Viskas prasidėjo nuo atsitiktinės pažinties – žurnalistė G.Lunevičiūtė (33 m.) buvo ką tik pradėjusi rengti ekskursijas po Vilnių ir kartą prie vienos grupės prisijungė garbaus amžiaus vyras.
Jis atidžiai klausėsi ir priėjus vietą, kur kadaise stovėjo Didžioji sinagoga, paklausė, ar negalėtų įsiterpti. Ir pradėjo dalytis prisiminimais, kaip miestas atrodė po karo, – griuvėsiais virtęs Senamiestis tuomet buvo jo ir jo draugų žaidimų aikštelė.
„Tai buvo impulsas užrašyti senųjų vilniečių pasakojimus apie jų kasdienius vaikystės, paauglystės ir jaunystės maršrutus. Kad šiuolaikinis miesto gyventojas galėtų tyrinėti ir pajusti, jog gatvės ir pastatai yra gyvi“, – prisiminė Gabija.
Prie ekskursijos tąkart prisidėjęs Liutavaras Masiliūnas – vienas knygos „Vilniaus atminties punktyrai“ (išleido BALTO leidybos namai) herojų.
L.Masiliūnas 1934 metais gimė Kaune. Jo tėvas Jonas Masiliūnas buvo paskutinis nepriklausomos Lietuvos susisiekimo ministras.
1941-aisiais Masiliūnai ištremti į Sibirą, tėvas sušaudytas. 1945 metų pabaigoje Liutavaras su motina Kazimiera grįžo į Vilnių. Nuo tada visą laiką čia ir gyveno, tapo geografijos mokslų daktaru.
Siūlome jo prisiminimų žiupsnį, pateiktą knygoje „Vilniaus atminties punktyrai“.
– Kokį Vilnių pamatėte sugrįžęs iš Sibiro?
– Visur – griuvėsiai, tarp jų – sudegę tankai, ypač daug jų buvo netoli stoties. Atsimenu Pylimo gatvėje į namą įskridusį naikintuvą: sudegęs lėktuvas, nesuprasi, nacių ar sovietų, gulėjo ant žemės, siena nuvirtusi, matėsi buto apstatymas.
Antrasis lėktuvėlis gulėjo Malkų turguje. Dar pamenu ilgas, iš lėto link statybų judančias vokiečių belaisvių kolonas. Kariai basi arba su mediniais batais, nes rusai atėmė aulinius; nepamiršau to lėto, sunkaus klapsėjimo.
Mus priėmė dėdė savo namuose netoli Lukiškių kalėjimo.
Neblogai jis gyveno, turėjo ir tarnaitę, valgyti visada buvo ko, laikė ir karvę, ir arklį.
Vėliau arklį, kaip ir kieme stovėjusį medinį namelį, perleido vienam iš kaimo atvažiavusiam žmogui.
Netoliese stovėjo medinė mečetė, mėgdavau pasivaikščioti po totorių kapines. Vėliau toje vietoje pastatė Puslaidininkių institutą. Vienas ūkvedys buvo totorius, bet jis negalėjo dirbti ant musulmonų kapų, išėjo iš darbo.
Iš dėdės persikraustėme gyventi į Naugarduko gatvę, 18-uoju numeriu pažymėtą namą.
Ryškiai atsimenu tokį vaizdą: vėlyvą rudenį išėjau į Mindaugo gatvę ir matau didžiulę koloną žmonių – vyrai vasariniais drabužiais, moterys su suknelėmis, lydimi sargybinių su vilkšuniais. Varė juos iš Lukiškių kalėjimo į stotį, vežė į gulagą.
– Pokario sunkumai suaugusiuosius turėjo labai slėgti, o ar vaikai juos juto?
– Man atrodo, kad visi vaikai buvo linksmi. Turėjome savo gyvenimus, savo žaidimus. Mėgstamiausia žaidimų aikštele tapo Senamiesčio griuvėsiai, o jų nestigo. Pagrindinis žaidimas – „Griauk kaminus“.
Per karą sudegė daug gyvenamųjų namų, niekas jų netvarkė, taip ir liko griuvėsiai, testovėjo kaminai.
Apsidairę aplink rasdavome plaktukėlių arba kirvukų, kaldavome, daužydavome per tuos kaminus, jiems pradėjus svyruoti bandydavome nuspėti, į kurią pusę virs, kad pavyktų pasprukti.
Jie griūdavo su didžiausiu trenksmu, o kamino viduje – suodžiai, įsivaizduokite, koks įspūdis mums, kai pakildavo jų debesis, ir kaip mes visi atrodėme.
– Juodi kaip velniai...
– Panašiai. Ir mamos mus labai bardavo, nes muilas buvo labai brangus.
