Jis neabejotinai užims deramą vietą ilgametėje garbingoje Vilniaus spaustuvininkų gretoje. Kai minėsime senuosius Vilniaus spaustuvininkų ir leidėjų – Pranciškaus Skorinos, Kuzmos Mamoničiaus, Juozapo Zavadskio, Petro Vileišio ar Martyno Kuktos – vardus, neabejotina, kad ir Petro Kalibato vardas stosis šalia šioje galerijoje.
Petras Kalibatas gimė 1948 m. vasario 5 d. Šerių kaime anykščių r. (dabar Kavarsko savivaldybė). Mokėsi Kavarsko vidurinėje mokykloje, 1966 m. baigė Anykščių Jono Biliūno vidurinę mokyklą. Nuo 1966 m. Petras gyveno ir dirbo Vilniuje. Įsidarbino Geologijos valdyboje, dirbdamas neakivaizdžiai studijavo Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) inžineriniame institute, 1973 m. įgijo inžinieriaus geologo specialybę. Dirbdamas inžinerinių tyrinėjimų institute (nuo 1994 m. – bendrovė „Inžineriniai tyrinėjimai“), buvo inžinierius, vėliau – Kopijavimo skyriaus viršininkas.
Dar iki atgimimo pradžios Petras nelegaliai daugino disidentinę literatūrą. Jau nepriklausomybės laikais, 1994 m., įkūrė vieną pirmųjų privačią spaustuvę „Petro ofsetas“, kiek vėliau pradėjo leisti knygas, dar vėliau ėmėsi retos ir sudėtingiausios knygų gamyboje veiklos – faksimilinių leidinių gamybos. Per ketvirtį amžiaus subūrė daugiau negu 100 žmonių spaustuvės kolektyvą.
Jau daug metų pagrindinė spaustuvės produkcija – aukštos poligrafinės kokybės knygos, meno albumai, žurnalai, kalendoriai, plakatai, spausdinami Lietuvos ir, ypač paskutiniais metais, užsienio užsakovams. Spaustuvė teikia sudėtingos knygrišystės paslaugas, taip pat vieninteliai Lietuvoje atlieka unikalius knygos bloko auksavimo ir dažymo darbus.
Spaustuvėje senosios Vilniaus spaustuvininkų tradicijos derinamos su moderniausiais poligrafijos pasiekimais, joje veikia moderniausia spaudos parengimo, spausdinimo, lankstymo, siuvimo, įrišimo įranga, kuri atitinka pačius aukščiausius sudėtingumo ir kokybės standartus.
Petro spausdintos knygos yra gavusios per pusę šimto diplomų Lietuvos ir Baltijos šalių gražiausių knygų konkursuose. Be kelių dešimčių knygų, 2005 m. Petras išleido ir unikalaus dizaino Pauliaus Normanto knygą „Baltas“ (dailininkė Sigutė Chlebinskaitė), kuri yra įrašyta į Lietuvos rekordų knygą kaip ilgiausia lankstytina knyga – leporello.
Šalia šiuolaikinės spaustuvės, Petro rūpesčiu yra sukurta vienintelė vidurio ir rytų Europoje tikros faksimilinės knygos gamybos technologinė linija, paremta griežtomis faksimilinių knygų gamybos taisyklėmis. 2010 m. Petrui buvo įteiktas Lietuvos spaudos pramonės apdovanojimas už nuopelnus spaudos pramonei „Spaudos Atlantas“.
Nuo 2003 m. jis buvo Knygos kolegijos, kurią įkūrė Vilniaus universiteto Knygotyros ir dokumentotyros institutas, pirmininkas. Ilgus metus bendradarbiavo su Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetu, taip pat buvo Lietuvos spaustuvininkų asociacijos tarybos narys (nuo 2010 m.), šios Asociacijos verslo ir mokslo bendradarbiavimo komiteto pirmininkas.
