J. Bucevičės teigimu, ješivoje sukurta savita mokymo sistema buvo unikali dėl keleto bruožų. Pirmiausia – visą ugdymą ji suskirstė pagal išsilavinimo ir žinių lygį į penkias klases, ko niekada iki tol nebuvo. „Dėl šios priežasties ji tapo aktuali ne tik žydų kilmės atstovams, kurie tik ruošdavosi tapti rabinais, tačiau jau ir esamiems rabinams, kurie atvykdavo į Telšių ješivą tiesiog pagilinti savo žinių“, – pasakoja istorikė.
Antras išskirtinumas – tai, jog mokymas vyko hebrajų kalba. „Atminkime, jog anksčiau nebuvo nei žydų valstybės, nei oficialios jos kalbos ir žydai dažnai kalbėdavo vietine kalba ten, kur gyvendavo – pavyzdžiui, Lietuvoje, o taip pat ir Telšiuose turėjo savo kalbą – jidiš, sukurtą vokiečių kalbos pagrindu. O čia buvo ugdoma hebrajų kalba ir tai buvo labai svarbus indėlis į hebrajų kalbos išsaugojimą“, – tvirtina pašnekovė.
Ji primena, jog Telšių ješiva buvo itin vertinama tarp viso pasaulio žydų ortodoksų. „Iš pačių žydų esu girdėjusi, kad baigti Telšių ješivą tarp žydų ortodoksų buvo tas pats, kas eiliniam pasauliečiui baigti Kembridžą ar Oksfordą“, – pasakoja ji, primindama, jog žydų tikėjimas nėra vienalytis ir ješivos taip pat buvo skirtingų pakraipų. „Telšių ješiva – ortodoksinė, taigi jai svarbus griežtas taisyklių traktavimas. Pavyzdžiui, visai kitokie yra žydai hasitai ir jų tarpe jau kitos ješivos svarbios“, – sako ji.
Ne ješibotas, o ješiva
Telšių ješiva buvo įkurta 1875 m., o jos pirmuoju vadovu buvo rabinas Natanu–Tzvi Finkelis, bet ypač ješiva sustiprėjo vadovaujant rabinui Eliezeriui Gordonui. Rabino ir filosofo Izraelio Salanterio (Lipkino) įsakymu 1882 m. E. Gordonas tapo Telšių miesto rabinu, o 1884 m. – ir Telšių Ješivos vadovu. „Eliezeris Gordonas buvo vienas iš išmintingiausių ir aistringiausių Toros tyrinėtojų, studijavęs ją dienomis ir naktimis, savo klausytojus žavėjęs ir stebinęs naujomis Švento Rašto interpretacijomis“, – pasakoja pašnekovė, ješivos sėkmę priskirdama būtent E. Gordono ir jo pasekėjų rabinų Josifo Leibos Blocho bei Simono Škopo įtakai.
XIX a. pab. rabinų mokykla buvo žinoma visame pasaulyje, į ją studijuoti atvykdavo rabinai iš Anglijos, JAV, Urugvajaus, Pietų Afrikos, Vengrijos ir kitų šalių. „Ryškus padidėjimas ješivos istorijoje yra carui uždarius Voložino (dabartinė Baltarusija, – red. past.) ješivą, tada daug kas čia atvyko studijuoti“, – teigia J. Bucevičė. Vienu metu ješivoje studijuodavo net iki 500 būsimų rabinų.
Tiesa, tokių mokyklų visoje Lietuvoje buvo kur kas daugiau – Panevėžyje, Vilniuje, Kaune – tačiau Telšių ješiva išgarsėjo būtent dėl savitos mokymo sistemos.
Nors ješiva buvo aukštoji rabinų mokykla, ji taip pat rūpinosi ir bendrąja ugdymo sistema: buvo įsteigtos ješivai pavaldžios berniukų ir mergaičių gimnazijos bei mokytojų seminarija. „Valdymo principas buvo panašus kaip ir Lietuvoje XVIII a. pabaigoje, kuomet po reformos universitetas tapo aukštąja mokykla, kuruojančia gimnazijas, gimnazijos – progimnazijas, progimnazijos – pradines. Taip ir čia ješiva prižiūrėjo ir konsultavo jai pavaldžias žemesnės pakopos ugdymo įstaigas“, – pasakoja J. Bucevičė.
Muziejininkė atkreipia dėmesį ir į taisyklingą įstaigos pavadinimą – tai yra ne ješibotas, kaip paplitę sakyti, o ješiva. „Ješibotas yra rusiškas žodis, o taisyklingai lietuviškai jis vadinamas ješiva“, – sako specialistė.
Telšius uždarius, paplito po pasaulį
Sėkmingai gyvavusią ješivą 1940 m. Lietuvą okupavę sovietai uždarė, kaip ir kitas religines mokyklas, pavyzdžiui, Telšių kunigų seminariją. „Tuomet dalis profesūros išvyko į užsienį, dalis – į Ameriką, dalis – Sugiharos keliu, per Japoniją“, – pasakoja J. Bucevičė.
Tačiau sėkmingai veikusi ugdymo sistema pamiršta nebuvo: 1941 m. ji atkurta ir panaudota ješivose Klyvlende (JAV) ir Tel Avive (Izraelis), kur veikia iki šiol.
Rabinų mokyklos pastatas, ją uždarius, buvo paverstas „Minijos“ įmonės cechu, o pastarąją likvidavus, stovėjo nenaudojamas ir apleistas. Tačiau šiuo metu vyksta jo atnaujinimo darbai: Telšių ješiva, kaip Žemaičių muziejaus „Alka“ padalinys, pirmuosius lankytojus pasitikti turėtų jau 2021–aisiais. „XIX – XX a. pr. Telšiai pasaulyje bene geriausiai buvo žinomi dėl čia stovinčios ješivos. Tikimės, kad populiarumo susilauks ir naujasis muziejus, nes net iki šių dienų, kol pastatas stovėjo apleistas, jis buvo vienu iš turistams įdomiausių mūsų rajono kultūrinių objektų“, – atskleidžia istorikė.
