Herojus paprastai išaukštiname pagerbdami už atliktą milžinišką darbą, ypač valstybės kūrėjus, kurių pastangos apvainikuotos Lietuvos valstybės atkūrimu XX amžiaus pradžioje. Paprastai įvertiname Vasario 16-osios nutarimo signatarų, pirmosios vyriausybės narių, viceministrų, pasiuntinių, slaptųjų pasiuntinių, derybininkų konkrečius nuopelnus.
Tačiau pažinimo ir smalsumo ugnių įkaitintoms auditorijoms rūpi ir jų tarpusavio santykiai, charakteriai, pomėgiai, arba keliami klausimai – kaip lietuvių politikai, susispietę ir besispietę Pirmojo pasaulinio karo metu apie Lietuvos Tarybą gyveno kasdienybėje, kuo jie maitinosi karo metu, kas buvo jų draugai ir su kuo pykosi, kaip veikė okupacijos sąlygomis ir ką neįprasto padarė, kokiomis priemonėmis veikė to meto politiniuose ar ekonominiuose procesuose.
Svarbu prisiminti ir tuos neretai dabar jau pamirštus žmones, kurių drąsūs poelgiai ar žingsniai svariai prisidėjo prie Lietuvos klausimo kėlimo ar valstybės pripažinimo konstravimo.
Valstybės atkūrėjai, be kasdienybės darbų, turėjo imtis ir tokių nekasdieniškų, kurie pareikalavo ypatingų pastangų ir rūpestingumo, netgi rizikos – kuriant savo kariuomenę, žygiuojant į mūšius arba einant dirbti į diplomatinę tarnybą, nors tam trūko elementarių žinių ir pasiruošimo.
Tačiau ir čia veikta be atvangos, nes šie nekasdieniški darbai buvo vieni svarbiausių tautos suverenumui, tarptautiniam valstybės pripažinimui ir jos saugumui.
Knygoje sugulę dokumentų išrašai ir atsiminimų puslapiai taip pat yra svarbūs šlovingoje ir įvairialypėje istorijoje – su tais mažiau reikšmingais momentais ji atsiskleis mums išsamesnė, taps suprantamesnė, papildys žinomų žmonių gyvenimus tokiais štrichais, poelgių varsomis, kokių net negalėjai tikėtis skaitydamas vieną po kitos pasirodančias mokslo knygas.
Šios knygos iliustracijų gausoje skaitytoją gali nustebinti nemažas ano meto karikatūrų skaičius, bet jos papildo knygos tekstą, paryškina to meto epochos bruožus.
Siūlome knygos ištrauką.
***
Būstinės Steigiamajam Seimui parinkimas ir jo atidarymo užkulisiai
Skaitydami literatūrą aptiksite pasakymų, kad A. Smetona vilkino Steigiamojo Seimo rinkimus, jo pirmąjį posėdį. Nelabai tikslu – sudėtinga Lietuvos padėtis iš tiesų neleido surengti rinkimus, Lietuva nekontroliavo savo visos, net etninės teritorijos, sunkiai kūrėsi savivaldybės, o juk siekta, kad rinkimai apimtų ir rytines žemes, Vilniaus kraštą bei Klaipėdos kraštą, ten irgi numatytos rinkiminės apylinkės. Deja.
Steigiamajam Seimui buvo numatytas svarbus vaidmuo – jis, kaip visų gyventojų išrinktas organas, turėjo numatyti Lietuvos santvarką, valstybės pobūdį, priimti jau ne laikinąją, o nuolatinę konstituciją ir esminius įstatymus. Užsienio valstybės, matydamos Steigiamojo Seimo valią, galėjo greičiau pripažinti Lietuvą kaip nepriklausomą valstybę.
Vyriausybė rinkimams turėjo pasiruošti, visų pirma panaikinti visoje Lietuvoje įvestą karo padėtį, kaip gi gali vykti rinkimai jam vykstant? Ministrų kabinetas 1920 m. vasario 20 d. svarstė karo padėties panaikinimo klausimą, tokio įstatymo projektą paruošė A. Merkys.
Ministrą pirmininką pavaduojantis teisingumo ministras Liudas Noreika atkreipė dėmesį į tai, kad būtina ne tik „galutinai išrišti karo stovio panaikinimo klausimą“, bet ir nustatyti pafrontės zonos, kurioje karo padėtis paliekama, platumą. Svarstant pafrontės zonos plotį – 30 ar 20 km pločio, tuoj pat kilo klausimas, kas pildys komendantų pareigas, panaikinus karo padėtį. Užsienio reikalų ministras A. Voldemaras būgštavo, kad panaikinus karo padėtį, nebus kam daryti rekvizicijų ir kariuomenė liks be maisto.
