Nesvarbu, ar šios garsios moterys buvo išradėjos, mokslininkės, politikės ar karalienės, šios 12 stiprių moterų pagal tarptautinį mėnesinį žurnalą „Marie Claire“ neginčijamai pakeitė pasaulį į gerąją pusę.
Garsios šio sąrašo moterys prisimenamos ir kaip taisyklų pažeidėjos ar pionierės, vienos buvo galingos valdovės, kitos – ištvermingos kankinės, kentusios diskriminaciją ir smurtą. Vienos buvo seksualios ir varė daugybė vyrų iš proto, kitos išliko skaisčios ir atmetė bet kokius vyrų pasiūlymus. Tačiau jos savo bendraamžiams vyrams parodė, ką reiškia būti pavyzdžiu.
Tai yra I-oji teksto dalis. Antrąją skaitykite čia.
1. Jane Austen (1775 – 1817)
Jane Austen apibrėžė visą literatūros žanrą su savo droviais socialiniais pastebėjimais ir sąmoju. J.Austen, gimusi aštuonių vaikų šeimoje Anglijoje, dar būdama paauglė parašė tokius klasikinius romanus kaip „Puikybė ir prietarai“ ir „Protas ir jausmai“.
Jos romanai yra juokingi, užburiantys ir verčiantys abejoti moterų vaidmenimis visuomenėje. J.Austin teko slėpti savo, kaip vienos populiariausių savo dienų romanų, autorės tapatybę. Romanai leisti anonimiškai. Tik po jos mirties jos brolis Henris viešai atskleidė, kad ji yra tikroji knygų autorė. Nors visi jos kūriniai yra meilės istorijos, o ji pati rašė anglų literatūroje klestint romantizmui, J. Ostin nebuvo romantikė.
Nors rašytojos talentas buvo pastebėtas, jis nesusilaukė prideramo dėmesio dar keletą dešimtmečių po jos mirties. Ostin darbų populiarumas atgimė XIX a. antroje pusėje. XX amžiaus literatūrologai ėmė ją laikyti vienu didžiausių talentų visoje anglų literatūroje.
Tačiau J. Ostin kūryba ir kritikuota, dažnai kaltinta neišprusimu. Viena iš kritikių buvo Šarlotė Brontė, taip pat Markas Tvenas.
Didžioji Ostin stiprybė – personažai, ypač moterys. Jos kūryboje emocijos dažnai pavojingos, o moteris, pasirenkanti racionalų sprendimą, dažnai bus laimingesnė nei slapta pabėgusi su mylimuoju.
Jos literatūrinė įtaka išlieka iki šių dienų, o romanų temos ir pamokos tebėra aktualios.
2. Anne Frank (1929 – 1945)
Annes Frank dienoraštis yra viena sąžiningiausių, galingiausių ir labiausiai sukrečiančių Antrojo pasaulinio karo pasakojimų, kurį parašė paauglė mergaitė. Frankai buvo žydų šeima, gyvenusi Vokietijoje, valdant Hitleriui ir per Antrąjį pasaulinį karą. Frankai iš Vokietijos emigravo į Masterdamą, bet žydų persekiojimai prasidėjo ir čia. Iš pradžių Frankų šeima glaudėsi ankštoje slėptuvėje, įrengtoje už Anos tėvo firmos kontoros. Kažkam išdavus slėptuvę, šeima atsidūrė koncentracijos stovykloje.
Anne Frank dienoraštį pradėjo rašyti būdama vos trylikos metų. Tada Anne Frank jį gavo gimtadienio proga. Mergina dienoraštyje aprašė kiekvieną savo gyvenimo dieną. Ana mirė 1945 m. kovo pradžioje, nesulaukusi šešiolikos metų, Bergeno-Belzeno koncentracijos stovykloje. Iki jos išlaisvininmo likus vos mėnesiui.
Taip pat koncentracijos stovykloje žuvo jos sesuo ir mama. Anos Frank dienoraštį išleido jos tėtis Otas Frankas. Ji buvo to paprašiusi, jei pati negalėtų to padaryti.
Pirmąjį Anos Frank dienoraščio leidimą, jos tėtis Otas Frankas leido išleisti prieš tai išėmęs asmenines, intymias vietas, kurių nenorėjo viešinti dėl savo dukros privatumo išlaikymo. Tačiau antrame leidime Otas Frankas leidėjams davė originalą, su visomis detalėmis, norėdamas atskleisti tikrąsias to meto žydų gyvenimo sąlygas.
Amsterdame įsteigtas Anos Frank muziejus, kuris yra vienas populiariausių Nyderlanduose.
Anos Franko dienoraštis buvo išverstas į beveik 70 kalbų. Tai yra intymus vieno nežmoniškiausių istorijos momentų atvaizdavimas, gebantis mus nušviesti apie universalias žmogaus savybes: emocijas, aistrą, meilę, viltį, norą, baimę ir stiprybę.
3. Maya Angelou (1928 – 2014)
Maya Angelou yra viena įtakingiausių juodaodžių moterų Amerikos istorijoje.
Ji buvo poetė, dainininkė, memuaristė ir pilietinių teisių aktyvistė. Jos apdovanojimą pelnę memuarai „Aš žinau, kodėl gieda paukštis narve“ tapo pirmuoju istorijoje afrikietės moters parašytu bestseleriu.
