Kaunietis Michailas Belikovas, prisistatantis slapyvardžiu Ikarus, kolekcionuoja daiktus, kuriuos tarpukariu ar sovietmečiu gamino įvairūs fabrikai ir gamyklos. Tarp jų yra ir kauniečių gaminių, nes mieste veikė ne viena pramonės įmonė.
Vyras įsitikinęs, kad Kaune vertėtų įsteigti muziejų, kuriame būtų galima susipažinti su miesto pramonės įmonių istorija, gaminiais ir technika, nes tai ir Kauno savitumo dalis.
Parodas „Didžioji pramonė“, skirtas miesto pramonei, organizuojanti menininkė ir muziejininkė Auksė Petrulienė įsitikinusi, kad tai – puiki idėja. Pramonė kompiuterizuojama, robotizuojama, tad tokia, kokia buvo tarpukariu ar sovietmečiu, jau tampa istorija. Rasti gaminių ar daiktų, susijusių su Kauno pramonės įmonėmis, darosi vis sudėtingiau.
„Pasaulyje dabar ypač madinga steigti muziejus, pasakojančius apie pramonės praeitį“, – tvirtino A.Petrulienė.
Miesto valdžios atstovai mano, kad idėja nebloga, bet kas nors iš miestiečių pirmiausia patys turi imtis iniciatyvos ir suformuoti detalesnę muziejaus koncepciją.
Kolekciją mato ne visi
M.Belikovas yra elektrotechnikas, bet jį domina įvairių šakų pramonės gaminiai, kurie pasakoja ir mūsų šalies bei Kauno istoriją.
Kolekcininkas net yra įsteigęs privatų Drabužių muziejų, kurio eksponatai pristatomi socialinio tinklo paskyroje.
Kadangi visi eksponatai saugomi vyro namuose, kolekciją gyvai mato tik nedidelis ratas žmonių – bičiuliai bei muziejininkai, drabužių rekonstruktoriai. Kolekcininkas išimtį padarė ir „Laikinosios sostinės“ žurnalistams.
Planavo gaminti autus
Vyras džiaugėsi, kad Kaune veikė gamyklos, gaminusios tokius daiktus, kurie buvo vertiname net pasaulyje.
„Deja, sunykus pramonei, nebelikus gamyklų, dabar šią Kauno istorijos sritį gali priminti tik išlikę gaminiai, kurių vis sunkiau gauti“, – sakė Michailas.
Kauniečio namuose saugomas ne vienas vyriškas paltas ir kostiumas, kuriems audiniai buvo išausti „Drobės“ fabrike.
Akcinę bendrovę „Drobė“ 1920 metais Žemuosiuose Šančiuose įkūrė grupė Amerikos lietuvių, kurie planavo gaminti autus lietuvių kareiviams. „Drobės“ savininkai supirkinėjo vilną iš Lietuvos ūkininkų. Karšimo ir verpimo skyrius veikė ištisą parą, darbininkai dirbdavo pamainomis.
„Didžiausią „Drobės“ produkcijos dalį sudarė vilnoniai įvairaus storio audiniai. Jie buvo gerokai pigesni už įvežtinius, todėl tapo ypač populiarūs vidaus rinkoje. Pagal užsakymus buvo gaminami uniforminiai audiniai kariams, muitininkams, pasieniečiams, šauliams. Tarpukariu tai buvo didžiausia vilnonių audinių gamykla Lietuvoje“, – pasakojo kaunietis.
Kokybė stebina ir dabar
Vyras saugo tarpukariu pasiūtą vyrišką tamsiai mėlyną vilnonį klasikinio kirpimo paltą. Ant jo pamušalo išlikusi fabriko „Drobė“ etiketė. Drabužį, kuris dabar jau retenybė, išsaugojo vienas kaunietis ir atidavė buvusiam „Drobės“ mechanikui, o šis perdavė kolekcininkui. Paltas iki šiol yra puikios kokybės ir išvaizdos.
Kitas vyriškas tamsiai žalio milo paltas primena uniforminę aprangą.
