Didžiausia istorinė Lietuvos tragedija: brolis leidosi į žygį prieš brolį Kas Jogailą privertė pulti Lietuvą ir karštai pamiltą Švitrigailą

Šio žygio vadu prieš savo valią turėjo tapti Jogaila. „Negalime įsivaizduoti didesnės istorinės tragedijos nei šis senyvo karaliaus žygis prieš mylimą Lietuvą, prieš karštai pamiltą brolį,“ – taip šį žygį įvertino Koliankovskis“, – rašoma Tomo Branausko knygoje „Pabaisko mūšis. Šaltiniai ir interpretacijos“ (išleido Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras).

Šioje knygoje nagrinėjamas 1435 m. rugsėjo 1 d. įvykęs Pabaisko (Ukmergės, Šventosios) mūšis, kuriame Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Kęstutaičio kariuomenė, padedama lenkų pulkų, įveikė Švitrigailos ir jam talkinusio Vokiečių ordino Livonijos krašto magistro kariuomenę. Mūšis analizuojamas ne tik karybos aspektu (aptariamas kariuomenių dydis, jų išsidėstymas ir veiksmai mūšio lauke), bet ir stengiamasi išsiaiškinti jo politinius tikslus bei poveikį Lietuvos valstybingumo raidai.

Pabaisko mūšis lėmė 1432–1438 m. Lietuvos vidaus karo baigtį. Prielaidas šiam karui kilti sudarė 1429 m. iškelta Vytauto karūnavimo idėja ir su ja susiję Jogailos dinastiniai planai, priešingi Lenkijos diduomenės siekiams. Prasidėjęs kaip dinastinis konfliktas 1434 m. karas įgijo socialinį bei etninį pobūdį. Siekdamas sutelkti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenę Žygimantas Kęstutaitis Trakų privilegija sulygino lietuvių ir rusėnų bajorijos socialines teises ir suteikė naujų teisių Lietuvos bajorijai. 

Šis Žygimanto Kęstutaičio sprendimas dinastiniam konfliktui suteikė vertybinį pagrindą, o pergalė Pabaisko mūšyje reiškė ir jo politikos pergalę. Savo ruožtu tai paskatino lietuvių ir rusėnų visuomenių politinę bei kultūrinę sintezę ir lėmė tolesnę Lietuvos valstybės raidą. Šiuo aspektu Pabaisko mūšį galima laikyti lemtingu mūšiu – tai kova ne su išorės priešais, bet vidaus kova dėl tolesnės Lietuvos valstybės raidos krypties.

Pateikiame knygos ištrauką apie Pabaisko mūšio priešistorę – Lucko karą.

* * *

Vykdydamas 1430 m. lapkričio 29 d. susitarimą su Švitrigaila, Jogaila pasiuntė savo pasiuntinį Zakliką Tarlą su įsakymu sąmokslininkų paskirtam Podolės Kameneco seniūnui Mykolui Bučackiui perduoti pilį Švitrigailos įgaliotiniui Ivanui Babai Druckiui. 

Beje, pastarasis buvo Jogailos žmonos Sofijos Alšėniškės pusbrolis iš motinos pusės (1), tad iš esmės Jogaila su Švitrigaila nutarė remtis Jogailaičių paveldėjimo teisėmis suinteresuotu žmogumi. Tarp brolių gal ir nebūta pasitikėjimo, bet dėl to, kas turi įvykti po Švitrigailos mirties, abu sutarė, o kad viskas galėtų klostytis kitaip, tuo metu dar buvo sunku ir įsivaizduoti – Švitrigaila nei šeimos, nei vaikų neturėjo.   Tačiau Lietuvoje buvę lenkų ponai papirko Tarlos tarną – jis turėjo perduoti Mykolui Bučackiui žvakėje paslėptą jų laišką, kuriame liepta Jogailos įsakymo nevykdyti, nes jis esą išgautas prievarta, o Ivaną Babą suimti. Perskaitęs šį laišką, Mykolas Bučackis įvykdė lenkų ponų, o ne Jogailos įsakymą (2). 

Konfliktas tokiu būdu ne tik kad liko neišspręstas, bet dar ir gilėjo. Pranešti į Podolės Kamenecą apie Vytauto mirtį ir iš ten gauti žinią apie Podolės pilių užgrobimą prireikė 2–3 savaičių. Tai reiškia, kad žinias turėjo perduoti keliaujantys žygūnai didžiausiu tuo metu įmanomu greičiu – apie 150 km per dieną (3). 

Jogailos pasiuntinys su Švitrigailos įgaliotiniu, išvykę iš Gelionių pačioje lapkričio pabaigoje, apie 950 km turėjo nukeliauti įprastu greičiu, t. y. kokius 3–4 kartus lėčiau. Vadinasi, jiems turėjo prireikti bent 3–4 savaičių; dar bent savaitės reikėjo žygūnui atnešti žinią apie įsakymo neįvykdymą. Tad labiausiai tikėtina, kad ši žinia Švitrigailą galėjo pasiekti tik 1431 m. pradžioje.