Jubiliejiniais Kristijono Donelaičio metais (2014) savomis lėšomis išleido Liudviko Rėzos parengtą pirmojo Donelaičio „Metų“ (1818) leidimo faksimilę 100 numeruotų egzempliorių tiražu. Tai viena pirmųjų griežtus pasaulinius faksimilinių leidinių standartus atitinkanti knyga, ji pelnė „Lietuvos metų gaminio“ apdovanojimą (2015).
2017 m. parengtas ir išleistas pirmosios lietuviškos knygos – Martyno Mažvydo „Katekizmo“ (1547) – faksimilinis leidimas numeruotų 100 egzempliorių tiražu. Abiem projektams vadovavo ir juos realizavo Petro anūkė Kamilė Kalibataitė, šiuo metu vadovaujanti įmonei. Petras buvo aktyvus pasaulio anykštėnų bendrijos Vilniaus sambūrio narys, dalyvavo spaudos pramonės sklaidos veikloje, rėmė socialinius renginius, susijusius su menu ar knygomis.
Nuolat bendradarbiavo su VGTU poligrafinių mašinų katedra ir padėjo ruošti jaunus specialistus. Jis buvo lietuvių literatūros ir tautosakos instituto kasmetinės premijos už kūrybiškiausią metų knygą pirmasis mecenatas (nuo 2003 m.), pasaulio anykštėnų bendrijos leidybos projektų organizatorius, šios bendrijos garbės narys (nuo 2010 m.), apdovanotas pasaulio anykštėnų bendrijos medaliu (2010).
2019 m. vasario 14 d. Petras Kalibatas buvo apdovanotas ordino „už nuopelnus Lietuvai“ medaliu. Šie Petro biografijos faktai yra svarbūs, bet ne patys svarbiausi jo gyvenimo akcentai. Daugelio kolegų, dėkingų užsakovų atmintyje jis išliks visada pasitempęs, su kostiumu, parištu kaklaraiščiu, visada nepriekaištingai žmonos Reginos išlygintais akinamai baltais marškiniais, ant kaktos krentančia nepaklusnių plaukų sruoga, kurią vis tekdavo šukuojant užversti į viršų, ar nerūpestingu ežiuku.
Draugai savaitgaliais, poilsio dienomis užtikdavo jį spaustuvėje ir su megztiniu bei džinsais, bet tai jau buvo tik artimiausiųjų privilegija. Manau, nesuklysiu, jei pasakysiu, kad paskutiniai trys nepriklausomybės dešimtmečiai buvo patys svarbiausi ir prasmingiausi Petro gyvenime, kaip tik tuo metu jis realizavo savo kūrybinį potencialą, drąsiai eidamas į visai naują gyvenimo etapą.
1994 m. iš bendrovės, kurios akcininkas buvo, išnuomotose patalpose, pusrūsyje, įkūrė nedidelę individualią įmonę kukliu pavadinimu „Petro ofsetas“. Pradėjęs spausdinti nedidele trečio formato spaudos mašina, palaipsniui išvystė plačią veiklą, ir šiandieninė spaustuvė sėkmingai plėtoja gamybą jau vienu didžiausių – pirmu plius formatu.
Poligrafininkai gerai žino, kokių pastangų ir lėšų reikia, kad pereitum į didesnius – antrą, antrą plius ir į dar didesnį dabartinį formatą, kokie iššūkiai laukia tame kelyje. Per keletą metų „Petro ofseto“ vardas tapo visuotinai žinomas, beveik bendrinis, o adresas – Žalgirio g. 90 – dažniausiai ir reiškė spaustuvę, nors ten buvo nemažai kitų įmonių. Pavadinimas labai gerai atspindėjo ir spaustuvės sąrangą, nes kaip tik pats Petras Kalibatas ir buvo jos esminė atrama.
