„Iš tikrųjų pranciškonai ne tik keitė, bet ir tebekeičia Kretingos veidą, nes jie yra ne tik dvasinis, bet ir kultūrinis centras. Pajuokaudama sakau, jog pas mus tik šeši pranciškonų broliai, bet darbų tai už dvidešimt“,– sako gidė Diana Jomantaitė – Jonaitienė.
Pasak jos, nors pranciškonų vienuolynas Kretingoje veikia jau daugiau kaip 400 šimtus metų, pranciškonai iš pagrindų pakeitė miestą Sąjūdžio metais. „Išėję iš pogrindžio po sovietmečio jie įnešė tokį vėjo gūsį – tiek tikintiesiems, tiek vėliau atsigręžusiems į tikėjimą, ir kultūros prasme Kretinga išties pagyvėjo, – tikina pašnekovė. – Pranciškonai su savo jaunatviška dvasia pritraukė daug jaunų žmonių į bažnyčią, be to, jie iki šiol aktyviai dalyvauja bendruomeniniame gyvenime, juos tikrai pamatysite ir beveik sutiksite kiekviename renginyje“.
Dalį renginių pranciškonai organizuoja ir patys, pavyzdžiui, kasmetinius šv. Antano Paduviečio atlaidus birželio mėnesį. Miestiečiams taip pat puikiai žinomas ir laukiamas vasaros pabaigoje vienuolių iniciatyva rengiamas sakralinės vargonų muzikos festivalis. „Jame sulaukiame tarptautinio lygio vargonų muzikantų, kurie atlieka savo programas mūsų bažnyčioje ir ji išties lūžta nuo klausytojų“, – sako gidė.
Klestėjo ir tarpukariu
Pasak pašnekovės, kalbant apie pranciškonų įtaką Kretingos miesto raidai, verta prisiminti ir istorijos pradžią – XVII a. pr., kuomet ATR didikas, Žemaičių seniūnas Jonas Karolis Chodkevičius pasikvietė bernardinų (pranciškonų observantų) vienuolius į Kretingą ir su jų pagalba rūpinosi miestiečių dvasiniu ir kultūriniu gyvenimu.
Šiomis sritimis jie rūpinosi, kol neatėjo carinės Rusijos valdžia – tuomet į vienuolyne gyveno vienuoliai iš kitų imperijoje uždarytų vienuolynų. Kultūrinė jo svarba vėl išaugo XX a., tarpukariu. „Tuo laiku pranciškonai atliko didžiulius darbus mieste, pradedant nuo to, kad pastatė mokyklą. Kaip kultūros ir mokslo židinys, pranciškonų gimnazija išties buvo aukšto lygio, išugdė ne vieną žinomą žmogų“, – pasakoja D.Jomantaitė – Jonaitienė.
Tuo pat metu pastatytas ir pensionatas iš JAV grįžtantiems lietuviams. Pavadintas šv. Antano rūmais, jis buvo pats pats moderniausias pensionatas Vakarų Lietuvoje. Vienuolynas taip pat turėjo savo spaustuvę, knygų rišyklą, turtingą biblioteką ir net kino salę, todėl buvo laikomas Lietuvos pranciškonų dvasiniu ir administraciniu centru.
Sovietmečiu Kretingos pranciškonai išėjo į pogrindį arba traukėsi į Vakarus, bet, pasak pašnekovės, net ir būdami pogrindyje broliai sugebėjo Kretingoje kažkiek palaikyti krikščionišką dvasią.
Net 5 vienuolynai
Iš tiesų, brolių pranciškonų dvasia buvo tokia stipri, kad miestelyje su 18 tūkst. gyventojų įsikūrė iš viso penki vienuolynai: prie brolių pranciškonų prisijungė net keturios seserų vienuolių kongregacijos.
Pirmosios, dar 1936–aisiais į Kretingą atkeliavo Švč. M. Marijos Nepaliaujamos Pagalbos šv. Pranciškaus seserys. „Kaip ir broliai pranciškonai, taip ir šios seserys yra labai pasaulietiškos, padeda visiems, kam tos pagalbos reikia – kaip pačios sako: kur Dievas pareikalauja, ten mes einam“, – pasakoja gidė D.Jomantaitė – Jonaitienė. Todėl ir į šį vienuolyną gali užsukti dvasinio pastiprinimo ieškančios moterys.
Kretingoje taip pat gyvena trys pranciškonės misionierės, kurios dirba mokytojomis pranciškonų gimnazijoje, o po pamokų į jų vienuolyną gali ateiti vaikai: ruošti namų darbus, žaisti stalo žaidimus, kalbėtis apie tikėjimą. „Šios vienuolės pajuokauja, kad įstaigoms reikalingos atvirų durų dienos, jog žmonės ateitų susipažinti, o joms jau uždarų dienų reikia poilsiui“, – teigia pašnekovė.
Trečiasis moterų vienuolynas yra asocialias šeimas lankančios bei skurdžiai gyvenančiais besirūpinančios Dievo Meilės Misionierės. Šiame vienuolyne gali apsigyventi asmenys, neturintys namų.
Pats uždariausias yra šv. Klaros seserų vienuolynas, kur galima apsilankyti tik iš anksto susitarus, o net ir tuo atveju su seserimis bendraujama per grotas. „Tai gali pasirodyti kiek neįprasta, tačiau taip simboliškai pabrėžiamas seserų atsiskyrimas nuo pasaulietiško gyvenimo“,– paaiškina gidė.
Bažnyčia – viena seniausių Žemaitijoje
Nors atvykstančius į Kretingą turistus itin traukia aplankyti vienuolynus ir pabendrauti su jų broliais bei seserimis, tačiau ne mažiau verta dėmesio yra ir Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia.
Pastatyta panašiu metu kaip ir vienuolynas, 1617 m., ji žymi ne tik savo amžiumi, bet ir įspūdingu, didžiausiu Lietuvoje mediniu altoriumi, kuris atrodo tarsi marmurinis. Didelio tikinčiųjų dėmesio susilaukia ir altorius šv. Antanui: tikima, kad jis tikintiesiems įvykdęs daug stebuklų, todėl ir prie altoriaus prikabinta daugybė votų, o atvykę pamaldieji neretai ir keliais eina melsdamiesi.
Bažnyčioje stovi ir vieni seniausių Lietuvos vargonų, datuojami 1774 m. „Nors vargonėliai nedideli ir seni, tačiau vis dar veikiantys, būtent su jais grojama per jau minėtą vargonų festivalį“, – sako pašnekovė.
Ji atskleidžia, kad viena įdomesnių bažnyčios erdvių yra rūsyje esančios kriptos, kuriose laikomi Chodkevičių šeimos sarkofagai. „Tik yra vienas niuansas – tuose sarkofaguose yra tik Chodkevičiaus pirmosios žmonos ir vaikų palaikai. Dėl istorinių aplinkybių susiklostė, jog paties Chodkevičiaus palaikai pasimetė – spėjama, jog jie yra kažkur Ukrainoje, tačiau tikslios vietos iki šiol niekas negali įvardyti“, – atskleidžia D.Jomantaitė – Jonaitienė.