– Ar tik dėl muilo? Gal ir dėl to, kad toks žaidimas pavojingas gyvybei?
– Kartą griovėme kaminus Bokšto gatvėje, apsidairėme – nebėra vieno draugo, o plytgaliai aptaškyti krauju. Išbėgiojome ir namuose niekam nieko neprasitarėme.
Gerai, kad kažkuris iš vyresniųjų vis dėlto papasakojo tėvams, kas nutiko, buvo iškviesta greitoji, jį atkasė, nors buvo suskaldyta galva, išgyveno. Nuo to karto tokie žaidimai baigėsi; jei ne tas įvykis, būtume ir daugiau kaminų nugriovę, jų buvo, kiek tik nori.
Jau vėliau tas pats vaikinas į šokius su tanku atvyko. Tuo metu pagrindinis tankų darbas buvo tempti Nerimi atplukdytus sielius į lentpjūves. Matyt, jis kažkam sumokėjo, sėdo į tanką ir su triukšmu atvažiavo ant Tauro kalno. Įspūdis tikrai buvo.
– Kalbamės vaikštinėdami po Senamiestį. Esame Konstantino Sirvydo skvere. Šaligatvio plytelės prie Didžiosios gatvės yra dviejų spalvų: raudonos žymi čia iki karo stovėjusių pastatų ribas. Kaip ši vieta atrodė jūsų vaikystės metais?
– Kur pažvelgsi – vien griuvėsiai, visur styrojo sulinkę, išsilydę geležinių lovų karkasai. Tada maniau, kad visi žmonės miegodavo geležinėse lovose, tik vėliau supratau, kad medinės juk sudegė. Tokių sugriuvusių namų buvo daug. Ir kvartalo pasididžiavimas, senasis paštas, buvusi Radvilų kardinalija, nugriautas.
Kai po karo praėjus pusmečiui geležinkelio stotyje sprogo visas sąstatas su reaktyviniu kuru, stoties rajone daug kas griuvo, o likusioje miesto dalyje nuo didelės vibracijos ne tik langai išlėkė, bet ėmė byrėti ir pastatai, įskilę nuo karo veiksmų.
Ne kartą grįžtant iš mokyklos teko sukti kitu keliu, nei buvau atėjęs, nes reikėdavo apeiti kokį nors nugriuvusį, milicijos jau aptvertą namą.
Rotušės aikštėje dabar išsiskiria naujoviškas architekto Gedimino Baravyko projektuotas pastatas. Pamenu, kartą eidamas į mokyklą pamačiau, kaip nugriuvo ten stovėjusio seno namo siena, buvo matyti lova, staliukas, paveikslas.
Man atrodė labai įdomu, visai nerūpėjo, kaip žmonės jautėsi. Ir Lydos gatvėje, ten, kur dabar vaikų darželis, senasis namas nuvirto pravažiavus sunkvežimiui, turėjau grįždamas namo apeiti jau aptvertus griuvėsius.
Mūsų bute lubos ir sienos vis suskilinėdavo smulkiai kaip voratinklis. Suremontuodavome, išbaltindavome – po kiek laiko vėl suaižėja.
– Į atmintį įstrigo ne tik vaizdai, jūs pasakodamas vis minite ir kvapus...
– Dar porą metų, ypač vasarą, praeidamas pro griuvėsius užuosdavau nemalonų, sunkiai nusakomą, salsvą lavonų kvapą. Žmonės slėpdavosi rūsiuose, degantys namai juos užgriūdavo ir niekas jų neieškodavo.
Mano draugas rinko plytas toje Vokiečių gatvės dalyje, kur vėliau pastatytas Šiuolaikinio meno centras. Ten buvo rasta slėptuvė su pora šimtų palaikų. Tokių rūsių būta ir daugiau.
Buvo galima justi ir malonų degančios medienos kvapą.
Per 1-osios vidurinės langą (dabar – Jėzuitų gimnazija) mačiau Senamiesčio panoramą: iš kiekvieno kamino rūko dūmai... Daugelyje namų stovėjo buržuikos, jų kaminų vamzdžiai kyšojo ir per langus. Halės turguje su mama pirkdavome šiaudais apvyniotus malkų kūliukus, juose trys keturios pliauskės.
Mama vienu ėjimu parnešdavo du, tris, kartais keturis kūliukus, jų užtekdavo porai parų.
Mano darbas buvo malkas suskaldyti, nes tos pliauskės netilpdavo į krosnelę, reikėdavo smulkinti. Geležinė krosnelė akimirksniu įkaisdavo. Visi jas naudojo ir žiemą po miestą sklido labai malonus aromatas.