Tuo pat metu iš Vartos susirinkimo į Lietuvą tartis dėl karaliaus paleidimo išvyko Zbignevo Olesnickio vadovaujama pasiuntinybė. Varšuvoje ji sustojo ir laukė Švitrigailos apsaugos rašto. Apie 1430 m. gruodžio 25 d. (Kalėdas) pas juos atvyko Švitrigailos pasiuntinys ir pranešė, kad Jogaila esąs jau visiškai laisvas (4). Olesnickį toks atsakymas patenkino, nors karalius į Lenkiją sugrįžo tik vasario pradžioje5. Vadinasi, Jogaila grįžo tik tada, kai Lietuvoje būdamas sulaukė žinių iš Podolės.

Suprantama, kyla klausimas, kodėl Švitrigaila jį išleido, juk Jogailos įsakymas grąžinti Podolės pilis nebuvo įvykdytas. Istoriografijoje pareikšta nuomonė, kad Švitrigailą taip pasielgti privertė popiežiaus Martyno V bulė (6), atmestina iš karto – kol ši bulė, surašyta 1431 m. sausio 27 d., pasiekė Lietuvą, Jogaila jau seniai buvo grįžęs į Lenkiją. 

Čia reikėtų atkreipti dėmesį į Jono Dlugošo teiginį, kad Švitrigaila labai džiaugėsi susitarimu su Jogaila dėl Podolės ir gausiai jį apdovanojo (7), vadinasi, brolių santykiai tuo laikotarpiu gerokai pasitaisė. Tada Jogaila jau gyveno Vilniaus pilyje (8) ir net formaliai nebebuvo Švitrigailos belaisvis, o tik pats, dar būdamas Lietuvoje, norėjo užbaigti Podolės klausimą. Kai paaiškėjo, kad jo valios nepaisyta, jis pats išvyko į Lenkiją. 

Tuo metu Lenkijoje stiprėjo karingos nuotaikos. Apie sausio vidurį lenkų pasiuntiniai kreipėsi į Vokiečių ordino didįjį magistrą Paulių fon Rusdorfą ir siūlė sudaryti sąjungą prieš Lietuvą. Tuo pačiu metu Zigmantas Liuksemburgietis planavo atvykti į Prūsiją karūnuoti Švitrigailos. 

Apie visa tai Paulius fon Rusdorfas rašė Livonijos magistrui savo 1431 m. sausio 17 d. laiške (9). Livonijos magistras Cisė fon Rutenbergas, sausio 23 d. atsakydamas į didžiojo magistro laišką, skatino jį, nors ir nepriimant galutinio sprendimo, didesnį palankumą rodyti lietuviams (10). 

Taigi Švitrigaila irgi ruošėsi karui ir telkė sąjungininkus, iš kurių pirmasis ir svarbiausias buvo Vokiečių ordinas. Kartu jis siekė neutralizuoti potencialius priešus, todėl su daugiausia nerimo kėlusiu Naugardu 1431 m. sausio 25 d. sudarė taikos sutartį, kurią nutraukti buvo galima tik pranešus apie tai prieš mėnesį iki karo veiksmų pradžios (11).

Švitrigaila ne tik ruošėsi kariauti, bet kartu jau ėmėsi ir tikrų karo veiksmų: vos gavęs žinią, kad lenkai atsisakė grąžinti Podolės pilis, davė įsakymą tas pilis pulti. Vasario mėnesį karo veiksmai jau vyko: Lietuvos kariuomenė užėmė keletą Podolės pilių (ar tiesiog sustiprino lenkų dar neužvaldytų pilių gynybą) ir apgulė Smotričą – pirmąją Podolėje lietuvių (Karijotaičių) pastatytą pilį (12), kurios, tiesa, paimti nepajėgė. Iš Zbaražo, Olesko ir Kremeneco pilių (Volynėje) keletą kartų įsiveržta net į Lenkijos valdomą Haličo žemę (13). 

1431 m. vasario 14 d. Jogaila atvyko į Sandomiero suvažiavimą, kur susirinko lenkų politinis elitas. Visi jame kalbėję Lenkijos ponai piktinosi Jogailos sprendimu Lietuvą atiduoti Švitrigailos valdžiai. Nors Jogaila teisinosi, vardydamas Švitrigailos padarytas skriaudas, bet vis tiek buvo įtarinėjamas slapta šį remiantis. Lietuvos kariuomenės veiksmai Podolėje sukėlė dar didesnį Lenkijos ponų pasipiktinimą. Pasigirdo reikalavimų prie Lenkijos prijungti visą Volynę. Tai ir lėmė suvažiavimo nutarimus.

