2012 metais taip pat pasielgė Prancūzijos vyriausybė, nurodžiusi išbraukti iš visų oficialių dokumentų žodį „panelė“ („Mademoiselle“) ir į visas moteris, neatsižvelgiant į jų amžių ar šeimyninę padėtį, kreiptis „ponia“ („Madame“).
O kaip šnekamojoje kalboje?
Dar XX amžiuje dėl „panelių“ (vokiškai Fräulein, prancūziškai Mademoiselle, angliškai Miss, ispaniškai Señorita, itališkai Signorina, švediškai Fröken ir t.t.) buvo sulaužyta daug iečių visoje Europoje. Vienuose kraštuose šis kreipinys beveik išnyko, kituose – iki šiol plačiai vartojamas, kai kuriuose – netgi atgyja antram gyvenimui.
Prieš 90 metų svarstymai dėl žodžio „panelė“ buvo atsiritę ir iki Lietuvos.
Laisvamaniškas žurnalas „Jaunųjų pasaulis“, kurį 1930 metais pradėjo leisti liberalių pažiūrų žurnalistas Juozas Kazys Beleckas, paklausė savo skaitytojų, ką jie mano apie šio žodžio vartojimą (kalba - originalo).
„Atėjo laikai, kada moterys susilygina su vyrais. Daugely valstybių prieš įstatymus moterų ir vyrų teisės lygios. Pas mus taip pat. Seimo rinkimuose dalyvavo vyrai ir moterys, tarnybas užima vieni ir kiti. Ir visose gyvenimo srityse oficialiai moterys turi lygias teises su vyrais. Tačiau praktikoj sutinkame ką kitą. Dar tebėra užsilikęs įprotis, kad moterys rimtam, atsakingam darbui netinka; kad jos vieta virtuvėj, linksminti vyrą, auginti vaikus ir t.t.
Mes šio klausimo plačiau neliesime. Mums, jauniesiems, šiuo kart įdomu štai kas. Danijos moterys teisininkės ir kovotojos už moterų teises rekalauja, kad niekur mergaitės nebūtų vadinamos panelėmis, bet privaloma vadinti poniomis. Net mokyklose mergaitės kreipdamosios į viena kitą nesakys „panelė“, o „ponia“. Prašė vyriausybės tą įstatymą pravesti. Panašūs reikalavimai buvo ir kitose valstybėse. Išeina, mūsų galvojimu, kad pasauly norima panaikinti „paneles“.
Mums įdomu, kaip į tokį reikalą žiūri mūsų ponios ir panelės. Todėl skelbiame ankietą, į kurią maloniai prašome paneles ir ponias trumpai pareikšti savo nuomonę. Prašome ir vyrus pareikšti savo nuomonę šiuo klausimu“, – 1930-aisiais antrajame numeryje kreipėsi „Jaunųjų pasaulis“.
Apklausą paskelbęs dar metų pradžioje, „Jaunųjų pasaulis“ viščiukus suskaičiavo tik rudenį.
Redakcija, sulaukusi daugiau nei trijų tūkstančių laiškų, padarė išvadą: „Reikia naikinti „paneles“.
„Savaime aišku, kad toks pakeitimas greitai neprigytų, tik per eilę metų žmonės įprastų taip vadinti. Be to, keičiant „paneles“ į ponias“, reikėtų pakeisti mūsų kaimiečių pavadinimus iš „mergos“ į „bobas“, ar pan. Šitas pakeitimas kažkodėl keistai skamba... Žinoma, tas reikalas dar ilgai spaudoje bus diskutuojamas. Mes tuo tarpu skaitomės pareigą atlikę, surinkę visuomenės nuomones“, – apibendrino „Jaunųjų pasaulis“.
Štai keletas įdomesnių laiškų, kuriuos 1930-ųjų spalio mėnesio numeryje paskelbė „Jaunųjų pasaulis“:
„Studentė Dijutė rašo: ar atsakymas iš viso reikalingas? Manau, ne. Juk komedija – 40 metų netekėjusią moterį vadiname „panele“, o 16 metų ištekėjusią mergičką – „ponia“. Lietuvių kalboj turim žodį „pana“. Pagal jį padarytas malonybinis žodelytis „panelė“, kaip ir „dešra-dešrelė“. Vyrus vedusius ir kavalierius vadinam „ponais“. Galim taip vadinti ir moteris. (Kam jos pirmos turi pasisakyti, ištekėjusios ar mergaitės).
