Dauguma objektų – tai katalikų šventosios vietos, tačiau į kelionės planą patenka ir gamtos paveldo objektai: Perkūno ąžuolas, Raganos uosis, Mikytų alkakalnis ir akmuo su velnio pėda. Daugiau apie maršrutą skaityti čia.
1. Pakutuvėnų Šv. Antano Paduviečio bažnyčia su vienuolynu
Dabartinė Pakutuvėnų bažnyčia yra pastatyta 1941–1943 m. Pakutuvėnų kaimo gyventojų brolio ir sesers Justinos ir Juozapo Stropų bei Plungės klebono prelato Povilo Pukio iniciatyva.
1941 m. Kretingos apskrities inžinierius Jonas Zubkus parengė bažnyčios planą. Plungės komendantūra skyrė 600 maišelių cemento bažnyčios grindims, Plungės burmistras Edvardas Misevičius, klebono prašymu, bažnyčiai skyrė 1200 maišelių rusų palikto cemento ir 27 geležinius balkius.
Pakutuvėnų bažnyčia suplanuota stačiakampė, 24 m ilgio ir 12 m pločio. 1943 m. rugsėjo 26 d. Telšių vyskupijos vyskupas Vincentas Borisevičius naująją bažnyčią iškilmingai pašventino. Pradžioje buvo įrengti 3 altoriai, tačiau dabar telikęs vienas.
Bažnyčia turi klasicistinių bruožų. Šiuo metu bažnyčią administruoja vienuoliai broliai pranciškonai.
2. Plungės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios pastatų kompleksas ir Lurdas su švč. Mergelės Marijos skulptūra
Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios pastatai yra pagrindinis kultūrinis Plungės senamiesčio objektas.
Bažnyčia neoromaninė, lotyniško kryžiaus plano, dvibokštė. Dabartinės bažnyčios pirmtakė buvo 1797 m. pastatyta medinė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, neišlikusi iki šių dienų. Naujoji bažnyčia statyti pradėta 1899 m.
1902 m. bažnyčios statybos sustojo, nes mirė jos fundatorius kunigaikštis Mykolas Oginskis. Paaukotų lėšų ir statybinių medžiagų pastatui baigti neužteko, o surinkti lėšų dėl sunkios socialinės situacijos nepavyko.
Mūrinės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios statymo darbai baigti tik 1933 m., tais metais ją pašventino Telšių vyskupas Justinas Staugaitis. Dabar bažnyčia kartu su varpine priklauso Plungės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios pastatų kompleksui. Klasicistinio stiliaus varpinė yra prisišliejusi prie šventoriaus tvoros ir yra neatskiriama jos dalis.
Visgi anksčiau iškilo Lurdas su švč. Mergelės Marijos skulptūra, pastatytas Mykolo Mikalojaus Oginskio žmonos Marijos Skuževskės-Oginskienės iniciatyva. 1903 m. ji į Plungę iš Krokuvos pasikvietė Jėzaus Širdies seserų vienuoles ir kongregacijos vadovę.
Joms nusprendus čia pastatyti Lurdą, kunigaikščio žmona šiam tikslui dovanojo 5000 rublių. Po dvejų metų vienuolė Sofija Zakževska atvežė Lurdui švč. Mergelės Marijos skulptūrą.
Sovietmečiu Plungės Lurdas sunaikintas, o skulptūra apgadinta ir išmesta į upę, bet vietos gyventojai ją ištraukė. Atstatytas Lurdas pašventintas 1990 m. Senoji Lurdo skulptūra liko Plungės bažnyčioje.
3. Visų Šventųjų koplyčia
Šv. Jono Krikštytojo koplyčia, dar vadinama Visų Šventųjų koplyčia arba Zubovų koplyčia, stovi senosiose Plungės miesto kapinėse. Koplyčia yra romantinio klasicizmo stiliaus.
Teigiama, kad ji pastatyta vietos meistrų už vieno iš grafų Zubovų ir parapijiečių lėšas. Koplyčioje buvo laidojami ir Zubovų, ir kitų aplinkinių bajorų šeimų nariai – Lešcevskiai, Vaitkevičiai, Moikovskiai.