Sandomiere buvo nutarta siųsti pas Švitrigailą pasiuntinybę, iškelsiančią jam ultimatumą – Švitrigaila turi prašyti Lenkijos ponų patvirtinti jį Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir perduoti Lenkijai Volynę ir Podolę. Numatydami, kad tokio reikalavimo Švitrigaila nevykdys (ir nevykdė), Lenkijos ponai priėmė ir kitą nutarimą – sutelkti kariuomenę žygiui į Volynės sostinę Lucką (14). Šio žygio vadu prieš savo valią turėjo tapti Jogaila. „Negalime įsivaizduoti didesnės istorinės tragedijos nei šis senyvo karaliaus žygis prieš mylimą Lietuvą, prieš karštai pamiltą brolį,“ – taip šį žygį įvertino Koliankovskis (15).

Jau visai prieš karą kaip Jogailos pasiuntinys pas Švitrigailą atvyko buvęs Vytauto, o tuo metu – Jogailos sekretorius Liutekas iš Bžezės (tas pats, kuris 1430 m. rugpjūtį Vytauto buvo pasiųstas pas Jogailą, kai pusbroliai žengė pirmuosius žingsnius susitaikymo link). Jis kažkuo suerzino Švitrigailą ir šis jam trenkė į žandą bei liepė jį suimti. 

Tas incidentas „Jogailos skunde“ pateikiamas kaip paskutinė iš Švitrigailos patirta neteisybė prieš karaliui griebiantis karo veiksmų (16) – anot Michailo Hruševskio, tai buvo casus belli (17). Ką tokio galėjo pasakyti sekretorius, gerai žinantis apie Jogailos planą, kad net išvedė Švitrigailą iš pusiausvyros? 

Vargu ar tai buvo Švitrigailai jau žinomų lenkų pretenzijų priminimas. Gali būti, kad Liutekas bandė kalbėti Švitrigailai apie svarbiausią susitaikymo sąlygą – garantuoti Lietuvos sosto paveldėjimo teisę vienam iš Jogailos sūnų, taigi nesiekti sukurti savo šeimos ir turėti savo sūnų. 

Tuo metu apie santuoką jau rimtai galvojantis Švitrigaila (kaip matyti iš jo 1431 m. birželio 25 d. laiško Vokiečių ordino didžiajam magistrui Pauliui fon Rusdorfui, kuriame svarstė magistro siūlomą Pomeranijos kunigaikštytės kandidatūrą (18)) galėjo tai palaikyti kišimusi į jo asmeninį gyvenimą.

Besiruošdamas dabar jau neišvengiamam karui, Švitrigaila sudarė tris svarbias gynybines sąjungas – su Moldavija, Aukso orda ir Vokiečių ordinu, taip pat užsitikrino politinę imperatoriaus Zigmanto Liuksemburgiečio paramą (19).

Užmegzti glaudesnius santykius su Moldavijos vaivada Aleksandru Geruoju Švitrigaila nusprendė vos tapęs didžiuoju kunigaikščiu – jau 1430 m. lapkričio 8 d. jis svarstė vedybų su Aleksandro Gerojo dukterimi galimybę. Nors vėliau šios minties atsisakė, sąjungą su Aleksandru vis tiek sudarė. Tai buvo ryškus Moldavijos geopolitinis posūkis, nes anksčiau Aleksandras Gerasis orientavosi į Lenkiją ir nesutarė su Vytautą, o paskui ir Švitrigailą remiančiu Zigmantu Liuksemburgiečiu (20).

Į Aukso ordą pasiuntęs Naugarduko seniūną Petrą Mantigirdaitį, Švitrigaila atnaujino Lietuvos santykius ir su chanu Ulug Muchamedu. 1431 m. gegužės pradžioje patvirtinti sąjungos sutarčių į Lietuvą atvyko keturi totorių bėjai, tarp jų – chano žmonos tėvas (21). 

Ulug Muchamedas savo valdžią Aukso ordoje įtvirtino dar 1428 m. paremtas Vytauto. Faktiškai jis buvo Vytauto statytinis – šis net pareikalavo, kad Ulug Muchamedui pavaldi genujiečių kolonija Kafa ant miesto sienų iškabintų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbus ir iškeltų Vytauto vėliavas. Kafos konsulas patenkino šį reikalavimą (22). 

Dabar Ulug Muchamedas pripažino Švitrigailą teisėtu Vytauto įpėdiniu ir pažadėjo teikti jam pagalbą prieš visus jo priešus. Ir iš tiesų vėlesnėse kovose (iki 1433 m.) Ulug Muchamedo totoriai aktyviai talkino Švitrigailai (23).

Tačiau svarbiausia Švitrigailai buvo užsitikrinti Vokiečių ordino paramą. Atsargusis Vokiečių ordino didysis magistras Paulius fon Rusdorfas neskubėjo sudaryti sąjungos su Švitrigaila – net susitikęs su juo Skirsnemunėje 1431 m. gegužės antroje pusėje sutarties sudarymą atidėjo (24). 