L. Noreika atkirto, kad rekvizicijos daromos pagal įstatymus, tie įstatymai ir panaikinus karo padėtį pasiliks galioti, o komendantūros, karo komendantai su savo kuopomis pasiliks kaip kariuomenės dislokacija.
Karo padėtis lenkų pafrontėj palikta 30 kilometrų zonoje (už tai vyriausybės posėdyje 5 balsai už), bet zonoje neturi būti varžoma rinkimų laisvė. Rūpesčiai ėjo vienas paskui kitą – Steigiamajam Seimui susirinkti ir posėdžiauti reikėjo tinkamų patalpų.
Ministrų kabinetas 1920 m. kovo 19 d. posėdyje svarstė patalpų klausimą vakariniame posėdyje, vadovavęs jam ministras pirmininkas E. Galvanauskas pranešė, kad vidaus reikalų ministras R. Skipitis atsisakė ieškoti Steigiamajam Seimui buto. Pažymėjo, kad buvęs Komercijos mokyklos pastatas Steigiamajam Seimui per didelis, be to, ten yra apie 170 ligonių, kurių nėra kur patalpinti. Krašto apsaugos ministras A. Merkys nurodė, kad tinkamas butas būtų lenkų „Liutnės“ draugijos salė, o L. Noreika – kad „Saulės“ gimnazijos namai, nes daug lengviau surasti namus ligoninei nei parlamentui.
Noreika pažymėjo, kad reikia šituo klausimu tuojau pasirūpinti, nes kitaip negalima bus laiku gauti baldų ir padaryti remontą. Merkys nepatenkintas aiškino, kad dabartiniu laiku nėra ligoninei tinkamo namo ir jos iškelti jokiu būdu negalima, remontas labai brangiai atsieis, be to jis užtruks. Vis dėlto Ministrų kabinetas nutarė iškelti II Karo ligoninę iš buvusios Komercijos mokyklos ir suteikti jai namus Šančiuose (1).
Ministrų kabinetas grįžo prie to paties klausimo 1920 m. kovo 26 d., kai apie problemą prakalbo J. Tūbelis, kuriam buvo pavesta ieškoti patalpų Steigiamajam Seimui:
Suradau tik du tinkamus Seimui butus: II Karo ligoninę ir Švietimo ministerijos patalpas, nors jas sunku atlaisvinti, kadangi tame name sutalpintos septynios įstaigos. Jų nėra kur iškelti. O II Karo ligoninę galima iškelti į jau remontuojamą namą Šančiuose.
Karinį objektą nepatenkintu balsu ėmė ginti krašto apsaugos ministras A. Merkys:
– Leiskite paprieštarauti – II Karo ligoninės jokiu būdu iš buvusios Komercijos mokyklos namo negalima iškelti, tų namų remontui jau išleista 150 000 auksinų, ir jis pritaikytas ligoninei; juo labiau, kad kitų namų remontui pinigų nėra.
Teisingumo ministras L. Noreika laikėsi kitos nuomonės:
– Ligoninę lengviau iškelti negu įstaigas, kurios sutalpintos Švietimo ministerijos name, be to, toms įstaigoms sutalpinti valstybinių namų Kaune nėra, tektų samdyti privačius namus, be to, ligoninė negali likti visą laiką Kaune, anksčiau ar vėliau ją reikės iš ten iškelti.
– Čia yra tik Sanitarijos skyriaus viršininko Nagiaus-Nagevičiaus ožio užsispyrimas, – paprieštaravo Tūbelis.
– II Karo ligoninė yra I Karo ligoninės skyrius, kurį aptarnauja tas pats personalas, taigi iškėlus ją į Šančius reikės samdyti atskirą personalą, o kur rasime gydytojų? Patys ligoniai bus labai nepatenkinti tokiu dažnu jų kilnojimu iš vienos vietos kiton. Dėl išdėstytų motyvų Sanitarijos skyriaus viršininkas ir atsisako iškelti ligoninę į kitą vietą, – paaiškino Merkys.
Tūbelis pastebėjo, kad Sanitarijos skyriaus viršininko nuomonė apie iškėlimą II Karo ligoninės yra kitokia. Apskritai iškeliant tą ligoninę į kitą vietą koks nors „sukilimas“ kariuomenėj neišvengiamas.
Eliziejus Draugelis, iki tol tik klausęsis pokalbio, staiga įraudo ir pratrūko, visai nebeslėpdamas įsiūčio:
– Tokie tipai kaip Nagevičius yra paprasčiausi nachalai, kurie taip aukštai save stato, kad kitomis sąlygomis, reikėtų tokius kaip jis areštuoti ir pasodinti į kalėjimą.
– Ponai, reikėtų mandagiau kalbėti, nes tokie dalykai greitai išeina į viešumą, o panašūs išsireiškimai Ministrų kabinete neleistini, – perspėjo ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas.