Išduosiu nedidelę viešą paslaptį: Petras yra rodęs laiškų, atėjusių jo vardu, kurie būdavo adresuoti savininkui – Petrui Ofsetui – ir tai nebuvo tokia jau didelė klaida, greičiau gyvenimo tiesos paradoksas, liudijantis asmens ir jo veiklos vienį. Per tą ketvirtį amžiaus „Petro ofsetas“ virto dabartine didele ir modernia spaustuve, o Lietuvos poligrafijos pramonėje įvyko daugybė permainų: valdžios buvo pastatyta, vėliau privatizuota ir jau keletą metų sulyginta su žeme moderni ir naši regioninė spaustuvė „Vilspa“, bankrutavo tokie senieji poligrafijos milžinai, kaip paskutinė iškiliosios spaudos „Vaizdo“ spaustuvė A. Strazdelio gatvėje, per Rusijos ekonominę krizę žlugo nauja ir moderni spaustuvė „Litimo“, su savimi į užmarštį nusitraukusi ir puikiai dirbusią „Pradų“ leidyklą. Sudegė ir nebeprisikėlė „Sapnų sala“, neseniai po kelių reorganizacijų uždaryta legendinė „Spindulio“ spaustuvė Kaune.
Ekonominės krizės sužlugdė ne vieną dešimtį didesnių ir mažesnių spaustuvių, o „Petro ofsetas“, sėkmingai išplaukęs iš paskutinės 2007–2009 m. krizės, išėjo ne tik nebankrutavęs, bet ir gerokai sustiprėjęs: su naujomis spaudos mašinomis, rafinuotomis bloko formavimo, kieto rišimo knygų linijomis. Tai buvo aukščiausia klasė! Ir tai tik Petro įžvalgumo, racionalumo ir taupumo dėka. „Petro ofsetas“ šiandien yra viena didžiausių Lietuvos poligrafijos įmonių.
Petras nebuvo tipiškas verslininkas. Jam buvo svetimas išorinis blizgesys, gal net per daug jis ignoravo aplinkinį komfortą. Tačiau turėjo gyvą verslo supratimą, dažniau paremtą ne naujausiomis vadybos teorijomis, o greičiau prigimtine nuojauta, instinktu, analize ir nuolatiniais skaičiavimais: jis viską perskaičiuodavo, permąstydavo daugybę kartų, kol priimdavo sprendimą.
Kartu su verslo gysla turėjo labai stiprų tikėjimą, kad tik kultūra ir knygos, kaip būtinoji tos kultūros dalis, padės mums išlikti savimi šiame globaliame pasaulyje. Jam verslas nebuvo savitikslis, jis visada turėjo ir kitą, aukštesnį matmenį, sakyčiau, kultūros misiją kaip programą, buvo šių dienų kultūrtrėgeris pačia klasiškiausia šio žodžio prasme. Todėl daugelis savo darbams ieškojo kaip tik Petro. Atvažiuodavo visada asmeniškai, žinojo, kad darbą atiduos į geras rankas, kad viskas bus padaryta aukščiausiu lygiu.
Spaustuvė ilgus metus buvo lyg „budinti vaistinė“, priimdavo vėluojančius ar jau „sudegusius“ užsakymus, per galvą verčiantis būdavo spausdinama, pažadėtu laiku – atlikta, ir laimingi užsakovai su supakuota produkcija išvažiuodavo iš spaustuvės kiemo.
Nesvarbu, kas jie būdavo tie užsakovai: seimo nariai ar bibliotekininkai, kolekcininkai ar šiaip dėkingi autoriai – Petrui jie buvo vienodai svarbūs. Tad, jei kas klausdavo: „Kur spausdinatės?“, atsakymas būdavo paprastas: „pas Petrą“, ir to visiškai pakakdavo nustatyti spaustuvę. Jo duotas žodis buvo garantas, tvirtas kaip uola. Net ir spaustuvės ženklo, kurį gal 1997 m. sukūrė dailininkas Saulius Chlebinskas, dominantė yra Petro parašas, reiškiantis jo asmeninę ir neatšaukiamą garantiją – „pasakiau ir pasirašiau“.
Tais permainų laikais tai buvo labai svarbu ir dar neįprasta. Bendrovės pusrūsis nebuvo pritaikytas spaustuvės reikmėms, tad augant apimtims nuolat, nenutraukiant gamybos, tekdavo griauti ne tik vidines pertvaras, bet ir išorines sienas – vis didesnėms spaudos mašinoms įkelti. Kartais užtekdavo praardyti sieną po langais, o kartais griovimo ir patalpų jungimo darbai reikalaudavo kelių mėnesių pertvarkos.