Tik per antrąjį susitikimą, 1431 m. birželio 19 d., Skirsnemunėje buvo sudaryta Vokiečių ordino ir Lietuvos sutartis, pagal kurią abi pusės įsipareigojo viena kitai teikti paramą prieš visus priešus (25). Tai buvo pirmoji Lietuvos ir Vokiečių ordino sutartis, sudaryta laikantis visiško abiejų pusių lygiateisiškumo principo (26). Jau kitą dieną Švitrigaila iš Kauno pasiuntė Jogailai laišką, kuriame pranešė apie šią sutartį ir pridūrė:

„Tai jūsų malonybei pranešame, kad, jeigu su mumis gyvensite draugiškai, jums galėsime daugiau pasitarnauti, nei anksčiau sugebėjome, nes jau turime daug mums ištikimų draugų.“ (27)

Tai buvo mandagus įspėjimas nepradėti karo su Lietuva, bet Lenkijos politiką vairavę karingieji Jogailos patarėjai šį įspėjimą ignoravo, net nenorėjo juo patikėti. Lenkijoje viskas jau buvo paruošta karui, gal ir pirmieji karo veiksmai prasidėję, taigi Švitrigailos laiškas turėjo pasiekti Jogailą, jau išvykusį į karo žygį. 1431 m. liepos 14 d. kariuomenės stovykloje prie Horodlės Vladislovo Oporovskio surašytame „Jogailos skunde“ Vokiečių ordino didžiajam magistrui sakoma:

„Siunčiame jūsų draugiškumui minėto kunigaikščio Švitrigailos laiško, neseniai mums atsiųsto, kopiją, išverstą iš rusėnų į lotynų kalbą, įdėtą į šį laišką, iš kurios galėsite suprasti, kaip jis mums pranešė, kad su jumis, Livonijos magistru ir jūsų ordinu susijungė tarpusavio sąjungomis ir sutartimis ir pasirašė prieš bet kokį jo priešą. To mes iš jūsų draugiškumo jokiu būdu negalime tikėtis ir tai niekada negalės įsigauti į mūsų širdį, nes iš jūsų turime amžinos taikos sutartis, patvirtintas ir pripažintas žinomais mūsų antspaudais ir raštais, niekada jokių jėgų nepažeistas ir nesutrikdytas, kurias norime toliau vykdyti ir nuolat jų laikytis.“ (28)

Tad sąjungą su Vokiečių ordinu Švitrigaila sudarė beveik vėluodamas – paskutinėmis dienomis prieš didžiulės Lenkijos kariuomenės įsiveržimą į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją. Buvo jau vėlu šia sutartimi, kaip Švitrigaila tikėjosi, atgrasyti Lenkiją nuo puolimo. Todėl ir didžiojo magistro Pauliaus fon Rusdorfo atsargumas ir delsimas sudaryti sąjungą su Lietuva, bijant įsivelti į karą su Lenkija, davė priešingą rezultatą – iš sutarties pasirašymo ceremonijos vedė tiesiai į karo lauką.

1431 m. birželio antrojoje pusėje karas dar nebuvo paskelbtas, o pirmieji Lenkijos kariuomenės daliniai jau įsiveržė į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją ir puolė Lietuvos ir Lenkijos vienybės simboliu laikytą Horodlę bei Zbaražą (29). Lenkijos politikų įsivaizdavimu, šie miestai priklausė Lenkijai. „Jogailos skunde“ Švitrigaila kaltinamas ne tik tuo, kad puolė Lietuvai neva niekada nepriklausiusią Podolę, bet ir kad užėmė kitas neva Lenkijai priklausiusias pilis – Zbaražą, Kremenecą ir Oleską (30). 

Iš tikrųjų šios Volynės pilys Vytauto laikais priklausė Lietuvai (Kremeneco vėliava, kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės dalis, net dalyvavo Žalgirio mūšyje), bet, matyt, vadovaudamiesi panašiais kaip ir dėl Podolės argumentais, lenkų ponai laikė jas teisėtomis Lenkijos karūnos valdomis, kurios po Vytauto mirties turėjo automatiškai grįžti Lenkijai. 

Jei negrįžo, vadinasi, Švitrigaila jas „užėmė“ (per ipsum violenter occupatis). Taigi Volynę lenkai teoriškai dalijo į dvi dalis, kurių viena jau tiesiog „priklausė“ Lenkijai, todėl įsiveržimas į ją net nelaikytas karu, o į kitą dalį Lenkija irgi esą turėjo teisių, bet ją dar reikėjo „atsiimti“. Tad į vakarinę Volynės dalį Lenkijos kariuomenės pulkai, nepaskelbę karo, įsiveržė dar paskutinėmis birželio dienomis. 1431 m. birželio 25 d. iš Pšemyšlio su pagrindinėmis pajėgomis Volynės link pajudėjo ir Jogaila (31). 

