarti, mat dauguma jų buvo patyrę valstybininkai.
Dvasininkai juodais drabužiais, ponai auksu apsiūtais dvariškių apdarais ir net gyvieji karališkieji hercogai senamadiškomis kelnėmis – visi ėmė rinktis tuoj po vienuolikos. Tarp pakviestųjų buvo kabineto ministrai, aukšti valstybės pareigūnai ir karališkoji šeima. Svečių buvo apie 220, ir kiekvienas, jei tik laiku gavo žinią, atkako į Kensingtono rūmus.
Jų smalsumą ir pareigingumą sužadino „nepaprastai jaunas jos amžius ir nepatyrimas, – prisiminė Slaptosios tarybos sekretorius, – ir tai, kad pasaulis nieko apie ją nežinojo“.
Tarybos nariai jautėsi nesmagiai ir buvo pasirengę išpeikti mergaičiukę, dabar įgijusią valdžią „skelbti karą, sudaryti taiką, derėtis dėl sutarčių, išformuoti armiją, paleisti visus jūrininkus, išparduoti karo laivus, kiekvieną parapiją paversti universitetu ir atleisti visiems nusikaltėliams“, – kaip savo veikale The English Constitution („Anglų Konstitucija“) rašė Walteris Bagehotas.
Susirinkimas Raudonojoje svetainėje apatiniame aukšte prasidėjo pusę dvyliktos, pusvalandžiu pavėlavęs. Tačiau pati Viktorija savo prisiminimuose nurodo, jog jis įvyko antrą valandą. Nuo tos akimirkos, kai rytą atsikėlė, nutiko tiek daug, kad ji vos galėjo patikėti, jog prabėgo tik penkios valandos. Į Raudonąją svetainę ji turėjo nusileisti stačiais įvijais laiptais.
Pirmiau jai buvo draudžiama lipti jais niekieno neprilaikomai. Regint, kaip išties pavojingai sukasi šie statūs laiptai, galima suprasti, kodėl reikėjo šitaip saugoti mažą vaiką. Be to, vienas Viktorijos kelis buvo silpnokas, dilgsėdavo lipant. Bet šiandien sunkius laiptus ji įveikė – pabrėžtinai – viena.
O dabar turėjo įžengti vidun. Nustebindama visus, laukiančius viduje, Viktorija įėjo į svetainę niekieno nelydima, „mažutė, liekna, šviesbruvė jauna panelė, iš pažiūros penkiolikmetė“, juoda suknele, paprastai, glotniai sušukuotais plaukais, visa, regis, „žvilganti ir švarutėlė“. Nei motinos, nei Conroy’aus nebuvo nė ženklo. Susikaupusi ji „atsisėdo soste“.
Melbourne’ui sumaniai režisuojant, ką tik įvyko nepaprastas virsmas. Tuomet manyta, kad jaunai panelei sunku pasirodyti vyrų pilname kambaryje ir neišrausti, droviai nesišypsoti ar neapsiašaroti.
Pasklidus žiniai, kaip ji laikėsi, pasak laikraščio Examiner, itin įsidėmėtina ir neįprasta buvo tai, kad karalienė „be jokių palydovių“ pasirodė „dideliame vyrų būryje“. Velingtono hercogas manė, kad ji parodė ypatingą narsą išėjusi „nelydima jokios kitos damos“, o paskui vadovavusi susirinkimui „lyg būtų tai dariusi metų metus“.
„Savo kalbą pasakė aiškiu, skambiu ir girdimu balsu, ir nė kiek neatrodė išsigandusi ar susidrovėjusi“.
Ir vos išvydę tie susirinkę įtakingi pagyvenę vyrai ja patikėjo. „Tik anuomet gyvenę žmonės gali suprasti, – rašė Althea Allingham, pažinojusi Viktoriją nuo atostogų Sidmute, – kodėl žmonių širdys suvirpėjo kaip viena, kai toji šviesiaplaukė mergaičiukė buvo pašaukta užimti karalystės sosto.“
Procesas, galiausiai apimsiantis visą Britaniją, prasidėjo čia ir dabar, Raudonojoje svetainėje. „Dar niekam nepavyko sukelti tokio pirmojo įspūdžio kaip jai, – pripažino net Charlesas Greville’is, liežuvingas niurzgus Slaptosios tarybos sekretorius, savo rate vadintas Niurnekliu. Jam pačiam tai atrodė „itin neįprasta ir toli pranoko visus lūkesčius“.
„Ji ne tik atsisėdo ant kėdės – pritarė Wellingtonas, – ji užėmė visą kambarį.“