Koplyčią galime sieti tiek su romantizmo, tiek su istorizmo stiliais. Palaikams šarvoti ir laidoti skirtos koplyčios Lietuvoje išpopuliarėjo romantizmo laikais.
Koplyčia pailgo stačiakampio plano su žemesne pusapskrite apside, vientiso tūrio, su bokštu pietų dalyje, t. y. į kapinių vartų pusę. Koplyčios dydis – 20,6 x 12,4 m, aukštis – 12 m (su bokštu iki viršaus – 23,8 m). Statinys išsiskiria retu, koplyčių kompozicijai nebūdingu elementu – bokštu.
Paskutinės apeigos koplyčioje vyko 1934 m. Sovietmečiu koplyčia buvo neprižiūrima ir nesaugoma, tad jos rūsys išplėštas, o kapai išniekinti. Šiandien ji iš dalies renovuota.
Kartais koplyčioje vyksta pamaldos. 1997 m. pastatas įrašytas į Kultūros vertybių registrą.
4. Perkūno ąžuolas
Perkūno ąžuolas – seniausias Plungės dvaro parko ąžuolas, augantis centrinėje parko dalyje šalia Oginskių rūmų. Perkūno ąžuolo skersmuo – 1,65 m, aukštis – 25 m.
Medis gamtos paminklu paskelbtas 1960 m., o nuo 1987 m. jis – respublikinės reikšmės gamtos paminklas.
Kultūriškai reikšmingas ne tik pats medis, bet ir apie jį sukurti padavimai bei legendos. Pasakojama, kad pagonybės laikais toje vietoje vaidilutė Galinda kūrenusi šventąją ugnį.
Jos mylimajam išjojus į karą su kryžiuočiais ir nebegrįžus, moteris išliejo visas liūdesio ašaras. Senasis vaidila ją pradėjęs raminti, sakydamas, kad tik šventoji ugnis galinti užgesinti žemišką meilę.
Tuomet nugriaudėjęs Perkūnas trenkė į šalia augantį ąžuolą, ir žynys drevėje pamatė žemių, kuriose greitai pradėjo augti gėlė. Tuomet ąžuolui buvo suteiktas Perkūno vardas, o apie medį kalbėta, kad jis bus toks stiprus, kad jokios žemiškos negandos jo neišvers.
Plungės gyventojų atsiminimuose randama užuominų, kad Mykolo Oginskio žmona Marija po Perkūno ąžuolu rengdavo vaikams ir jaunimui vaidinimus.
5. Raganos uosis
Raganos uosis yra valstybės saugomas botaninis gamtos paveldo objektas. Medis stovi Platelių dvaro parke, Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje.
Paprastojo uosio rūšiai priskiriamo medžio kamienas apima 730 cm, aukštis – 32 m, jam daugiau kaip 200 metų. Gamtos paminklu Raganos uosis paskelbtas 1960 m.
Medžio istorija apipinta legendomis, o pats medžio pavadinimas siejamas su pasakojimais apie žmones klaidindavusias raganas. Viena garsiausių istorijų pasakoja apie moterį, kurią einančią namo raganos paklaidino miške.
Ji ilgai vaikščiojo nerasdama kelio, kol galiausiai pavargusi prisėdo prie uosio pailsėti ir užmigo. Tuomet ragana griebė moters turėtą duonos kepalą, tačiau kaip tik tą akimirką užgiedojo gaidžiai. Ragana turėjo sprukti, tad iš įsiūčio sviedė duonos kepalą į uosį, kuris gumbu pavirtęs...
Platelių dvaro parkas pradėtas formuoti XIX a. 6,2 ha teritorijoje. Parkas mišrus, jame dominuoja peizažinio parko elementai: alėjos, vingiuoti takai, netaisyklingos pievelės.
Parko teritorijoje – du nedideli tvenkiniai, sudegusio dvaro pamatai. Vyrauja vietinės medžių rūšys: uosiai, klevai, liepos, skroblai, šermukšniai. Dauguma jų yra didelių matmenų. Be Raganos uosio, parke yra taip pat puikiai žinoma Platelių liepa.
2008 m. vasarą stipri audra nulaužė storiausią centrinį Raganos uosio kamieną. Po šio įvykio Raganos uosį apgenėjo ir sutvirtino garsus čekų arboristas Martinas Nemecas.