Tačiau vidaus reikalų ministras E. Draugelis nenurimo:
– Tokiam pasakymui yra pagrindo. Tie ponai per daug aukštai save iškelia, kitkas jiems nesvarbu. Sanitarijos skyriaus viršininkas spjaudo ant visų, aiškindamas viešai – „kas man Steigiamasis Seimas“ ir tiesiog stulbina kitais panašiais išsireiškimais.
Draugelio įsiaudrinimas visus paveikė. J. Tūbelio pasiūlymui pritarta ir nutarta Steigiamajam Seimui pavesti II Karo ligoninės namus (2).
Vladas Nagevičius jau buvo gerai žinomas vyriausybei kaip kietas nagas, ir kas į jo rankas patekdavo, susigrąžinti jau nebuvo įmanoma. Tai ypač pasitvirtino, kai Nagevičius ėmėsi kurti Karo muziejų. Pulkininkas, vėliau generolas V. Nagevičius savo atkaklumu, veržlumu ir aktyvumu įkūrė muziejų, vėliau gavusį Vytauto Didžiojo karo muziejaus pavadinimą.
1919 m. gruodžio 15 d. Lietuvos kariuomenės vado gen. ltn. Prano Liatuko įsakymu gydytojui plk. V. Nagevičiui pavesta „imtis prie Krašto Apsaugos Ministerijos Lietuvos Karo Muziejaus tvėrimo“. Eksponatus ir inventorių Nagius rinko savotiškai. Kai 1920 m. į Lietuvą atvyko „Ford“ atstovas Jonas Romanas, įsteigė Amerikos lietuvių prekybos bendrovę.
Susipažinęs su Romanu Nagius pasiskolino iš jo „Ford“ mašiną, parinko jai 13 numerį ir visur su ja važinėjo. Vėliau prie automobilio jis pritvirtino nemažą lentelę su užrašu „Amerikos lietuvių prekybos bendrovės dovana Karo sanitarijos skyriui“. Romanas įsiuto tai sužinojęs, bet Nagius automobilio jam negrąžino, aiškindamas, kad tai padarys tik tada, kai Romanas pats viešai nuplėš tą lentelę su užrašu. Mašina taip ir liko Nagevičiui ( 3).
1921 m. sausio 22 d. įsakymas nr. 17 kariuomenei skelbė, kad „kuriamas Karo muziejus turi prakilnių ir garbingą tikslą – pagaminti būsiančioms kartoms amžiną paminklą to, kaip Lietuva, per amžius priešų varginta, numetė vergijos pančius ir su ginklu rankose, per skausmus ir kovas pasiekė nepriklausomybę“. Šį garbingą tikslą įgyvendinti ėmėsi gen. ltn.
Vladas Nagevičius, per 24 dienas sename 111-ojo Dono pėstininkų pulko manieže įrengęs pirmąją Karo muziejaus ekspoziciją. Buvęs krašto apsaugos ministras K. Žukas atsiminimuose stebėjosi, kad per trumpą laiką ekspozicija padaryta įspūdingai: įžanginiame skyriuje buvo daug manekenų su senoviškais riterių šarvais, kalavijais, arkebuzomis ir muškietomis, beveik visi Lietuvos didžiųjų kunigaikščių portretai, nemažai istorinių dokumentų – gen. Nagevičius tuos eksponatus pasiskolino iš dvarų ir privačių asmenų, išreikalaudamas krašto apsaugos ministro K. Žuko vardu, bet jų po parodos taip ir nesugrąžino savininkams ( 4). Muziejus iškilmingai buvo atidarytas 1921 m. vasario 16-ąją, Lietuvos Nepriklausomybės dieną tik gen. Nagevičiaus atkaklumo ir energijos pastangomis.
Taigi pastatas Steigiamajam Seimui, jo atidarymui yra, įveikus visus sunkumus 1920 m. balandžio 19 d. vyriausybė ėmėsi sudarinėti sąmatas Steigiamojo Seimo susirinkimo rūmams paruošti. Ministras pirmininkas pažymėjo, kad Steigiamajam Seimui reikalingas švarus, erdvus namas, o parketai, ornamentai ir kiti papuošimai visiškai nereikalingi.
Posėdžių salei paruošti, tai reikia būtinai padaryti, siūlo palikti 7 ½ tūkstančių auksinų, o visam namui paruošti – 295 569 auksinų 63 skatikų, ir įgaliojo Valstybės iždą išduoti Švietimo ministerijai 18 000 auksinų avansu į 1920 metų sąmatos sąskaitą stenografijos kursams bei rašomosioms mašinėlėms pirkti.