„Tai ir buvo uniforminis net 10 kilogramų sveriantis paltas, puoštas kailine apykakle. Pokariu į jį įsiūtos paprastos sagos ir paltą jau dėvėjo civilis kaunietis. 2015 metais šį drabužį apžiūrėjo Kauno karo muziejuje dirbantys specialistai ir patvirtino, kad tai „Drobės“ audinys, iš kurio buvo siuvamos uniformos“, – pasakojo kaunietis.
Apie kilmę byloja ir sagos
Sovietmečiu nacionalizavus „Drobės“ fabriką, jame taip pat buvo audžiami audiniai paltams ir kostiumams. Jie buvo labai geros kokybės, todėl audinius vertino aukščiausi valdžios atstovai, net Sovietų Sąjungos vadovas Leonidas Brežnevas.
Prie „Drobės“ buvo prijungtas fabrikas „Lima“, kuris veikė dabartinėje Jonavos gatvėje. Vis dėlto gamyklai 2008 metais paskelbtas bankrotas. Raudonų plytų pastatas Jonavos gatvėje 2012 metais nugriautas, vietoj jo iškilo nauji statiniai, buvusio fabriko likučiuose Žemuosiuose Šančiuose įsikūrė įvairios įmonės.
M.Belikovo spintoje yra ir ne vienas sovietmečiu iš „Drobės“ audinių pasiūtas paltas bei kostiumas.
„Sovietmečiu drabužius siuvo ne tik oficialios siuvyklos, bet ir privačiai uždarbiaujantys siuvėjai. Gaila, kad jie neįsiūdavo savo etikečių. Bet dėl drabužių audinių konsultavausi su buvusiais „Drobės“ darbuotojais, jie patvirtino, kad tai šio fabriko produkcija“, – pasakojo kolekcininkas.
Dar vienas ženklas, kad tai yra Kaune siūti drabužiai, – į paltus ir kostiumus įsiūtos sagos.
„Jos taip pat buvo gaminamos Kaune, tekstilės ir galanterijos kombinate. Sagos buvo trijų formų, pagal jas ir galima atskirti, kad tai kaunietiška produkcija“, – sakė vyras.
Įamžino net Kauno rotušę
Kaunietis yra sukaupęs ir nemažą kolekciją šelako bei vinilinių plokštelių, kurios būdavo štampuojamos Kaune.
„Tarpukariu plokšteles lietuviai įrašinėdavo JAV, kitose užsienio šalyse ir Vilniuje. Sovietmečiu Latvijos sostinėje Rygoje buvo įkurta įmonė „Melodija“, kuri ir leido didžiąją dalį plokštelių, skirtų Sovietų Sąjungos respublikoms. Jų pristigus, kai kurios būdavo atspaudžiamos Kaune“, – pasakojo kolekcininkas.
Ant išlikusių plokštelių matyti, kad jas leido Kauno buitinės chemijos gaminių gamykla, Kauno vietinio ūkio valdybos tekstilės ir galanterijos kombinatas. Tai tas pats fabrikas, keitėsi tik jo pavadinimai.
„Šios įmonės gamindavo visai kitus gaminius, pavyzdžiui, šukas ar tas pačias sagas, plokštelės buvo tik mažoji jų produkcijos dalis, bet ji labai įdomi. Būdavo įrašoma įvairiausia muzika – populiarios melodijos, lietuvių liaudies dainos, klasikos kūriniai. Ant plokštelių matyti atspausti Kauno rotušės, Karo muziejaus kariljono atvaizdai, šokėjai lietuvių tautiniais drabužiais“, – istorijos paslaptimis dalijosi kolekcininkas.
„Šilelius“ vadino „Vegomis“
Kauniečio namuose saugomas ir Kauno radijo gamyklos gaminys. Tai – 1968 metais pagaminta magnetola „Minija 4“.
Ši gamykla, įsteigta 1953 metais nebaigtoje statyti Prisikėlimo bažnyčioje ir greta iškilusiuose pastatuose, buvo viena didžiausių Kauno įmonių. Jos veikla taip pat baigėsi Lietuvai atkūrus nepriklausomybę.