M. Angelou patyrė sunkią vaikystę. Kaip juodaodė, augusi Arkanzase, Maya visą savo gyvenimą patyrė rasinę diskriminaciją. Septynerių metų M. Angelou užpuolė jos motinos vaikinas, kuriam tada atkeršijo dėdės. Incidentas mergaitė labai traumavo. 16 ji tapo pirmąja juodaode tramvajaus konduktore San Franciske.
Mirė 2014 metais, būdama 86-ių. Ji dėstė Šiaurės Karolinos universitete.
4. Karalienė Elžbieta I (1533 – 1603)
Elžbieta I buvo Anglijos, Prancūzijos ir Airijos karalienė, šeštoji ir paskutinė Tiudorų dinastijos monarchė. Neretai ji vadinama Karaliene mergele arba Skaisčiąją karaliene, nes niekada nebuvo ištekėjusi.
Dabar gali atrodyti, kad tai – sena istorija, bet karalienė Elžbieta I yra viena sėkmingiausių monarchių Didžiosios Britanijos istorijoje, o jai vadovaujant Anglija tapo pagrindine Europos galybe politikoje, komercijoje ir mene.
Eližbietis I-osios kelias į sostą buvo labai uolėtas ir techniškai jai niekada neturėjo būti leista karaliauti tiek dėl to, kad ji buvo moteris, tiek dėl to, kad jos motina buvo Anne Boleyn, labai nekenčiama buvusi Henriko VIII žmona.
Tačiau Elžbieta I įrodė, kad visi smerkėjai yra neteisūs ir tapo viena didžiausių moterų lyderių. „Mergelė karalienė“, žinoma dėl savo intelekto, gudrumo ir karšto temperamento.
5. Jekaterina II arba Didžioji (1729 – 1796)
Jekaterina II save pavadinusi Didžiąja yra viena iš žinomiausių pasaulio istorinių veikėjų. Prūsijoje gimusi karalienė yra viena negailestingiausių ir protingiausių moterų valdovių, patekusių į šį sąrašą.
Įstrigusi beviltiškoje santuokoje su Rusijos karaliumi, Jekaterina surengė perversmą, kad nuverstų savo nepaprastai populiarų vyrą Petrą III, o paskui save pakrikštijo Rusijos imperijos imperatoriene. Kadangi santuoka buvo nevykusi, Jakaterina nestokojo meilužių.
Ji nemokėjo rusiškai, bet tai nesutrukdė palikti pėdsako Rusijos ir viso pasaulio istorijoje. Jekaterinos II vedamą politiką iš vienos pusės apibrėžė Švietimo epochos idėjos, iš kitos – Rusijos istoriniai vystymosi ypatumai. Ji save laikė Petro I pasekėja ir idėjų tęsėja. Jekaterina Didžioji įvykdė Senato reformą, perdavė valstybei bažnyčioms (cerkvėms) priklausiusias žemes, savo vykdoma politika galutinai įtvirtino bajorijos teises ir privilegijas, vykdė agresyvią užsienio politiką.
Imperatorienei globojant, šalyje klestėjo mokslai, menai ir prekyba. Ji įsteigė daugybę mokslo įstaigų. Jų tarpe ir pirmąją mokyklą moterims. Tai buvo Kilmingųjų mergelių institutas, įsteigtas Smolnio vienuolyne.
Jekaterinos II valdymo metu (1773-1775 m.) įvyko didžiausias Rusijos istorijoje valstiečių sukilimas, vadovaujamas Jemeljeno Pugačiovo, siekiant panaikinti baudžiavą. Sukilėliai buvo sutriuškinti. Jekaterina II aiškino Vakarų intelektualams, kodėl ji nepanaikina baudžiavos – nes neapsišvietę valstiečiai be ponų globos nesugebės savarankiškai ūkininkauti ir valstybė ekonomiškai žlugs. Imperatorienė sugebėjo Rusijos imperiją paversti lygia jėga didžiausioms Europos valstybėms. Būtent jos valdymo metu 1772 Rusija, Prūsija ir Austrija pasidalina Lenkijos–Lietuvos respubliką, o 1795 m. po III padalinimo iš politinio žemėlapio ši respublika išnyko. Lietuva atsidūrė Rusijos sudėtyje.
Pasakojama, kad įkopusi į penktą dešimtį Jekaterina vis dar buvo patraukli, ir traukte traukė vyrų dėmesį.
6. Sojourner Truth (1797–1883)
Sojourner Truth yra dar viena iš labiausiai įkvepiančių juodaodžių Amerikos istorijoje. Afroamerikietė, moterų teisių gynėja, abolicionistė pasakė dar ir dabar garsią kalbą Ohajo valstijoje suvažiavime Akrone, 1851 m., kuri tapo žinoma kaip „Ain’s I’m Woman?“ („Ar aš esu moteris?“
Sojourner Truth nuo šeimos buvo atsiskirta būdama devynerių metų ir vėliau buvo parduota aukcione kaip vergė kartu su avių pulku už 100 dolerių. 1829 m. jia pabėgo į laisvę kartu su savo dukra Sofija, tačiau kitus du vaikus ji turėjo palikti.
Sojourner Truth pradėjo ginti moterų ir afroamerikiečių teises 1840-ųjų pabaigoje. Ji buvo žinoma, dėl aistringų kalbų apie moterų teises, kalėjimų reformą ir visuotinę rinkimų teisę. S.Truth mirė 1883 m. Mičigane.
II-ąją teksto dalį skaitykite portale lrytas.lt ketvirtadienį.