6. Beržoro Šv. Stanislovo bažnyčios pastatų kompleksas ir Beržoro etnoarchitektūrinis kaimas
Beržoro kaime (Plungės r.) žinomi du svarbiausi kultūriniai religiniai objektai: Šv. Stanislovo bažnyčios pastatų kompleksas – Šv. Stanislovo bažnyčia, varpinė ir koplyčia – bei 14 Kryžiaus kelio koplyčių.
Pasakojama, kad vienas piemuo medžio viršuje pamatęs švč. Mergelės Marijos paveikslą. Kunigai jį nukėlė ir išvežė į Platelių bažnyčią. Tačiau paveikslas dingo ir atsirado toje pačioje vietoje medyje, tad, pasak legendos, ten nuspręsta pastatyti naują bažnyčią, kurioje paveikslas kabėtų.
Pirmasis komplekso pastatas iškilo ne vėliau kaip XVIII a., nors tiksli data žinoma nėra. Tai buvo medinė Šv. Jono Nepomuko koplyčia.
Ilgainiui į ją nebetilpo visi kaimo tikintieji, tad 1746 m. pastatyta didesnė bažnyčia, jai suteiktas Šv. Stanislovo titulas. Bažnyčia yra liaudies architektūros bruožų, medinė, kryžminių formų. Pagrindinis jos altorius, kurių iš viso yra 4, priskiriamas baroko stiliui.
Nuo 1760 m. veikiančios Beržoro kalvarijos yra vienintelis Lietuvoje XVIII a. įsteigtas Kryžiaus kelio architektūrinis ansamblis. Beržoro kryžiaus kelius įsteigė Platelių klebonas Juozapas Vaitkevičius.
Keturiolikoje koplyčių išdėstyta keturiolika įprastinių Kryžiaus kelio stočių. XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje Kristaus kančios kelio koplyčios Beržore buvo nugriautos, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę – atstatytos.
7. Gegrėnų Jėzaus Nazariečio bažnyčia
Gegrėnų Jėzaus Nazariečio medinė bažnyčia pastatyta 1754 m. privačiose bajorų Venslauskių valdose. Bažnyčia pastatyta Mykolo Venslauskio šeimai ir giminei, tad pastatas nedidelis (19,9×12,7 m).
XIX a. pradžioje bažnyčia perstatyta toje pačioje vietoje ir identiškos formos. Priekiniame kupole iškeltas metalinis saulutės formos kryžius su Venslauskių herbu.
Gegrėnų Jėzaus Nazariečio bažnyčia priklauso archajiškajam sakralinės architektūros tipui. Ji stačiakampio plano su trisiene apside ir zakristija dešinėje pusėje.
1850 m. simetriškai pirmajai pristatyta antroji zakristija. Fasadai bebokščiai, stačiakampiai langai užbaigti pusapskritėmis arkomis. Originalus ir retas šios bažnyčios interjero elementas – į apsidę atsiveriančios nedidukės fundatorių ložės.
Nors bažnyčia daug kartų remontuota, jos planinė struktūra ir vidaus erdvė beveik nepakito. Iš rašytinių šaltinių galima spėti, kad net šiandienis altorius menkai skiriasi nuo paties pirmojo.
Didysis šventovės altorius ypatingas ne tik dėl savo autentiškumo, bet ir dėl įrėmintoje jo nišoje įkomponuotos Jėzaus Nazariečio statulos. Statula – unikali, garsėjanti stebuklais, anksčiau buvo perrengiama medžiaginiais drabužiais pagal liturginį laikotarpį.
Tiek bažnyčios interjeras, tiek eksterjeras kuklūs. Svarbiausi yra trys mediniai barokiniai altoriai, išlikę nuo pat bažnyčios pastatymo.
1882 m. šventoriuje pristatyta varpinė, o 1888 m. – nauja klebonija. Prie bažnyčios veikė Švč. Sakramento brolija ir Maldos apaštalavimo brolijos skyrius, įkurtas Lietuvių moterų draugijos skyrius.
1940 m. įsteigta Gegrėnų parapija. Pokario metais sumažėjus gyventojų, kunigas Gegrėnuose nebegyveno.
8. Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo mažoji bazilika
Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo mažoji bazilika, stovinti Žemaičių Kalvarijoje, pasižymi iš baroko į klasicizmą pereinančiu stiliumi. Keletą kartų remontuoti ir atstatyti bazilikos bokštai ir kai kurie altoriai priskirtini ir neobarokui.
Dabartinė Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilika yra jau ketvirtoji Žemaičių Kalvarijos miestelyje.
Bažnyčia už tikinčiųjų aukas statyti pradėta 1780 m. ir baigta 1822 m. Tų metų liepos 7 d., per didžiuosius Žemaičių Kalvarijos atlaidus, prie Šv. Kryžiaus altoriaus buvo aukojamos pirmosios iškilmingosios Šv. Mišios. Bažnyčia pastatyta pagal architekto Augustino Kosakausko planus.
1896 m. per gaisrą bažnyčia smarkiai nukentėjo – sudegė šimtai dokumentų ir knygų, tarp jų ir Žemaičių Kalvarijoje įvykusių stebuklų aprašų knyga.
Du bažnyčios varpai sugadinti per Pirmąjį pasaulinį karą, o Antrojo pasaulinio karo metu joje kurį laiką buvo įsikūrę sovietų kariai. Sovietų okupacijos metais pastatas kelis kartus remontuotas.
1988 m. gegužės 6 d. popiežius Jonas Paulius II suteikė bažnyčiai bazilikos titulą. 2006 m. spalio 8 d. stebuklingas Dievo Motinos su kūdikiu paveikslas karūnuotas popiežiaus Benedikto XVI pašventintomis karūnomis ir jam suteiktas Krikščioniškų Šeimų Karalienės titulas.
9. Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios kompleksas
Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios kompleksas – valstybės saugoma nacionalinės reikšmės sakralinė vertybė Platelių miestelyje, Plungės rajone. Kompleksą sudaro Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia, pastatyta 1744 m., ir varpinė, pastatyta 1899 m.
Šv. Petro ir Povilo bažnyčia yra viena seniausių Lietuvoje. Ji pastatyta iš tašytų rąstų, joje išlikę daug XVIII a. paveikslų, liturginių rūbų ir reikmenų, vėliau bažnyčia ne kartą atnaujinta ir remontuota, tačiau jos išvaizda pasikeitė sąlyginai nedaug.
Pirmąją bažnyčią Plateliuose 1486–1526 m. pastatė LDK didikas Stanislovas Kęsgaila. Bažnyčia stovi ten pat, kur prieš Žemaitijos krikštą buvo pagoniškų apeigų vieta.
XVIII a. pradžioje Platelių miestas smarkiai nukentėjo nuo karo ir gaisro. Amžiaus viduryje klebonu čia paskirtas kunigas Juozapas Vaitkevičius. Jis organizavo Platelių ir Beržoro bažnyčių statybas.
Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios interjerą puošia didysis ir keturi šoniniai barokinės kompozicijos altoriai. Juos dabina kolonos, drožiniai ir paveikslais su sidabro aptaisais.
Kairiojoje koplyčioje stovi rokoko stiliaus krikštykla su antvožu, kurioje laikomas švęstas vanduo ir krikšto aliejai. Virš jos – didelis šv. Jono Krikštytojo paveikslas. Krikštykla yra išlikusi nuo pat bažnyčios pastatymo.
Bažnyčios šventoriuje palaidota viena paskutinių Platelių dvaro savininkių Marie Choiseul-Gouffier ir jos brolis Gabrielis Choiseul-Gouffier.
10. Alsėdžių Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčios statinių kompleksas
1421–1842 m. Alsėdžiai priklausė Žemaičių vyskupams, o nuo 1465 m. tapo ir jų nuolatine rezidencija. Pirma bažnyčia Alsėdžiuose pastatyta XIV a. Tačiau ji, kaip ir XVII a. pastatytoji, iki šių dienų neišliko.
Dabartinė Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia iškilo 1793 m., kartu senosios vietoje pastačius koplyčią.
Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia bazilikinė, medinis jos statinys yra Žemaitijai būdingos piramidės formos. Jos centrinės navos stogas masyvus, dvišlaitis, virš apsidės – trišlaitis. Frontono viršuje – dviejų užapvalintų, apskardintų elementų bokštelis su kryžiumi.
Centrinis altorius ir du mažesni šoniniai apsidėje – mediniai barokinių formų, su spiralinėmis kolonomis. Kultūriškai svarbūs medžio drožyba ir molbertinės tapybos darbais papuošti septyni altoriai.
Prie bažnyčios stovi XVIII a. pab. pastatyta medinė varpinė. XIX a. vid. Alsėdžiuose pastatyta koplyčia yra stačiakampio plano su trisiene apside, orientuota į rytus.
Įėjimas, kitaip nei įprasta, yra ne priekiniame, bet šiauriniame fasade. Koplyčios dydis, planas ir tūris tipiški Žemaitijos koplyčioms, tačiau architektūros formos ir dekoras išskirtinai kuklūs.
11. Kantaučių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia
Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia stovi Kantaučių kaime, esančiame 12 km nuo Plungės. Liaudies architektūros stiliaus medinė bažnyčia žinoma ir dėl istorijų apie švč. Mergelės Marijos apsireiškimus, kurių per pastaruosius šešis dešimtmečius užfiksuoti trys.
Manoma, kad pirmoji medinė bažnyčia iškilo 1619 m. miestelio kapinėse. Joje nebuvo nuolatinio kunigo, tačiau Kantaučiuose gyvenanti Šiukštų giminė įtikino tuometinį kunigaikštį Kazimierą Pacą kartu su Džiuginėnų ir Pagermančio kaimais įkurti parapiją.
Šiukštų šeima, paremdama bažnyčios statybas, tikėjosi čia įkurti Šv. Rožinio broliją. Bažnyčia kurį laiką turėjo Rožinio Švč. Mergelės Marijos titulą. Nauja bažnyčia pastatyta 1768 m., o šiandien stovinčioji iškilo 1852 m. 1980 m. netoliese jos pastatytas ir Lurdas.
Dabartinė Kantaučių parapijos bažnyčia yra stačiakampio plano, joje įrengti 6 puošnūs altoriai. Dėl paprastos tradicinės formos ir plano bažnyčią reikėtų priskirti romantizmo epochai.
Bažnyčios frontonas yra trapecijos formos, kryžminis ir vienanavis, užsibaigiantis bokšteliu su smaile. Fasadą puošia smailiaarkiai langai. Centrinė bažnyčios puošmena – pagrindinis altorius. Jis masyvus, su medžio drožiniais, auksuota ornamentika ir šventųjų atvaizdais.
12. Mikytų alkakalnis ir akmuo su velnio pėda
Mikytų alkakalnis, dar vadinamas Alkos kalnu, yra Bartuvos, Minijos ir Ventos baseinų takoskyroje, Žemaitijos nacionaliniame parke, Mikytų kraštovaizdžio draustinyje. Čia taip pat įrengtas 1 km ilgio Mikytų pėsčiųjų takas.
Alkakalnio plotą sudaro 11,5 ha žemių, prie kurių šliejasi dvi pelkės. Nuo seno sklando legendos apie alkakalnio „garavimą“ – prieš lietų ar apsiniaukusiomis dienomis plika akimi matyti, kaip iš kalno per eglių viršūnes kyla garai.
Pasakojama, kad alkakalnį supylė švedai, tuomet čia pastatę šventovę ir aukoję dievams, tačiau to pėdsakų šiandien nebeišlikę.
Šiauriniame alkakalnio šlaite stūkso milžiniškas (4,5 x 2,5 x 4 m) akmuo su įdubimais, vadinamais „pėda su kulniuku“. Krašte pasakojamos legendos, kad velnias sugriovė Alkos kalne stovėjusią bažnyčią, o bėgdamas akmenyje paliko pėdsaką.
Tyrimai rodo, kad akmuo yra bent 1,5 milijardo metų senumo, tačiau gali būti ir senesnis. Jo šiaurės papėdėje yra 2 m skersmens duobė – išdžiūvusio šaltinio vieta, iki šiol vadinama Maldų šuliniu. Manoma, kad šis pavadinimas ateina dar iš pagonybės laikų.