Nesusipratimams išvengti vedusios nešioja žiedus. Tą reikalą turi spręsti kalbininkai. Dėl pavardžių vėl ta pati istorija. Tos aitės, ytės, ienės raižo ausis. Rusiškai, vokiškai, latviškai ir t.t. vienaip vadinasi mergaitės ir ištekėjusios. Iš pavarždių negalima atskirti. Prof. Jablonskis kartą kėlė moterų pavardžių suvienodinimą, bet niekas jo nerealizavo. Mes, panelės, laukiam šviesesnių dienų, tikimės, kad praėjusių amžių liekanos nuo mūsų sprandų bus nuimtos“.
„Vyras, mokytojas į šį reikalą žiūri kitaip: žodžiu „ponia“ suprantame ne jaunutę moterį (mergaitę), bet suaugusią rimtą moterį, kilnią motiną, žmoną. Žodžio „ponia“ sąvokoje glūdi daugiau pagarbos, ne kaip mandagumo. Vadinti visas moteris poniomis neleidžia net tokia analogija, pav., jauną medį vadiname medeliu, suaugusį, didelį – medžiu“.
„Gerb. E.Č. (moteris) iš Šiaulių gina „panelės“ titulą: XX a. žmonės visados prasimano, neatsižvelgdami tas reikalinga ar ne. Kad ir ne žmoniškai, bile kitoniškai. Atsiranda sutvėrimų (ir iš moterų tarpo), kurie nori visas moteris vadinti poniomis. Kuriam tikslui? Ar todėl, kad „ponia“ trumpesnis? Liežuvis nenulūš tariant ilgesnį žodį. Nebijokit! Gal „ponia“ gražiau skamba? Pasakysiu, kad tokie turi ne visai muzikalias ausis“.
„Kartais reikia kalbėtis su nepažįstama moterim, nežinodamas kaip ją vadinti, gali daug nemalonumų patirti. Geriau, kad visos vadintųsi poniomis. O dėl atskyrimo nebus vargo. Kaip dabar atskiriam vyrus – kavalierius ar senis? B.Andruška iš Skuodo“.
„Paneles vadinti poniomis – nepatogu. Aš, kaip kavalierius, jau dabar vaizdinuos, ko galima susilaukti... Sutinku gražią moterį, noriu paflirtuoti, bet gal ji ištekėjusi. Užkabinsi, o paskui nuo vyro gausi boksą. Palikit, vyručiai, paneles „panelėmis“.
„Jei mergaitė, sulaukusi 21 metų, pasižada netekėti, ją reikia vadinti ponia. Galima pridėti: ištekėjusi ponia, netekėjusi ponia“.
„Man, kaip provincijos žmogui, geriau tiktų visas moteris vadinti poniomis. Dabar, kai nuvykstu miestan į valdiškas įstaigas, ten pilna senų panų, o kai jas pavadinu poniomis, užsigauna ir reikalus kelioms valandoms nudelsia. Tegul visos moterys būna poniomis. Sutiksiu ir savo 5 metų dukrelę vadinti „ponia“.
„Norėčiau, kad merginos būtų vadinamos poniomis. Išvengtumėm, vyručiai, daug nemalonumų. Supažindindami galėtume sakyti: ponia Mazalaitė, ponia Mazalienė. Matot, kaip lengva atskirti mergeles nuo žmonų“.
Vienas įžvalgus „Jaunųjų pasaulio“ skaitytojas pareiškė, kad svarstyti šį klausimą dar anksti: „Šis reikalas gali būti rišamas tik tarp aristokratijos. Liaudy „ponas“ ir „ponia“ mažai vartojama. Vadinti mergaltę „ponia“ būtų keblu ir nesąmoninga. Manau, kad šį reikalą atidėkim 2000 metams...“