Šiandieninė knygų spaustuvė privalo turėti vos ne maksimalią gamą specializuotos įrangos, pradedant nuo kompiuterizuoto reprocentro, spaudos formų parengimo mašinos, spaustuvės širdies – keturspalvių lakštinių spaudos mašinų, lankstymo, parinkimo, siuvimo, knygos bloko formavimo, viršelių gamybos, kieto įrišimo linijos ir baigiant smulkesniais – žurnalų segimo, knygų apipjovimo, brošiūrų klijavimo, įpakavimo įrenginiais, klijavimo ir kitomis mašinomis. o gamyba paprastai pilna netikėtumų ir įtampos.
Mašinų gedimai, vėluojantis technikos servisas, brokuotas popierius, atsilikimas nuo grafiko, o kartais ir pasitaikantis gamybos brokas – visa tai laikė petrą pastovioje įtampoje. Visko yra buvę. Prisimenu, kartą ir pačiam teko dalyvauti įtemptoje situacijoje.
Šiuolaikinės keturspalvės spaudos mašinos – keliasdešimt tonų sveriantys ir labai jautrūs visiškai kompiuterizuoti įrenginiai. Galingas ratinis kranas, kėlęs iš sunkvežimio milijonus kainuojančią „Man Roland“ spaudos mašiną, pradėjo svirti, priekiniai ratai jau pakilo nuo žemės, o mes, gal tuzinas mašinos įkėlimą stebėjusių žmonių, trumpą pusiausvyros akimirką supratę, kad tuoj ji gali tėkštis visu savo svoriu ant žemės, šokome ant krano priekio ir taip atstatėme trapų balansą.
Nedaug tereikėjo, ir situaciją sugrąžinome į stabilią padėtį. Viskas baigėsi gerai, sunku net numatyti, kas galėjo atsitikti, mašinai atsitrenkus į žemę, kad ir nestipriai, ir kaip turėjo jaustis Petras, stovintis šalia. Realybė tokia, kad knygos – tai sausa spaustuvės duona kasdieninė, nors kartu ir gamybos stabilumo pamatas, reikalaujantis daug investicijų, naujausios ir labai specializuotos brangios įrangos, darbuotojų, daug vargo, bet neduodančios didesnio pelno.
Šiandien paprasčiau pasistatyti kokią didelę mašiną ir spausdinti porą savaičių tą pačią etiketę, iškirtinėti kokį dangtelį ar gaminti kartoninę pakuotę, nereikalaujančią po spausdinimo daugybės kitų darbų. nors ir neturėjo sistemingo poligrafinio išsilavinimo, petras daug skaitė naujausios poligrafinės literatūros, puikiai mokėjo perimti naujoves, surasti reikiamus specialistus ir juos pritraukti, sekė naujienas, nuolat lankydavo poligrafijos muges Vokietijoje, Lenkijoje, pasižvalgydavo kolegų spaustuvėse ir pats priimdavo tiekėjus ir interesantus.
Rinkdamasis naujas investicijų kryptis mokėjo išlaukti, susikurti palankiausią derybinę poziciją. Sutartis ilgai brandindavo, bet jei jau pasirašydavo, tai šventai vykdydavo įsipareigojimus be diskusijų. Neturėjo skųstis Petru ir medžiagų tiekėjai: suderėjęs kainą ir sąlygas, net turėdamas tam tikrų atidėjimų, sąžiningai laiku, kai galėjo ir anksčiau termino, pirmiausia apmokėdavo medžiagų sąskaitas ir tyliai piktindavosi, matydamas viešai metų gale skelbiamą tiekėjų pelną ar tų tiekėjų į skolą finansuotas žlugusias įmones, kai jis tų atidėjimų nebegaudavo. Petras turėjo tvirtą garbės kodeksą. Tai vertino visi – ir kolegos, ir konkurentai. Duotas žodis buvo šventas reikalas, jo laikėsi pats ir pagal tai vertino kitus.