Steigiamasis Seimas susirinko 1920 m. gegužės 15 d. Kauno miesto teatre. Vyriausiuoju tvarkdariu buvo paskirtas jaunas, vos 22 metų Ministrų kabineto kanceliarijos viršininkas Stasys Lozoraitis, dar visai neseniai buvęs Užsienio reikalų ministerijos kurjeriu ir vežiojęs diplomatinį paštą iš Varšuvos (kai ten mėnesį dirbo J. Šaulio vadovaujama misija).
Aušrininko Motiejaus Lozoraičio sūnus, jaunystėje su mama kalbėjęs tik lenkiškai, karo metais mokęsis Voronežo lietuvių gimnazijoje ir vienintelis klasėje užsirašęs lenku, kurį laiką išgyveno, kaip ir daugelis kitų tuometinės Lietuvos jaunuolių, tautinį virsmą, apsisprendė dirbti besikuriančios Lietuvos valstybės labui. Daugiausia Tado Petkevičiaus pastangomis Stasys drauge su seserimi Julija buvo „nukreiptas į teisingą lietuvišką kelią“, tačiau net grįžęs į Lietuvą vis dar ieškojo savęs ir Jono Jablonskio klausė, kuo jam save laikyti – lenku ar lietuviu.
Žymiajam kalbininkui pasakius, kad jeigu galvoja lietuviškai ir dirba Lietuvai, jis yra lietuvis (5), jaunuolis tapo atkurtos Lietuvos valdiniu ir buvo paskirtas Steigiamojo Seimo pirmojo posėdžio vyriausiuoju tvarkdariu. S. Lozoraitis pasirūpino bilietų išspausdinimu, skirstė garbingus žmones, išrinktus tautos, taip pat kitus garbius svečius į jiems prideramas vietas ložėse.
Tačiau jis negalėjo įsivaizduoti, kaip tas svarbus įvykis apkartins jo gyvenimą, kad tiek daug svarbių žmonių veržte veršis pamatyti dar nuo 1917 m. išsvajotąjį renginį – Steigiamojo Seimo atidarymą; kad į geriausias, atitinkamiems svečiams iš anksto paskirtas ložes, vienas per kitą pretenduos ir aukščiausio rango politikų žmonos, kariškiai, rinkimų komisijos nariai.
Kai kurių aukštų pareigūnų atviras lipimas per jo galvą pribloškė S. Lozoraitį, tomis dienomis sudarė jam daugybę nemalonumų. Patirtas nuoskaudas jis išdėstė raštu savo viršininkui Tadui Petkevičiui. Sudarytame dokumente jaunas valdininkas S. Lozoraitis su tam tikra nuostaba ir pastebimu susierzinimu, bet pakankamai diplomatiškai, rašė (6):
„Š. m. gegužės 11 d. Tamstos buvo man pranešta, kad aš esu paskirtas vyriausiuoju tvarkdariu St. Seimo rūmuos St. Seimą atidarant ir įsakyta pasirūpinti atspausdinimu bilietų į St. Seimo atidarymą ir kontrolės sutvarkymu.
Tą pačią dieną valstybės spaustuvėj bilietai buvo užsakyti ir pagaminti. Bilietai buvo trijų rūšių: žalieji (120) St. Seimo nariams, raudonieji (140) Vyriausybės nariams, Valstybės tarybai, p. Valstybės Prezidentui, užsienio misijų šefams ir garbės svečiams, ir geltonieji (450) privatinėms asmenims.
Atlikus tą darbą reikėjo atlikti dar sunkesnis ir painesnis darbas, būtent: paskirti pakviestiems vietas salėje. Iš pat pradžios, kaip Tamstai žinoma iš mūsų pasitarimų, Žemaičių kapitulai buvo nuskirta balkono loža A, vis-a-vis generaliteto ložos, bet pasikalbėjime su pp. Ministeriais paaiškėjo, kad jie tą ložą nori užleisti p. Prezidentienei (7), p. V. Tarybos Pirmininko žmonai ( 8), pp. Ministerių ir vice-ministerių žmonoms; mano buvo paaiškinta, kad, kadangi Kabineto Kanceliarija siuntinėja bilietus tiktai oficialinėms asmenims ir organizacijų atstovams, tai pp. Ministerių žmonoms mes, tur būt, ir neturėtumėm duoti atskirą vietą, nes Ministerių žmonos kaipo tokios politinės reikšmės neturi; jeigu gi pp. Ministeriai reikalauja joms atskiros ložos, tai galima pavesti ložos NN 7 ir 8, nes toliau sėdės Aukštųjų kursų, Tarybos atstovai, o iš kitos pusės tos ložos yra atskirtos nuo diplomatų ložos perėjimu. Pp. Ministeriai su šiais argumentais nesutiko ir jų žmonoms buvo nuskirta loža A balkone.
