Turime nedaug autentiškų atsiminimų apie Antrojo pasaulinio karo peripetijas. Vieni tokių yra P.Ancevičiaus 1939 metų rudenį rašyti reportažai ir vėlesnių metų atsiminimai apie pirmuosius karo mėnesius (išleido leidykla „Bonus animus“ ir Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka).
Jų autorius, įstojęs į Kauno universitetą ir spėjęs pasižymėti kaip gabus literatūros kritikas, būdamas vos 21-erių po 1926-ųjų perversmo atsidūrė emigracijoje. Baigęs Vilniaus universitetą ir apsigynęs disertaciją jis tapo vienu žymiausių Lenkijos sovietologų.
1939 metais ištremtas iš Vilniaus P.Ancevičius gyveno Varšuvoje ir dirbo dienraštyje „Kurjer Warszawski“. Praleidęs karo pradžią vokiečių apsuptoje Lenkijos sostinėje literatas grįžo į Lietuvą ir įvykius Varšuvoje aprašė reportažų serijoje dienraštyje „Lietuvos žinios“.
Šiame laikraštyje pasirodė ir jo reportažai iš Vilniaus. Vėliau kaip „Lietuvos žinių“ korespondentas P.Ancevičius išvyko į Berlyną, o iš ten į Lietuvą grįžo tik 1942-aisiais. Po poros metų pasitraukė į Vokietiją, vėliau emigravo į Kanadą, kur apie 1958 m. pradėjo rašyti atsiminimus apie Antrąjį pasaulinį karą.
Jo reportažai ir atsiminimai apie karo pradžią Lenkijoje paremti ne tik asmenine patirtimi bombarduojamame, artilerijos apšaudomame ir apsuptame mieste. Niūrų Lenkijos žlugimo vaizdą jam leido perteikti ir pažintys su aukštais to meto lenkų politikais ir visuomenės veikėjais.
Po dviejų dešimtmečių rašytuose atsiminimuose 1939 m. reportažus iš Vilniaus P.Ancevičius papildė tekstais, kurių anuomet nepraleido cenzūra, ir įvykių Kaune atsiminimais. Juose aprašomi susitikimai su daugybe to meto politikų, visuomenės veikėjų ir rašytojų perteikia Lietuvoje tvyrojusią artėjančios katastrofos nuojautą.
Siūlome knygos ištrauką apie mitingą, skirtą Vilniaus sugrąžinimui Lietuvai, kuriame P.Ancevičius iš Kazio Binkio išgirdo legendine tapusią frazę: „Vilnius mūsų, Lietuva rusų.“
* * *
Pagaliau atėjo istoriška, bet kartu ir tragiška Vilniaus prijungimo prie Lietuvos diena: 1939 metų spalio mėn. 11. Prie karo muziejaus sodelio susirinko daugybė iškilmingai apsirengusių kauniečių, kurių tarpe sutikau jau matytus ir iki tol dar nematytus senus pažįstamus: Kazimierą Binkį, vilnietį Povilą Karaziją, lenkų ištremtą prieš keletą metų iš Vilniaus, Kazį Borutą ir Petrą Cvirką.
Bestovint grupėj su paminėtais asmenimis, prie mūsų iš kažkur atsirado Justas Paleckis, kurio veide pastebėjau nepaprasto džiaugsmo atspindį. Pasisveikinęs su mumis, Paleckis pakeltu ir džiaugsmingu balsu tarė: „Pagaliau išsipildė lietuvių tautos svajonės. Dabar lietuvių tauta sužinojo, kas yra jos tikras draugas, o kas priešas. Bet aš einu arčiau, kad geriau girdėti, ką tuo nepaprastu momentu mūsų tautai pasakys toks Vilniaus „vaduotojas“ kaip Nagevičius.
Tai taręs, Paleckis nusistūmė pro minią arčiau tribūnos, iš kurios ruošėsi kalbėti Karo muziejaus vadovas generolas Nagevičius. Ir iš tikrųjų, ką tuo istorišku momentu galėjo pasakyti Nagevičius? Ir kodėl Nagevičius, o ne prof. Mykolas Biržiška, kuris Vilniaus vadavimą buvo padaręs viena iš savo profesijų, dingtelėjo man galvon.
