Nesvarbu, ar šios garsios moterys buvo išradėjos, mokslininkės, politikės ar karalienės, šios 12 stiprių moterų pagal tarptautinį mėnesinį žurnalą „Marie Claire“ neginčijamai pakeitė pasaulį į gerąją pusę.
Garsios šio sąrašo moterys prisimenamos ir kaip taisyklų pažeidėjos ar pionierės, vienos buvo galingos valdovės, kitos – ištvermingos kankinės, kentusios diskriminaciją ir smurtą. Vienos buvo seksualios ir varė daugybė vyrų iš proto, kitos išliko skaisčios ir atmetė bet kokius vyrų pasiūlymus. Tačiau jos savo bendraamžiams vyrams parodė, ką reiškia būti pavyzdžiu.
Tai yra Ii-oji teksto dalis. Pirmąją galite skaityti čia.
7. Rosa Parks (1913 – 2005)
Rosa Parks sėdėjo autobuse Montgomeryje, Alabamos valstijoje, 1955 m., kai autobuso vairuotojas paprašė jos atsistoti ir užleisti vietą baltajam vyrui. R.Parks, juodaodė siuvėja, atsisakė ir tai sukėlė juodaodžių pilietinių teisių judėjimą Amerikoje.
R.Parks, gimusi 1913 m., Būdama 11 metų persikėlė į Alabamą ir lankė mokyklą valstijos mokytojų koledže juodaodžiams, kol jai teko išvykti, besimokant 11-oje klasėje, mat teko rūpintis savo sergančia močiute.
1955 m. Alabamoje vis dar buvo taikomi segregacijos įstatymai, pavyzdžiui, autobusų priekyje buvo leidžiama sėdėti tik baltiesiems piliečiams, o gale sėdėti turėjo juodaodžiai vyrai ir moterys. Gruodžio 1-ąją baltojoje sekcijoje nebeliko vietų, todėl autobuso konduktorius liepė keturiems juodaodžiams keleiviams stovėti ir duoti baltajam vyrui visą vietą. Trys pakluso, R. Parks to nepadarė. Tad 42 sulaukusios R.Parks poelgis sukėlė Montgomerio autobusų boikotą: didelė dalis žmonių, protestuojančių prieš segregaciją, boikotavo viešąjį transportą. Autobusų kompanijos dėl šios akcijos patyrė didelių nuostolių. Autobusų parkai buvo areštuoti, o R. Parks veiksmai sukėlė protestų bangą visoje Amerikoje.
Rozos Parks atviras nepaklusnumas tapo svarbiu modernaus Pilietinių teisių judėjimo simboliu, o ji pati tapo tarptautine pasipriešinimo rasinei segregacijai ikona.
Nors vėlesniais metais R.Parks buvo pagerbta dėl savo veiksmų, ji taip pat daug nukentėjo. Ji buvo atleista iš (siuvėjos) darbo vietinėje universalinėje parduotuvėje. Galiausiai R.Parks persikraustė gyventi į Detroitą, Mičigano valstijoje, kuri gavo panašų darbą. Nuo 1965 iki 1988 metų Parks dirbo afroamerikiečio JAV Atstovų rūmų nario Džono Konjerso sekretore.
Paskutiniaisiais gyvenimo metais R.Parks sirgo senatvine silpnaprotyste ir įsivėlė į teisminius ginčus su amerikiečių hiphopo grupe „OutKast“(dėl singlo pavadinimo „Rosa Parks“).
Ji mirė eidama 92 metus, 2005 m. Spalio 24 d. ir tapo pirmąja tautos istorijoje moterimi, atgulusia JAV Kapitolijuje.
8. Malala Yousafzai (1997 m.)
Malala Yousafzai gimė 1997 m. Liepos 12 d. Pakistane. Jos tėvas buvo mokytojas ir vadovavo mergaičių mokyklai savo kaime, tačiau kai Talibanas užėmė jos miestą, buvo įvestas draudimas visoms mergaitėms eiti į mokyklą.
2012 m., būdama 15 metų, Malala viešai kalbėjo apie moterų teises į mokslą, todėl vienas karys šovė jaunai aktyvistei į galvą, bet Malala išgyveno.