Pirmosios žinios apie lenkų puolimą birželio 25 d. pasiekė ir iš Skirsnemunės į Vilnių jau sugrįžusį Švitrigailą. Tą pat dieną jis skubiai surašė laišką Pauliui fon Rusdorfui, kuriuo pranešė, kad lenkai trijose vietose įsiveržė į jo valstybę ir jėga užėmė bei nusiaubė jo miestą Horodlę (32). 

Pats Švitrigaila skubiai išvyko Volynės link ir jau Naugarduke liepos 3 d. sulaukė naujos žinios, kad Lietuvos sienos link juda Lenkijos kariuomenė su patrankomis (turbūt turėtos galvoje pagrindinės pajėgos, vadovaujamos Jogailos). Tada Švitrigaila jau prašė didįjį magistrą nedelsiant surinkti savo karius ir pulti Lenkiją – pagal ką tik sudarytos Skirsnemunės sutarties sąlygas (33). 

Nuo tol pagalbos prašymai į Marienburgą skriejo kas kelias dienas, žymėdami visą Švitrigailos kelią: liepos 11 d. Lietuvos didikai jos šaukėsi iš dykros prie Slucko, nurodydami, kad lenkai jau nusiaubė Horodlę ir apgulė Vladimirą (34), liepos 15 d. – Švitrigaila iš dykros prie Pripetės upės (35), rugpjūčio 2 d. – iš Stepanės (36), rugpjūčio 7 d. – iš Čartorisko (37). 

Pastarosiose dviejose vietose jis atsidūrė jau atsitraukęs nuo Lucko, kuriame buvo liepos pabaigoje. Paulius fon Rusdorfas ėmė ruoštis karui, bet neskubėjo duoti atsakymo – tik daugiau kaip po mėnesio nuo pirmojo pagalbos šauksmo, rugpjūčio 12 d., jis užtikrino Švitrigailą, kad jau surinko visas savo jėgas ir tuojau puls Lenkiją (38).

Tuo tarpu Jogaila liepos 9 d. pasiekė priešakinių lenkų pulkų sudegintą Horodlę ir čia įkūrė savo stovyklą. Joje stovėjo iki liepos 21 d. (39), be kita ko, laukdamas vėluojančių pulkų iš Didžiosios Lenkijos. Lenkai nekantravo žygiuoti tolyn – dar būdami Bystšycoje (prie Liublino) liepos 3 d. 45 lenkų ponai iš Mažosios Lenkijos ir Rusios vaivadystės (Haličo žemės) jau buvo paskelbę Švitrigailai karą (40). 

Pasienyje tuo pačiu metu vyko ir realūs karo veiksmai – sudegintos Vladimiro ir Zbaražo pilys (41). Ne vėliau kaip liepos 13 d. Jogailos vardu buvo surašytas karo Švitrigailai paskelbimo raštas, o liepos 14 d. Vokiečių ordino didžiajam magistrui Pauliui fon Rusdorfui pasiųstas jau cituotas „Jogailos skundas“. 

Šiuose dokumentuose buvo išdėstyti karo paskelbimo motyvai. Minėtąjį raštą Švitrigailai stovykloje prie Pripetės liepos 15 d. įteikė Jogailos juokdarys Oleska (42) (340 km tarp Horodlės ir Pripetės ties David Gorodoku jis galėjo įveikti mažiausiai per 2 dienas). Ilgas Jogailos stovėjimas prie Horodlės nekantraujančių lenkų buvo vertinamas kaip žygio sabotavimas, slapta talkinant Švitrigailai.

Pagaliau liepos 21 d. Jogaila su Lenkijos kariuomene persikėlė per Bugą, lenkų laikytą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės siena, bet ir po to kurį laiką trypčiojo vietoje, dvi dienas sustodamas čia pat, kitoje upės pusėje, Ustiluge, tris dienas – Zimne, už Volynės Vladimiro. 

Dar Jogailai stovint prie Horodlės, buvo sudeginta Vladimiro pilis, taigi Volynės Vladimiras nebekėlė grėsmės Lenkijos kariuomenei. Nepaisydama to, dabar kariuomenė savo iniciatyva (be Jogailos valios) sudegino ir Vladimiro miestą. Jogaila jau tik smilkstančius miesto griuvėsius atidavė valdyti savo pusbroliui Teodorui Liubartaičiui – paskutines savo gyvenimo savaites gyvenančiam senukui. 

Tuo pačiu metu tebesitęsė kovos piečiau esančiame Olesko–Kremeneco–Zbaražo regione, kuris, kaip neva priklausantis Lenkijai, buvo užpultas dar iki oficialios karo pradžios. Nors Zbaražas buvo sudegintas Jogailai dar tebebūnant prie Horodlės, tolesnės kovos lenkams nesisekė. 