Bet Nagevičius jau pradėjo kalbėti ir jo kalbos klausėme visi ištempę ausis.
Nagevičius į padanges kėlė Staliną, kaip „mažų tautų užtarėją“, garbino sovietų diktatorių už „atitaisymą lietuvių tautai padarytos istorinės skriaudos“, t.y. sugrąžinimą „lenkų pagrobtos Lietuvos sostinės“, ir kartu burnojo „grobuonį ir beprotį Pilsudskį“, palaidojusį „savo niekšingą širdį mūsų Vilniuje“.
Baigdamas savo karštą kalbą, Nagevičius kvietė „visus susirinkusius eiti ir išreikšti nuoširdžią padėką mylimam tautos vadui Antanui Smetonai už jo toliaregišką politiką, privedusią prie to džiaugsmingo istoriško momento“. Audringas valio palydėjo Nagevičiaus kalbą.
Bet nuaidėjus valio, tribūnos pusėj pasigirdo galingas balsas: „Ne Smetonai, bet Stalinui eikim dėkoti už Vilnių! Žygiuokim prie sovietų atstovybės.“
Tai buvo Justo Paleckio balsas, nuskendęs kilusiam triukšme ir pradėjusioj judėti minioj. Kaip ir visuomet, pilnas sąmojaus poetas Binkis pastebėjo: „Na, vyrai, nežiopsokim. Eikim padėkavot Smetonai už tai, kad Vilnius mūsų, o Lietuva rusų.“
Kreipdamasis gi į mane asmeniškai, Binkis toliau kalbėjo: „Tai matai, Ancevičiau, prie ko dasigyvenom. Garbinam Staliną už Vilniaus prijungimą prie Lietuvos, o einam dėkavot Smetonai. Istorija turbūt atžymės, kad ketvirtąjį Lenkijos padalinimą įvykdė trys didžiosios valstybės: Stalino Rusija, Hitlerio Vokietija ir Smetonos Lietuva. Ar tu besitrankydamas po margą svietą kur nors ir kada nors matei didesnį išprotėjimą?“
Mano senas prietelius Karazija irgi leidosi į savotišką sarkazmą ir reiškė lyg ir nusistebėjimą, kad šitokiu momentu nepasirodė Mykolas Biržiška ir Vilniaus prijungimo prie Lietuvos nepriskyrė savo ir Vilniui Vaduoti Sąjungos nuopelnams. Ar jį tik nebūsią nustūmę į užpakalines gretas didesni Vilniaus „vaduotojai“, spėliojo šypsodamasis Karazija.
Taip mums beslenkant su minia, prie mūsų grupelės vėl atsirado Paleckis, tik jau perpykęs ant „besmegenio Nagevičiaus“, ir pareiškė, kad tai esanti labai rimta lietuvių tautai valanda ir todėl jis nutaręs eiti į prezidentūros sodelį, kad galėtų „uždrausti Smetonai bent kada nors įkelti koją į Vilnių“.
Justas Paleckis labai piktai tarė: „Gana tos komedijos! Gerai, kad paruošiau iš anksto specialų laišką, kurį pakišiu Smetonai po nosim, kai jis priiminės delegacijas, reiškiančias jam padėką ir už ką? Už tai, kad jis Vilniaus atsižadėjo priimdamas lenkų ultimatumą?“
Pritardamas Paleckiui, Petras Cvirka tarė: „Bravo, Justai! Reikia, kad kas nors tam niekšui šiuo momentu tiesą pasakytų. Aš einu kartu su tavim.“
Besiskiriant nuo mūsų Paleckiui ir Cvirkai, Binkis su tik jam įprasta maniera ir vėl pastebėjo: „Matau tave žengiant į istoriją, Justai. Sėkmės ir laimingos kelionės.“
Kaip vėliau teko patirti, Paleckio kelionė į prezidentūros sodelį iš tikrųjų buvo sėkminga. Jis įteikė Smetonai savo laišką, draudžiantį „tautos vadui“ bent kada nors įkelti koją į Vilnių.
