„Ši koplyčia – tai duoklė laikui ir įvykiui, atrišusiems akis, kas yra bolševizmas. Kai žmones trėmė, niekas iš tiesų nežinojo, kur jie vyksta. Būtent Rainiai atvėrė brutaliausią sistemos esmę“, – sakė koplyčios architektas Algirdas Žebrauskas.
1941 m. birželis Rainių miestelio ir jo gyventojų atmintyje turbūt išliks amžinai: naktį iš birželio 24–osios į birželio 25–ąją sovietų kariai čia nužudė 76 Telšių kalėjime kalintus politinius kalinius. Kariai kalinius iš kalėjimo išgabeno naktį, žiauriai nukankino ir sušaudė, nepateikę jokių kaltinimų.
Šiam įvykiui atminti jau po metų planuota pastatyti koplyčią, tačiau Antrojo pasaulinio karo įvykių eiga šį scenarijų pakoregavo – senosiose Telšių miesto kapinėse pradėtos statybos buvo sustabdytos.
Okupacinė sovietinė valdžia dėjo visas pastangas, kad Rainių žudynės būtų ištrintos iš tautos atminties: Rainių miškelis buvo iškirstas, o net už žvakės uždegimą ant kankinių kapo grėsė rimti nemalonumai ir persekiojimai.
Tačiau kraupių žudynių Rainių miškelyje atmintis išliko gyva, kaip ir bandymai ją įamžinti. Pasak istorikės Janinos Bucevičės, žmonės kasmet kankinimų vietoje, Rainių miškelyje, paslapčia pastatydavo kryžių. „Taip ir tęsėsi metai iš metų – žmonės paslapčia per naktį pastatydavo, o sovietai ryte radę nugriaudavo. Tačiau žmonės ir vėl paslapčia pastatydavo“, – pasakojo istorikė.
Koplyčia – pagal originalų eskizą
Įamžinti šį įvykį galutinai ryžtasi 1989 metais, įkūrus Žemaičių kultūros draugiją. Buvo nutarta įgyvendinti dar 1942–aisiais sukurtą architekto Jono Virako koplyčios projektą. Remtasi vieninteliu išlikusiu eskizu, kuris ir šiandien saugomas koplyčioje.
Pasak architekto A. Žebrausko, kuris ėmėsi Rainių Kančios koplyčios projektavimo darbų, šis statinys – vienintelis Lietuvoje tautinės architektūros stiliaus.
„Tarpukario Lietuvoje ir ypač Kaune turime daugybę puikių tautinės puošybos elementais dekoruotų konstruktyvistinės stilistikos pavyzdžių. Visgi, anot to meto žinomo architekto S. Stulginskio, pastato dekoras, jei jis neatspindi architektūros formos, negali būti priskiriamas „tautinės“ architektūros stiliui“, – aiškino architektas.
Šiandieninė koplyčia pastatyta prie Rainių miškelio šalia kelio į Telšius. Atsižvelgiant į koplyčios apžvalgos galimybes, A. Žebrauskas, išsaugodamas stilistinį J. Virako koplyčios sumanymą, pakeitė jos proporcijas, medžiagas, koplyčios dekoravimui sutelkė garsių Lietuvos dailininkų komandą.
Koplyčios sienas puošia Antano Kmieliausko freskos, vaizduojančios Rainių kankinius ir Tautos kančią, languose įstiklinti Algirdo Dovydėno vitražai, o balto marmuro krucifiksą ir varines koplyčios bokšto kančias sukūrė skulptorius Regimantas Midvikis.
Pastarojo sukurta skulptūra „Augantis kryžius“ stovi ir kitapus kelio esančiame Rainių miškelyje. Čia, netoli Kančios koplyčios, prie miško pasodintas 74 ąžuolų „Atminties ąžuolynas“, kur kiekvienam kankiniui pasodinta po ąžuoliuką.
Svarbiausia tautos tapatybės dalis
Nors visuomenėje pasigirsta įvairių nuomonių apie tai, ar tokioms vietoms reikia paminklų, ar verta tokius įvykius prisiminti, pašnekovai vienareikšmiškai pasisako už tokių vietų įprasminimą.
„Yra toks romėnų posakis – žmonės, kurie nežino istorijos, yra vaikai. Mes visi ateiname į visuomenę, kuri jau yra kažką sukūrusi, kažką išgyvenusi –remdamiesi į tą praeitį, mes kuriame pagrindą ateičiai. O jei nežinome, kas įvyko, istorija gali kartotis. Tad geriau žinoti, – kad tai, kas įvyko Rainiuose, niekada nepasikartotų“, – svarstė J. Bucevičė.
Jai pritarė ir A. Žebrauskas, teigęs, jog atmintis yra svarbiausia tautos tapatybės dalis.
„Kadangi esame socialūs ir gyvename bendruomenėse, išlikti jos gali tik atminties dėka, nes ji – tautos savasties pagrindas. Jeigu atsimintume senus laikus, atmintis buvo saugojama net tada, kai nebuvo rašto – per dainas, legendas ir panašiai.
Atmintis – svarbiausias tapatybės dėmuo. Jei klausiame, ar reikalinga atmintis, tai klausiame, ar reikalinga tapatybė. Kas mes, kaip šalis ir valstybė, būtume be tapatybės? Mažas, niekam neįdomus ekonominis vienetas. Jei nėra atminties, nereikia ir paminklo, tačiau aš manau, kad mums, kaip mažai šaliai, atmintis ir tapatybė yra itin svarbios“, – tvirtino architektas.
A.Žebrauskas, be atlygio projektavęs ir vadovavęs visam Rainių Kančios koplyčios statybos procesui, prisiminė, kad šios statybos prasidėjo be jokių lėšų.
„Viskas vyko vienu metu – ir aukų rinkimas, ir statyba. Tuo metu dar keturis mėnesius vyko blokada, kai net benzino būdavo sudėtinga gauti. Nepaisant visko, koplyčia buvo pastatyta per pusantrų metų“, – pasakojo pašnekovas.
Teisybė – tarp dviejų krantų
Atminimo lenta Generolui Vėtrai, paminklas Lukiškių aikštėje, Žaliojo tilto skulptūros – vietų įpaminklinimo klausimai išlieka jautri Lietuvoje tema, dažnai sulaukianti prieštaringų nuomonių ir nesutarimų.
Specialistai ir visuomenė dažnai nesutaria dėl to, kur turėtų stovėti paminklas ir koks jis turėtų būti. A.Žebrausko nuomone, reikėtų įsiklausyti į visas nuomones.
„Teisybė visada yra tarp vieno ir kito kranto, bet upė juk teka nežiūrėdama, kuris krantas svarbesnis. Mano nuomone, visuomenės dalyvavimas viešųjų erdvių diskusijose, yra be galo svarbus. Tačiau kai visuomenei ima atstovauti vieni ir tie patys žmonės, kyla abejonių, kiek jie iš tiesų atstovauja visuomenei, o kiek savo ar politiniams interesams.
Reikia sutarimo, ir turime suvokti, kad specialisto, išklausiusio visuomenės lūkesčius, sprendimas turėtų būti lemiamas. Man atrodo, šito dar mokomės“, – dėstė jis.