Olesko gynėjai ne tik apsigynė, bet ir perėjo į kontrpuolimą – pasienyje sudegino Busko pilį ir įsiveržė į Belzo žemę. Jogaila buvo priverstas čia permesti 6000 karių, kurie puolimą atrėmė, bet Bogdano Rohatinskio ginamos Olesko pilies nepaėmė. Prie pagrindinių Lenkijos pajėgų šie kariai vėl prisijungė tik jau apgulus Lucko pilį (43). 

Delsimą žygiuoti toliau Jogaila aiškino poreikiu sulaukti Didžiosios Lenkijos pulkų, kurie iš tiesų prisijungė prie pagrindinės kariuomenės Jogailai jau pajudėjus iš Zimno ir esant ties Biskupičiais (dabar – Nechvoroščia). Nekantraujantys lenkai toliau kaltino Jogailą dėl tokio lėto judėjimo. Tik liepos 27 d. Jogailos vedama kariuomenė ryžtingiau patraukė į šalies gilumą ir per Mikuličius, Berezovičius, Biskupičius, Sadovą bei Zaborolę liepos 31 d. pasiekė Lucką (44).

Švitrigaila tuo metu jau buvo Lucke ir pats rūpinosi suformuoti pilies įgulą, sukaupti jai ginklų bei maisto atsargų. Dlugošo teigimu, Švitrigailos kariuomenėje buvo 6000 karių (lietuvių, rusėnų ir totorių) – tiek, kiek Jogaila buvo pasiuntęs į Oleską. 

Vien iš to galima spręsti, kad pagrindinės Jogailos pajėgos buvo kelis kartus didesnės. Lenkams suradus brastas ir persikėlus per Styriaus upę, Švitrigailos kariuomenėje kilo panika, ji skubiai atsitraukė Čartorisko link. Prie Lucko Švitrigaila patyrė didelių nuostolių: Lietuvos žemės maršalas Rumbaudas Valimantaitis ir dvaro maršalas Jonas Goštautas pateko į nelaisvę (45), o tarp daugybės žuvusiųjų lenkai tikėjosi surasti net patį didįjį kunigaikštį.   Tačiau Lucko seniūno Juršos vadovaujama pilies įgula sėkmingai pasipriešino užpuolikams. Miesto apgultis užsitęsė ir vyko vangiai visų pirma dėl Jogailos polinkio konfliktą spręsti derybomis. Tarp karingai nusiteikusių lenkų dėl to tik didėjo nepasitenkinimas ir įtarinėjimai Jogailą sudarius suokalbį su Švitrigaila.   Dlugošas kelis kartus atpasakojo tarp Lenkijos diduomenės sklandžiusius gandus, esą Jogaila slapta rėmęs Švitrigailą, net Vokiečių ordiną įkalbėjęs užpulti Lenkiją, kad išgelbėtų nuo žlugimo savo vis dar mylimą brolį (46). Nors pats Dlugošas nuo šio gando formaliai atsiribojo, bet visai jo tikėtinumo neatmetė. Aprašydamas Lucko žygį, jis nuolat kaltino Jogailą slapta parama Lucko gynėjams ir Švitrigailai (47). 

Pabrėžtina, kad, be kitų įtakingų asmenų, gandus apie Jogailos suokalbį su kryžiuočiais ir slaptą paramą Švitrigailai rėmė ir platino Dlugošo globėjas Krokuvos vyskupas Zbignevas Olesnickis. Anot Dlugošo, vyskupas net viešai tą pasakęs Jogailai Lvovo suvažiavime 1431 m. spalį, protestuodamas prieš bažnyčios turtų panaudojimą nukentėjusiesiems nuo kryžiuočių antpuolio paremti:

„Tos paramos nebūtų prireikę, jeigu tu pats, kaip žmonės apie tave kalba ir kaip tikėtinai galima teigti, nebūtum priešų kryžiuočių skatinęs ir kvietęs pulti bei niokoti tą pačią žemę, kurios karalius esi, ir sėdėdamas dykas prie Lucko pilies nebūtum iššvaistęs laiko, nes pilis galėjo būti lengvai užimta, jei tik tu nebūtum trukdęs. Iš to išaugo priešų įžūlumas, kuriems, kaip sakoma, tavo paliepimu bombardos, parakas ir maisto atsargos į pilį buvę tiekiamos, ir kryžiuočių dvasia pakelta, kad tavo karalystės žemes nuniokotų.“ (48)

Galima šiuos kaltinimus laikyti neteisingais, bet vien tokių gandų ir kaltinimų atsiradimas rodo, kad Lenkijos diduomenė visiškai nepasitikėjo savo karaliumi ir jo noru įveikti Švitrigailą. Vadinasi, buvo gerai suvokiamas Jogailos ir Lenkijos diduomenės siekių priešingumas. Tas nepasitikėjimas įgijo ir organizacinę formą: Jogailos vadovavimą kariuomenei, motyvuojant jo senyvu amžiumi, apribojo žygiui vadovauti sudaryta vienuolikos Lenkijos diduomenės atstovų taryba (49).