Toliau P[onui] P. Leonui, Vyriausios Rinkimų Komisijos Pirmininkui, buvo paskirta vieta parterio ložoj N 2, kitiems gi komisijos nariams balkono ložoj 2 vietos, be to p. [P.] Ysakas, komisijos sekretorius, gavo 1 bil. Penktadienį p. Ysakas telefonu pareikalavo iš manęs bilietų savo kanceliarijos bendradarbiams, jam buvo atsakyta, kad bilietų jiems nebėra.
Kiek vėliau p. Ys[akas] taip pat telefonu pareiškė, kad jei Rinkimų komisijai ir jos tarnautojams nebus duota atskira vieta (turbūt – loža), tai p. P. Leonas į St. Seimo atidarymą neateis. Aš paprašiau prie telefono p. Leoną, bet p. Ys[akas] atsakė, kad Rinkimų Komisijos Pirmininkas yra pas valstybės Gynėją. P. Leono pas p. Skipitį neradau, nes jis buvo Apygardos Teismo posėdy ir prašiau p. Skipitį perduoti p. Leonui, kad jis savo reikalavimu ložos stato mus į labai keblų padėjimą, nes visos vietos jau padalintos ir bilietai išsiuntinėti. P. Skipitis atsakė, kad jis negali apsiimti tą padaryti, nes girdėjo, kokiu tonu p. Leonas kalbėjosi šiuo reikalu su p. Ysaku.
Taip aplinkybėms susidėjus man nebeliko nieko kito daryti, kaip tik patalpinti Rinkimų komisiją parterio ložoj N 4, kuri anksčiau buvo skiriama misijų sekretoriams. Be to, kaip vėliau pranešė man pažįstamas ir rimtas žmogus, p. Leonas buvo labai nepatenkintas ir jautėsi užgautas tuom, kad jo žmonai nebuvo pasiųstas bilietas į Seimo atidarymą.
Taigi pirmasis nemalonumų kartėlis Lozoraičiui kilo dėl pakviestųjų pareigūnų žmonų vietų. Tačiau dar didesnę problemą jam sudarė kariškiai:
Tą pačią dieną apie 1 val. majoras Liormanas ( 9) pranešė man, kad Vyriausias karo vadas (10) Seimo atidaryme nedalyvaus, jei jam nebus duotos vietos kabineto ložoj (Vyr. Vadui ir generalitetui buvo paskirta vieta loža B balkone). Kadangi ir čia klausimas buvo pastatytas taip pat ultimatyvėj formoj, tai aš atsakiau, kad Vyriausias Vadas gali gauti bilietą į Kabineto ložą, ir prašiau majorą Liormaną grąžinti man senąjį Vyr. Vado bilietą. Majoras L[iormanas] tai padaryti atsisakė ir aš triūbelę padėjau.
Vis dėlto už pusvalandžio bilietas buvo grąžintas ir išduotas naujas“.
S. Lozoraitis toliau pranešime T. Petkevičiui skundėsi, kad visą dieną be pertraukos jam skambino telefonu įvairūs valdininkai ir karininkai, reikalaudami bilietų ir reikšdami nepasitenkinimą, kad bilietų nėra, tarp jų buvo net juokingų reikalavimų, kaip Kauno įgulos vado adjutantas reikalavo jam duoti bilietą, nes jis privalantis būti posėdyje. Į klausimą, ką jis ten veiks, p. adjutantas atsakė: „Prižiūrėsiu tvarkos.“ Adjutantas, žinoma, bilieto negavo.
Dar sunkiau Lozoraičiui buvo vakare posėdyje rikiuoti vietas Seimo frakcijų atstovams. Po ilgų diskusijų tautinių mažumų atstovams kun. Krupavičius pasiūlė vietą „dešinėj pusėj, užpakaly“, o iš kairės pusės sodinti socialdemokratus, valstiečių liaudininkų, tada krikščionių demokratų atstovus.
Tik dėl tautinių mažumų atstovų Krupavičius nenorėjo nusileisti ir toliau siūlė jiems vietą, kaip jis pasakė: „už mūsų, užpakaly“. Žydų atstovas prašė paaiškinti, ką tai reiškia „už mūsų“, jam buvo atsakyta, kad žydams siūloma atsisėsti už krikščionių demokratų. „Nu niet, spasibo“ ( 11), – atsakė į tai žydų frakcijos atstovas. Galutinai tautinių mažumų vietos klausimas pasiliko atviras.