Pasitaikydavo tokių, kurie bandydavo tuo ciniškai naudotis. Tokie neilgai trukus išnykdavo iš užsakovų rato. Kritiniu atveju jiems būdavo taikoma išankstinio mokėjimo sistema. Vieno dalyko, ko nemokėjo Petras – tai ilsėtis. Vienintelį kartą teko savomis akimis matyti jį Šventojoje atostogaujant gal prieš penkiolika metų, bet ir tas kelias dienas telefonas nuolat buvo prie ausies. Savaitgaliais, turėdamas kiek laisvo laiko, dirbdavo sode, daug skaitydavo, nors neperskaitytų knygų lentynos tik augo.
Namie dažniausiai skaičiuodavo, dėliodamas verslo plėtros planus. Tad nedidelės atokvėpio minutės daugiausia būdavo šeimos šventės su žmona, vaikais ir anūkais. O štai ką tikrai mokėjo – tai ironiškai žvelgti į aplinką, pirmiausia į save. Galėjo pasakoti, kaip teko labai greitai vieną pirmadienį nusipirkti mobilųjį telefoną, nes savaitgalį užsakovas, neradęs petro, didelį užsakymą perdavė kitai spaustuvei. Ar į klausimą „Kaip sekasi?“ dažniausiai atsakydavo „ačiū, blogai“, ir tai reiškė, kad viskas gal ir gerai. Tokių istorijų galėtų papasakoti ne vienas, bendravęs su Petru.
Kartais jo spaustuvėje nebūdavo dieną ar kelias, savaitę. Tai galėjo reikšti tik viena: Petras išvykęs į poligrafijos parodas Dortmunde, Poznanėje, kur turi progą gyvai stebėti veikiančią pirktiną įrangą, ar į giminingas spaustuves Latvijoje bei Estijoje, o gal ieško nenaujos įrangos Lenkijoje, Vokietijoje, Austrijoje. Aišku, nepraleisdavo Vilniaus knygų mugių.
Būdavo ir išimčių. Su grupe draugų 2002 m. rudenį nepraleido progos aplankyti Frankfurto knygų mugės, kai Lietuva buvo mugės viešnia. Tai beveik ir visos jo kelionės per ketvirtį amžiaus, jei neskaičiuosime kelionių pas mamą gimtajame Šerių kaime, kapų lankymo ar išvykų į Anykščių ir Kavarsko šventes, kur jį kviesdavo ir laukdavo.
Apie vieną retą ir ilgai jo brandintą kelionę, kuri įvyko 2010-ųjų spalį, kai teko su Petru keliauti į Frankfurto mugę ir Prahą, norėčiau papasakoti, nes jam tai buvo svarbi kelionė. Važiavome keturiese jo mašina, kartu su mumis – anūkė Kamilė ir knygų dailininkė Elona Marija Ložytė.
Rengdamasis leisti faksimilinius leidinius, Petras norėjo savomis akimis pamatyti ir Kamilei parodyti kelias faksimilinių knygų leidyklas, pasišnekėti su tų knygų leidėjais, paieškoti retų medžiagų tiekėjų. Deja, Frankfurto knygų mugė nuvylė: po malonių žodžių apie savo knygas, vos išgirdę, kad čia kažkas nori leisti pats tokius pat faksimilinius leidinius, nuleisdavo tokią savotišką nematomą uždangą, ir būdavo aišku, kad niekas su tavimi daugiau čia nekalbės.
Atsigavome tik Prahoje, kur mūsų Lietuvos draugo prof. Iljos Lemeškino pastangomis pavyko pasikalbėti su keliais čekų poligrafijos meistrais, aplankyti Prahos Karolio universiteto knygų dirbtuves, ir ten mielai mus priėmusį tų dirbtuvių sielą – knygrišį Janą Hybnerį, išgirsti atviresnių pasakojimų apie faksimilių leidybos praktinę veiklą, medžiagų tiekėjus, knygų paklausą ir platinimą.