Lucko pilies apgultis kulminaciją pasiekė rugpjūčio 13 d., kai Lenkijos kariuomenė pabandė ją paimti šturmu. Vos atlaikęs šį puolimą Lucko seniūnas Jurša paprašė paliaubų ir, dideliam lenkų pasipiktinimui, Jogaila su jomis sutiko. 

Rugpjūčio 18 d. į Lucką atvykus Švitrigailos pasiuntiniams su kunigaikščiais Olelka Vladimiraičiu ir Vasilijumi Semionovičiumi Druckiu priešaky, rugpjūčio 20 d. buvo susitarta dėl dar vienų trumpalaikių paliaubų iki rugpjūčio 26 d. Joms pasibaigus Jogaila su Švitrigailos pasiuntiniais susitarė dėl beveik dvejų metų paliaubų projekto (jos turėjo trukti iki 1433 m. birželio 24 d.) (50). 

Susitarimo dėl paliaubų projektą Švitrigailai, kuris, nepasitikėdamas Jogaila, į Lucką vykti nenorėjo, nuvežė jo paties pasiuntiniai, lydimi Jogailos pasiuntinių Poznanės vaivados Sendzivojaus Ostrorogo ir Seradzo kašteliono Lauryno Zarembos. Švitrigaila šį susitarimą, kiek papildęs, patvirtino Čartoriske rugsėjo 1 d., o Jogaila – Lucke rugsėjo 2 d. (51)

Karas baigėsi kaip tik tada, kai Lenkijos kariuomenę turėjo pasiekti žinios apie kryžiuočių įsiveržimą į Lenkiją. Mat Vokiečių ordino didysis magistras Paulius fon Rusdorfas pagaliau atsižvelgė į Švitrigailos pagalbos prašymus ir paskelbė karą Lenkijai rugpjūčio 17 d. datuotu raštu, nors iš tiesų lenkams šis raštas buvo įteiktas kiek vėliau (52) – rugpjūčio 26 d. jo gavimą patvirtino priešais kryžiuočių Torną (Torunę) stovėjusios lenkų Dybovo pilies įgula. Rugpjūčio 28 d. kryžiuočiai jau įsiveržė į Lenkijos teritoriją (53). Maždaug tuo pačiu metu lenkų valdomą Vakarų Podolę puolė dar vienas Švitrigailos sąjungininkas – Moldavijos kunigaikštis Aleksandras Gerasis (54). 

Švitrigailos siekis sukelti į kovą visus savo sąjungininkus realizavosi kaip tik tada, kai jis savo ir Vokiečių ordino didžiojo magistro vardu sudarė paliaubas. Kitaip sakant, Švitrigaila sustojo kaip tik tuo metu, kai vos žingsnis jį skyrė nuo pergalės. 

Dar Hruševskis pastebėjo, kad, jeigu sudarydamas paliaubas Švitrigaila būtų žinojęs apie kryžiuočių įsiveržimą į Lenkiją, toks jo sprendimas būtų buvusi paskutinė kvailystė (55). Tačiau ukrainiečių istorikas vis dėlto manė, kad žinios apie kryžiuočių veiksmus tuo metu dar nebuvo pasiekusios Švitrigailos. Kad Švitrigaila apie kryžiuočių įsiveržimą dar nieko nežinojo, manė ir Matusas (56), o pastaruoju metu – ir Nikodemas (57).

Išties galima suabejoti, kad Švitrigaila nieko nežinojo apie kryžiuočių pasirengimą suteikti pagalbą, kurios pats taip atkakliai prašė. Didžiojo magistro Pauliaus fon Rusdorfo laiškas apie būsimą Lenkijos puolimą, kaip minėta, Švitrigailai buvo išsiųstas jau rugpjūčio 12 d., taigi prieš 20 dienų iki Čartorisko paliaubų sudarymo. 

Matusas pastebi, kad apie šias paliaubas Marienburge sužinota rugsėjo 13 d. (58), taigi praėjus 12 dienų po įvykio (arba 9 dienoms po Švitrigailos rugsėjo 4 d. laiško, didįjį magistrą informuojančio apie paliaubas, parašymo (59)). Kodėl tuomet Švitrigaila turėtų nežinoti apie tokį sau svarbų įvykį, nors laiko Pauliaus fon Rusdorfo laiškui gauti turėjo daugiau nei pakankamai? Anot Blaščiko, tai būtų galima aiškinti nebent fatališkai bloga komunikacija su Vokiečių ordinu, bet Švitrigaila už tai irgi būtų atsakingas (60).