Nemažai S. Lozoraičio nuostabai, svečių susodinimo (tiksliau persodinimo) klausimas jau buvo nukeliavęs net iki pat Valstybės Prezidento A. Smetonos:
„Vėlai vakare sugrįžęs iš Teatro rūmų į Kanceliariją, užėjau pas Ministerių Pirmininką į kabinetą. Pamatęs mane Ministeris Pirmininkas (12) nusišypsojo, lyg turėdamas ką tai linksma papasakoti ir pirmi jo žodžiai buvo: „Pasakyk man Tamsta, kam Tamsta erzini p. Prezidentą?“ Nesuprasdamas kame dalykas prašiau p. Pirmininką paaiškinti. Pasirodė štai kas. […] P. Prezidentas susitikęs tą dieną vakare su p. Pirmininku papasakojo, kad Lozoraitis, kalbėdamas su juo telefonu, net nesiteikė vadinti jį Prezidentu, tai pirma, antra: atsiuntė Prezidentui bilietą, ko visai, p. Prezidento nuomone, nereikėjo daryti, nes p. Prezidentas gali ineiti ir be bilieto, ir p. Prezidento žmonai paskyrė vietą ne drauge su vyru Min. kab. ložoj, bet su ministerių žmonomis.
Toliau p. Pirmininkas papasakojo, kad jis paaiškino p. Prezidentui, kodėl jo žmona negali sėdėti Kabineto ložoj. Atsisveikindamas su manimi p. Galvanauskas juokdamasis pasakė: „Dar kartą patariu Tamstai nekreipti domės į tą istoriją. Tą viską daro ne p. Prezidentas, bet jo ponia.“
Tuom pasibaigė triukšminga gegužės 14 diena.
15 gegužės buvo daug ramiau. Tą dieną gavau iš Šaulių sąjungos 22 šaulius, daviau jiems instrukcijas ir ½ 4 v[alandą] jie užėmė savo vietas. 10 min. prieš 6 v[alandą] atėjo į Seimo rūmus p. Vailokaitis, apžiūrėjo Prezidiumo vietą ir pareiškė, kad jei Prezidiumui nebus pastatytas jo, Vailokaičio atsiųstas stalas, tai p. Stulginskis atsisakys pirmininkauti, nes jis nenori, kad publika matytų užrašus, kuriuos jis padės ant stalo. P. Vailokaičiui buvo atsakyta, kad yra jau per vėlu […] Vis dėl to p. Vailokaitis su mano argumentais nesutiko.
Apie ½ 6 pradėjo rinktis Seimo Nariai, jų registracija buvo atlikta tvarkoj ir be kliūčių. Žydų frakcijos narys dr. Rachmilevičius registracijos lape nepasirašė, nes, kaip jis aiškino, jo tikybos įstatai draudžia šeštadienį rašyti. Dr. Rachmilevičiaus prašomas aš įrašiau jo pavardę į registracijos lapą.
Posėdžiui einant man buvo pranešta, kad salėj stovi kažin kokie karininkai su kepurėmis ant galvos. Nuėjęs į salę iš tikrųjų radau du karininkus su kepurėmis ir apšarvuotus ( 13). Tai buvo kapitonas [Stasys] Dirmantas (14), Rūmų komendantas ir leitenantas […].
Man paprašius paaiškinimų kpt. Dirmantas pareiškė, kad jis eina tarnybos pareigas ir todėl privalo būti su kepure. Aš mėginau paaiškinti p. Dirmantui, kad jis kaipo parlamento apsaugos viršininkas neturi teisės eiti į posėdžių salę, ir kad jo pasielgimas įžeidžia ne ką kitą, tik St. Seimo garbę, bet p. Dirmantas su manimi nesutiko ir pasiūlė kreiptis prie generolo Nastopkos (15). Gen. Nastopką atradau ložoj kartu su kitais karininkais. Gen. Nastopkai pakartojau tą patį, ką buvau sakęs kapit. Dirmantui.
Generolas iš pradžios, kaip man pasirodė, buvo linkęs įsakyti kpt. Dirmantui nusiimti kepurę, bet kada į diskusiją įsimaišė pulk. Glovackis (16) ir kpt. Jakutis (3 divizijos adj[utantas]), kurie palaikė kpt. Dirmantą ir pareiškė, kad p. Dirm. privalo būti salėj, tai ir gen. Nastopka pradėjo svyruoti. Galų gale man pasisekė įtikinti generolą, ir jis įsakė kapit. Dirm[antui] įeinant į salę nusimauti kepurę.
Charakteringas dalykas, kad, kiek galėjau pastebėti, kariškiai, su kuriais aš kalbėjau šiuo klausimu, tą mano žingsnį laikė kaip ir jų įžeidimu ir kišimusi ne į savo dalyką.