Čekų knygos kultūros tradicijos turi gilias šaknis, čia gyva knygrišio profesija, išlaikanti ir puoselėjanti senąsias spaudos technologijas, pagarbą savo profesijai. Turėčiau paaiškinti, kad faksimilių leidyba yra labai brangus ir sudėtingas procesas. Tai toks savotiškas knygų klonų gaminimas, daugelis jas painioja su reprintinėmis knygomis. Tikrosios faksimilės leidžiamos, kai knyga yra labai sena, vertinga ar išlikęs vos vienas kitas egzempliorius. Procesas reikalauja ne tik išmanymo, bet didelių investicijų, kruopštaus parengiamojo darbo, retų medžiagų ir, kas labai svarbu, rimtų užsakovų. Egzistuoja griežtos faksimilinių leidinių taisyklės.
Artimiausiai tokie meistrai Europoje įsikūrę Lenkijoje, prie Gdansko, bet ir jie neišlaiko aukštų standartų, dažnai supaprastina gamybos procesus, didesnį dėmesį kreipia į išorinį knygos efektą. Vyrauja komercinis požiūris į faksimilę, o ne į taisyklingą knygos atkūrimą. Senieji tokių knygų meistrai tradiciškai įsikūrę vakarų europoje: Ispanijoje, Italijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, dabar jau ir Čekijoje, o vidurio ir rytų Europoje tokios tradicijos (kaip ir labai senų rankraštinių ar spausdintų retų leidinių) nėra puoselėjamos ir dėl paklausos nebuvimo, ir dėl esamos leidinių nomenklatūros ribotumo.
Tad Petro pasiryžimas buvo labai ambicingas ir nusisekęs. bet labiausiai iš tos intensyvios ir sunkios išvykos išliko puiki atmosfera ir Vokietijos miestų – Erfurto, Frankfurto – vaizdai, kad ir ne pirmą kartą aplankytas Gutenbergo muziejus Mainze, vienas geriausių rašto, poligrafijos ir knygų pasaulio muziejų pasaulyje, su gausiomis kolekcijomis ir puikiu ekspozicijos metodiniu išdėstymu. Petras ilgam su Elona Marija buvo sustoję kiek nuošaliau esančiose ir ne visų aplankomose senųjų civilizacijų salėse, tyrinėjo finikiečių rašto pavyzdžius ir artefaktus, turtingas kinų, japonų senųjų knygų kolekcijas.
Ilgam petrui įstrigo ir labai turininga Iljos Lemeškino ekskursija po senąją Prahą, prasidedanti ties Pranciškaus Skorinos paminklu, einanti per visą senamiestį, lituanistines miesto vietas. Ypač patiko trumpas ir netikėtas sustojimas viename iš Prahos alaus barų, kur sulaukęs sluoksniais supilstyto šviesaus ir tamsaus alaus bokalo, Petras ilgai prisiminė šią atrakciją.
Tą kelionę labai šiltai prisiminė dar ir praėjusį pavasarį, sakydamas, kad būtų gerai buvę ją pakartoti. Pirmą kartą sunki liga Petrą išbandė jau senokai, jis ir pats, ir su šeimos pagalba kovojo ir tą kovą laimėjo, su ironija sakydamas, kad ne liga nužudo, o vaistai nuo jos, ir jei atlaikai gydymą, tai ir liga nebebaisi. Grįžo į darbą, džiaugėsi oficialia remisija, medikų paskelbta po penkerių metų, t. y. visišku pasveikimu.
Bet liga po kurio laiko klastingai sugrįžo ir šį kartą kirto negailestingai. Jo paskutiniai metai buvo daugiau kova ne tiek su liga, kiek su savimi, nors Petras stojiškai kovojo iki paskutinių dienų. Atgulęs Antakalnio kapinių menininkų kalnelyje šiandien jis ilsisi tarp nemažo būrio paskutiniais dešimtmečiais atrastų dėkingų, mielų draugų ir kolegų.
Tekstas skelbtas „Archivum Lithuanicum“