M. Yousafzai persikėlė į Jungtinę Karalystę, kur ji nuožmiai dalyvavo pasaulinėse diskusijose ir buvo jauniausia moteris, kada nors gavusi Nobelio taikos premiją. Ją gavo 2014 m., būdama vos 17 metų. Šiuo metu Malala studijuoja filosofiją, politiką ir ekonomiką Oksfordo universitete.
9. Marie Curie (1867 – 1934)
Lenkų kilmės Marie Curie buvo novatoriškas fizikė ir mokslininkė, sugalvojusi radioaktyvumo terminą. Ji atrado du naujus elementus: radžio ir polonio, taip pat sukūrė nešiojamą rentgeno aparatą.
Ji gimė Varšuvoje, jos motina Bronislava Boguska buvo pianistė bei mokytoja, o tėvas Vladyslavas Sklodovskis – matematikos ir fizikos profesorius. Būdama šešiolikos baigė rusišką licėjų su pagyrimu, pradėjo dirbti mokytoja, po kelerių metų – guvernante.
1891 m. ji išvyko į Paryžių, kur pradėjo studijuoti fiziką, o vėliau – matematiką. Čia 1895 m. ištekėjo už prancūzo Pjero Curie.
M.Curie buvo pirmasis asmuo (ne moteris), laimėjęs du atskirus Nobelio prizus: vieną už fiziką, kitą už chemiją.
Per visą savo karjerą M. Curie susidūrė su nuolatine diskriminacija, nes mokslas buvo vyrų sritis, tačiau, nepaisant to, jos tyrimai tebėra aktualūs ir daro įtaką mokslo pasauliui iki šių dienų.
Ji mirė 1934 m. liepos 4 d. nuo leukemijos, kuria tikriausiai susirgo dėl darbo su dideliais radiacijos kiekiais. Palaidota Paryžiaus Panteono kriptoje.
10. Ada Lovelace (1815 – 1852 m.)
Ada Lovelace buvo anglų matematikė ir pirmoji pasaulyje kompiuterių programuotoja. Ji gimė nestabilaus romantiško poeto lordo Byrono kuris paliko savo šeimą, kai Ada buvo tik 2 mėnesiai, dukters ir ponios Wentworth šeimoje.
Ada buvo žavi aukštuomenės moteris, kuri draugavo su tokiais žmonėmis kaip Charlesas Dickensas, tačiau ji garsiausia tuo, kad yra pirmoji asmenybė, kada nors sukūrusi kompiuteriui skirtą algoritmą.
Ados matematikos studijos buvo neįprastas reiškinys net kilmingoms to meto moterims. Tačiau savo mokytojo Morgano dėka Ada gavo gerą algebros, logikos ir skaičių teorijos išsilavinimą. Septyniolikmetė Ada viename pokylyje sutiko Čarlzą Babidžą – aktyvų politiką, žinomą nestandartinėmis matematikos idėjomis. Po kurio laiko Babidžas parodė Adai savo kuriamą mechaninę diferencinę skaičiavimo mašiną. Ada buvo sužavėta. Nuo tol ji atidžiai sekė šios mašinos kūrimo eigą, diskutuodavo su Babidžu ir pateikė daugybę naujų idėjų.
Ada išnagrinėjo teorines programavimo galimybes. Ji iškėlė mintį, kad mašina galėtų ir „mąstyti“, net numatė galimybę kurti muziką. Nors šiuolaikinių kompiuterių kūrėjai konceptualius sprendimus rado savarankiškai, Ada Bairon – asmenybė, kurios gyvenimas ir darbas iki šiol žadina daugelio kompiuterių mokslo specialistų vaizduotę.
A.Lovelace mirė nuo vėžio sulaukusi 36-erių ir praėjus beveik šimtmečiui po jos mirties, žmonės įvertino jos užrašus, kurie buvo pripažinti pirmuoju kompiuterio ir programinės įrangos aprašymu.
11. Edith Cowan (1861 – 1932)
Jos veidas yra ant 50 JAV dolerių dolerio ir ji turi savo vardu pavadintą universitetą Vakarų Australijoje, tačiau ko galbūt nežinote, Edith Cowan buvo pirmoji Australijos parlamento narė ir arši moterų teisių aktyvistė.
Švelniai tariant, Edith vaikystė buvo traumatizuojanti. Jos motina mirė, kai Cowan buvo vos septyneri metai, o jos tėvas buvo apkaltintas ir nuteistas už antrosios žmonos nužudymą, kai jai buvo 15 metų, o vėliau jam buvo įvykdyta mirties bausmė.