Seimo narių registracija buvo užbaigta lygiai 6 v[alandą]. Narių atvyko 105. Jų vyriausias buvo p-lė Petkevičaitė (17), jauniausias kar[ininkas]. A. Matulaitis (18). Narių skaičius, vyriausio ir jauniausio pavardės buvo įrašytos į tam tikrą lapą, bet nežinau kodėl p. Valstybės Prezidentas jauniausio nario pavardės nepaminėjo ir sekretoriavo p. Muraškaitė ( 19).
Posėdžiui pasibaigus aš prašiau p. Stulginskį, Seimo Pirmininką, nurodyti, kas yra skiriamas mano vieton, bet p. Stulginskis, neturėdamas nužiūrėto žmogaus, prašė mane dar keletą dienų eiti tvarkdario pareigas. Aš su tuo sutikau“.
S. Lozoraitis dar turėjo rūpintis ir pastato saugumo klausimais – apie tai kalbant su p. Stulginskiu, šis pavedė man pasikalbėti šiuo reikalu su Kauno komendantu ir Įgulos viršininku. Pulk. Glovackis ir komendantas atsisakė duoti tinkamą kareivių skaičių rūmams apsaugoti.
Apie 10 ½ val. vakaro buvo pastatyta prie Teatro rūmų sargyba. Sekmadienį S. Lozoraitis apie 1 ½ val. dieną nuėjo į Seimo rūmus, su p. Natkevičium (20), Seimo sekretoriumi, apžiūrėjo vietas Seimo nariams ir Prezidiumui, ir p. Natkevičius pareiškė pageidavimą, kad estrada Prezidiumui būtų padidinta taip, kad sutilptų dar ir sekretoriai. Tačiau ir tuo Lozoraičio problemos nesibaigė:
„Pirmadienį anksti rytą suradau darbininkų, kurie pastatė estradą, stalą ir pridengė juos raudona gelumbe. Bet p. Natkevičius tuom nepasitenkino ir pirmadienį laike posėdžio griežtai pareikalavo dar daugiau padidinti estradą, nes buvo pririnkta dar du sekretoriai.
Aš paaiškinau p. Natkevičiui, kad 1) didesniai estradai nėra vietos scenoj, nes ir be to ant poros kvadratinių sieksnių sutalpinom Prezidiumą, tribūną kalbėtojams, stenografistes ir protokolistes, o 2) jei ir būtų vietos, tai nėra gelumbės naujam stalui ir estradai uždengti, aš pasakiau p. Natkevičiui, kad, mano nuomone, sekretoriatą galima sutalpinti prie esamų jau stalų.
„Ką Tamsta manai, tą manyk. O aš manau, kad stalas sekretoriams turi būt pastatytas“, – atrėžė man p. Natkevičius. Aš atsakiau, kad palikau eiti pareigas Prezidiumo prašomas ir mielu noru padedu tvarkyti posėdžius, bet tokio kreipimosi aš nepakęsiu ir tokiu tonu prašau su manimi nesikalbėti.
Posėdžiui pasibaigus aš prašiau Prezidiumą atleisti mane nuo tvarkdario pareigų ir savo vieton pasiūliau p. Žvirėną. Mano pasiūlymas buvo priimtas“ ( 21).
Kokius darbus 1920–1922 m. nuveikė Steigiamasis Seimas, kodėl jis buvo toks svarbus? Visų pirma Lietuvos žmonės demokratiniuose rinkimuose išsirinko teisėtą savo valdžią, kuri ėmė dėlioti demokratinės Lietuvos Respublikos pamatus: priimta Konstitucija, įkurtas Kauno universitetas, sukurta pajėgi ginti šalies nepriklausomybę kariuomenė, sukurta įstatyminė savo valiutos įvedimo ir bankinė sistema ir priimta daugybė reikalingiausių ekonominių įstatymų, įvykdyta tikra revoliucija, pavertusi Lietuvos kaimo gyventojus ūkininkais, vykdant žemės reformą – dėl reformos sudaryti 39 000 naujakurių ūkių ir 363 000 ha žemės (vidutiniškai kiekvienam ūkiui po 9,4 ha), o 26 000 mažažemių ūkių pridėta vidutiniškai kiekvienam po 3,5 ha žemės.
Dvarų parceliacija apėmė beveik 26 proc., o plačiąja prasme, įskaitant kaimų skirstymą į vienkiemius – apie 56 proc. visos šalies teritorijos. Ši reforma padėjo modernizuoti šalies ūkį – jeigu baigiantis karui dirvonavo apie 35 proc. visos dirbamos žemės, tai 1921 m. – tik 6 procentai. Jau 1922 m. pagal pasėlių plotą ir javų derlių Lietuva pasiekė prieškarinį lygį, o pagal gyvulių skaičių jį viršijo (22).