Vokiečių ordino didysis magistras Paulius fon Rusdorfas, jau vėliau apmąstydamas šias ir tolesnes Švitrigailos kovas, 1436 m. rugsėjo 1 d. laiške Vokietijos magistrui tvirtino, kad būtent prie Lucko sudarytos paliaubos ir buvo ta lemtinga, valdžios praradimą lėmusi Švitrigailos klaida. Anot didžiojo magistro, Čartorisko paliaubos ir Vokiečių ordiną, atėjusį į pagalbą Švitrigailai, pastatė į keblią padėtį, padarė jam didelių nuostolių. 

Vienaip ar kitaip, jis stengęsis Švitrigailai padėti, įspėjęs apie rengiamą prieš jį sąmokslą, bet Švitrigaila nenorėjęs tikėti tol, kol neteko valdžios. Aprašęs galutinį Švitrigailos sutriuškinimą Pabaisko mūšyje, Paulius fon Rusdorfas vėl grįžo prie Lucko (Čartorisko) paliaubų ir dar kartą pabrėžė, kad jeigu šis „nebūtų sudaręs taikos prie Lucko, kaip minėta, be mūsų žinios ir noro ir būtų paklausęs mūsų patarimo“, tai nebūtų buvę po to visų tų vargų ir nelaimių (61). Laiške jaučiamas didžiojo magistro noras pasiteisinti dėl pralaimėtos kovos, kita vertus, jis buvo teisus taip vertindamas ne laiku sudarytas Lucko paliaubas.

Kodėl Švitrigaila ryžosi tokiam sau itin nenaudingam žingsniui? Turbūt yra tiesos Henriko Lovmianskio žodžiuose, kad sudaryti paliaubas Švitrigailą vertė visų pirma „vidinės padėties paaštrėjimas Lietuvoje“ (62). Tik veikiausiai tai buvo ne kova tarp lietuvių ir rusėnų, kaip sekdamas įsitvirtinusiu istoriografiniu stereotipu manė lenkų istorikas, o Jogailos planui palankios Lietuvos diduomenės spaudimas. 

Karalienės Sofijos Alšėniškės giminaičiai – kunigaikščiai Alšėniškiai ir Druckiai, taip pat visi jų šalininkai Lietuvoje turėjo versti Švitrigailą ieškoti taikaus susitarimo su Jogaila, kad dėl per toli nuėjusio konflikto neiškiltų grėsmė Jogailos ir jų dinastiniams planams. 

Atkreiptinas dėmesys, kad paliaubų sutarties sudarymo procese ypač matomi aktyviausi po metų įvyksiančio valstybės perversmo dalyviai. Laurynas Zaremba, Jogailai atstovavęs Čartoriske ir ištikimai vykdęs jo politiką šiame kare (anot Dlugošo, net buvo lenkų įtarinėjamas slapta tiekęs ginklus ir paraką apgultos Lucko pilies įgulai (63)), vėliau Dlugošo vaizduojamas kaip vienas svarbiausių sąmokslo prieš Švitrigailą įkvėpėjų. 

Iš Lietuvos pusės derybose dėl paliaubų, greta kitų, aktyviai dalyvavo kunigaikštis Simonas Jonaitis Alšėniškis (64) – būsimasis Švitrigailą nuvertusio perversmo organizatorius. Tai jo anksti mirusio brolio Andriaus dukra Sofija buvo paskutinioji Jogailos žmona ir jo vaikų motina (65). 

Taigi, kaip vienas iš artimiausių karalienės ir būsimų sosto įpėdinių giminaitis Lietuvoje, Simonas Alšėniškis buvo asmeniškai suinteresuotas Jogailos planu pasodinti į Lietuvos ir Lenkijos sostus savo ir Sofijos sūnus.

^1. Сергей Полехов, Наследники Витовта: Династическая война в Великом княжестве Литовском в 30-е годы XV века, Москва: Индрик, 2015, c. 180.

²Joannis Dlugossii, Annales seu Cronicae incliti Regni Poloniae, Varsaviae: Wydawnictwo Naukowe PWN, 2000, [t. 8]: Liber undecimus 1413–1430, p. 309–310; Joannis Dlugossii senioris canonici cracoviensis Opera omnia = Jana Długosza kanonika krakowskiego Dzieła wszystkie, cura Alexandri Przezdziecki edita, Kraków, 1869, t. 5: Jana Długosza kanonika krakowskiego Dziejów polskich ksiąg dwanaście, t. 4, ks. 11, 12, p. 392–393; 1877, t. 13: Joannis Długossii seu longini canonici cracoviensis Historiae Polonicae libri XII, t. 4, libri 11, 12, p. 424–425. Dlugošo nurodytas Mykolo Babos vardas taisomas į Ivaną: Grzegorz Błaszczyk, Dzieje stosunków polsko-litewskich, Poznań: Wydawnictwo Poznańskie, 2007, t. 2: Od Krewa do Lublina, cz. 1, s. 627–628; Сергей Полехов, Наследники Витовта: Династическая война в Великом княжестве Литовском в 30-е годы XV века, Москва: Индрик, 2015, c. 180.