1894 m. E.Cowan buvo viena iš pirmųjų Australijos moterų socialinio klubo „Karrakatta Club“ įkūrėjų. Ji pasižymėjo moterų balsavimo teisės judėjimo metu, kai 1899 m. Vakarų Australijoje moteruims suteikta balsavimo teisė. E.Cowan taip pat buvo pagrindinė visuomenės švietimo ir vaikų (ypač gimusių vienišoms motinoms) teisių gynėja. Ji buvo ir viena iš pirmųjų moterų, dirbančių vietinėje švietimo taryboje, ir 1906 m. padėjo įkurti Vaikų apsaugos draugiją, kurios lobistinė veikla leido kitais metais įsteigti Vaikų teismą.
E.Cowan buvo viena iš Moterų tarnybos gildijos įkūrėjų 1909 m., O 1911 m. Padėjo įsteigti Nacionalinės moterų tarybos valstybinį skyrių.
Jos rinkimas į parlamentą, kai jai buvo 59 m., 1921 m., buvo netikėtas ir prieštaringas.
Dirbdama parlamente E. Cowan priėmė įstatymų, leidžiančių moterims užsiimti teisinėmis profesijomis, skatinančių migrantų gerovę ir lytinį švietimą mokyklose, ji padėjo motinoms išsikovoti lygią padėtį su tėvais, tvarkant paveldėjimo klausimus.
Edith mirė sulaukusi 70 metų, tačiau jos palikimas išlieka iki šiol.
12. Amelija Earhart
Amelia Earhart buvo tikras taisyklių pažeidėjo apibrėžimas. Amerikiečių aviatorė, tapusi pirmąja moterimi, viena perskridusia per Atlanto vandenyną, ir pirmąja asmenybe, kuri kadaise viena skrido iš Havajų į JAV.
Nuo mažens A.Earhart atsisakė būti eiline mergaite. 1897 m. Kanzase gimusi Amelia žaidė krepšinį, augdama, lankė automobilių remonto kursus.
Lėktuvą pirmą kartą išvydo sulaukusi 10 metų, tačiau tuokart „surūdijusių geležų krūva“ (taip rašė dienoraštyje) jai gero įspūdžio nepadarė.
Kai mergaičių tėvas, patyręs finansinių sunkumų, ėmė girtuokliauti, jo, kaip advokato, karjera pasibaigė. Šeima kelis kartus keitė gyvenamąją vietą bandydama viską pradėti iš naujo, tačiau skurdas juos lydėjo iš paskos. Galiausiai Amelijos mama vyrą paliko ir su dukromis išvyko pas giminaičius į Čikagą. 1916 m., pasinaudojusi savo motinos palikimu, ji 21 metų sulaukusią Ameliją išsiuntė mokytis į prestižinį koledžą „Ogontz School“ Pensilvanijoje.
1917 m., atvykusi į Torontą aplankyti sesers, A. Erhart gatvėse pamatė I pasaulinio karo aukas, atgabentas iš fronto. Vaizdas Ameliją sukrėtė, ji skubiai baigė medicinos sesers kursus ir įsidarbino savanore karo ligoninėje. Būsimąjį savo gyvenimą mergina ėmė sieti su medicina, tačiau apsilankymas netoli ligoninės buvusiame karinės aviacijos stadione privertė merginą šia mintimi suabejoti.
Kurį laiką A. Erhart Kolumbijos universitete studijavo mediciną, chemiją, fiziką, taip pat klasikinę prancūzų literatūrą. Ji mokėjo keturias užsienio kalbas.
1920 m. A.Earhart pradėjo skraidymo pamokas ir greitai pasiryžo gauti piloto licenciją.
1923 m. A. Erhart gavo oficialų skraidymo leidimą ir tapo 16-ąja licencijuota pilote moterimi.
A.Earhart pasiekė kelis aviacijos rekordus. 1937 m. liepos mėn. A.Earhart, bandydama apskristi pasaulį, dingo kažkur virš Ramiojo vandenyno, jos lėktuvo nuolaužos niekada nebuvo rastos ir iki šios dienos jos dingimas tebėra viena didžiausių neišspręstų paslapčių XXa.
Paieškos operacija, kurią organizavo JAV vyriausybė, buvo didžiausia ir brangiausia per visą šalies laivyno istoriją. Ji truko dvi savaites, tačiau rezultatų nedavė.