1924–1925 m. prieškarinį lygį pasiekė ir Lietuvos pramonė. Suklestėjo švietimas – dvigubai išaugo mokyklų skaičius, trigubai padaugėjo (iki 117 000 1923 m. pradžioje) moksleivių skaičius. Įkurtos būtinos valstybės gyvenimui valstybinės institucijos, veikusios lietuvių kalba, suklestėjo kultūra, prasidėjo greitai augantis sporto judėjimas, pereita prie metrinės matų, saiko ir svorių sistemos, buvo gautas 16-os valstybių pripažinimas. Steigiamojo Seimo vadovaujama Lietuva pastatė valstybės pamatus ir kėlėsi kaip laisvų piliečių valstybė, kuriai betrūko tik poros dalykų – sostinės Vilniaus ir uosto Baltijos jūroje.
Išnašos:
1 Lietuvos vyriausybių 1918–1920 metų posėdžių protokolai, t. II, p. 269–271.
2 Lietuvos vyriausybių 1918–1920 metų posėdžių protokolai, t. II, p. 279–283.
3 Žukas K. Žvilgsnis į praeitį, p. 270.
4 Ten pat, p. 269.
5 Petraitytė-Briedienė A. Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas Stasys Lozoraitis (1940–1983). Vilnius, 2012, p. 287.
6 S. Lozoraičio 1920 V 16 d. pranešimas Ministrų kabineto reikalų vedėjui T. Petkevičiui. LCVA, f. 923, a. 1, b. 99, l. 8–14.
7 Sofijai Smetonienei.
8 Emilijai Šilingienei.
9 Raimundas Liormanas (1892–1979 Ročesteryje, JAV), kariškis, tuo metu Krašto apsaugos tarybos sekretorius.
10 Jonas Galvydis-Bykauskas (1864–1943), generolas, tuo metu ėjo Vyriausiojo kariuomenės vado pareigas.
11 Na jau ne, dėkoju (rus.).
12 T. y. Ernestas Galvanauskas.
13 Uniformuotus (aut. past.).
14 Stasys Dirmantas (1887–1975 Čikagoje, JAV), tada Karo mokyklos dėstytojas, vėliau generolas.
15 Stasys Nastopka (1881–1939 Biržuose), karinis veikėjas, tuo metu metu Kauno įgulos viršininkas, vėliau generolas.
16 Vincas Grigaliūnas-Glovackis (1885–1964 Kolumbijoje), kariškis, tada karinis vadas, vėliau 2-osios pėstininkų divizijos vadas, generolas.
17 Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (1861–1943 m. Panevėžyje), rašytoja, lietuvių spaudos bendradarbė, kovojo dėl moterų teisių, vyriausia Steigiamojo Seimo narė.
18 Antanas Matulaitis (1896–mirė 1920 lapkričio 20 d. Alytuje, mirtinai sužeistas kovose su lenkais), jauniausias Steigiamojo Seimo narys, ateitininkas, 1919 m. gruodį baigė Karo mokyklą (II laida).
19 Ona Muraškaitė-Račiukaitienė (1896 Virbalio valsčiuje–?), mokytoja, siekė sulyginti vyrų ir moterų teises, priklausė LKDP frakcijai. Nors jauniausias Steigiamojo Seimo atstovas buvo A. Matulaitis, jo vietą šalia G. Petkevičaitės-Bitės, kaip prezidiumo sekretorė, užėmė O. Muraškaitė. Tame pat posėdyje savo pareigas perdavė nuolatiniu sekretoriumi išrinktam Ladui Natkevičiui.
20 Ladas (Vladas) Natkevičius (1893–1945), diplomatas, teisininkas, politinis ir visuomenės veikėjas, teisės mokslų daktaras. 1918 m. grįžo iš Rusijos į Lietuvą, paskirtas Žemės ūkio ministerijos įgaliotiniu Vilkaviškio apskričiai. Nuo 1918 m. lapkričio mėn. Lietuvos kariuomenės savanoris. Nuo 1919 m. rugpjūčio dirbo Generaliniame štabe, Lietuvos atstovas Latvijoje, nuo 1920 m. sausio mėn. – Estijoje. 1920 m. sausio mėn. su J. Šliūpu atstovavo Lietuvai Baltijos valstybių (Lenkija, Lietuva, Latvija, Estija) I konferencijoje Helsinkyje. 1920 m. gegužės 15 d.–1922 m. lapkričio 13 d. – Steigiamojo Seimo atstovas, išrinktas II (Kauno) rinkimų apygardoje, kaip Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos atstovas. Steigiamojo Seimo sekretorius.
21 S. Lozoraičio 1920 V 16 d. rankraštinis pranešimas Ministrų kabineto reikalų vedėjui T. Petkevičiui. LCVA, f. 923, a. 1, b. 99, l. 8–14.
22 Lietuva skaitlinėmis. Diagramų albumas. Kaunas, 1924 (puslapiai nenumeruoti).