Magnetola iki šiol puikiai veikia. Ja galima klausytis ir radijo, ir magnetinių juostų. Šį eksponatą kolekcininkui pavyko gauti iš Radijo gamykloje dirbusio meistro.
„Sovietmečiu norint įsigyti kokį nors brangesnį ir didesnį daiktą būdavo dalijami paskyrimai. Tokį paskyrimą gavęs meistras magnetolą įsigijo už 253 rublius. Tada tai buvo tikrai nemaži pinigai – keli atlyginimai“, – pasakojo Michailas.
Korpusus Kauno radijo gamykloje gamintiems radijams ar magnetoloms, taip pat Šiauliuose gamintiems televizoriams „Tauras“ gamindavo Kauno baldų kombinato meistrai.
Kitas gana įdomus eksponatas – televizorius „Šilelis“. Tokius mažus televizorius taip pat gamino Kauno radijo gamykla, jų turėjo nemažai gyventojų. „Šileliai“ buvo vertinami, juos eksportuodavo ne tik į sovietines respublikas, bet ir į Vakarų šalis.
„Ant „Šilelio“, kurį turiu, nugaros yra įrašai ne tik rusų, bet ir anglų kalba. Būtent tokie televizoriai ir būdavo eksportuojami, pavyzdžiui, net į JAV, tik jie vadinti ne „Šileliais“ o „Vegomis“, – pasakojo kolekcininkas.
Vertėtų steigti muziejų?
Vyras turi ir daug įvairių techninių eksponatų – skaitiklių, kurie tarnavo Kauno radijo gamykloje, elektros perjungiklį iš buvusio „Drobės“ elektros pastotės pastato Jonavos gatvėje ir daugybę kitokių daiktų, kurie labiau įdomūs tam tikrų siaurų sričių specialistams.
Michailui gaila, kad daugelis Kaune veikusių pramonės fabrikų ir gamyklų bankrutavo ir buvo nugriauti.
„Laikas keičiasi. Gaila, kad niekas nesirūpina išsaugoti su Kauno pramonės istorija susijusių daiktų, įrenginių. Tai – taip pat miesto istorijos dalis, kuri baigia išnykti“, – sakė kaunietis.
Kolekcininkas įsitikinęs, kad Kaune vertėtų įsteigti muziejų, kuris atspindėtų šią miesto istorijos dalį.
„Tam labai tiktų apleistas avalynės fabriko „Lituanica“ pastatas“, – mano kolekcininkas.
Renka prisiminimus ir daiktus
M.Belikovas savo sukauptus daiktus mielai skolina menininkams ir muziejininkams. Jo eksponatai papildo ir Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus darbuotojos bei menininkės A.Petrulienės rengiamas parodas, skirtas Kauno pramonei.
A.Petrulienė pasakojo, kad 2017 metais sugalvojo, jog metas pažvelgti į Kauno pramonę ir jos istoriją, nes šios įmonės turėjo turtingą praeitį ir sudėtingus likimus.
Kauno paveikslų galerijoje pirmiausia vyko paroda, skirta „Drobės“ ir kitų tekstilės fabrikų istorijai. Vėliau J.Janonio popieriaus fabrikui, dabar rengiamasi pristatyti parodą apie gamyklą „Inkaras“.
„Didžiausios Kauno pramonės įmonės buvo įkurtos tarpukariu, veikė ir net klestėjo sovietmečiu, o paskui žlugo. Iki šiol beveik niekas nenagrinėja visos jų istorijos. Mes ieškome žmonių, kurie dirbo šiose gamyklose ir drauge su jų žlugimu patyrė didelių išbandymų, renkame jų atsiminimus. Taip pat menininkams siūlome sukurti kokį nors kūrinį, susijusį su tam tikra tema“, – pasakojo menininkė.
Palikimas sparčiai nyksta
Istorijų apie Kauno pramonės įmones rasti dar galima, o daiktų sumedžioti vis sunkiau.
„Sovietmečio laikų gaminiai, įranga sparčiai nyksta. Ieškodama tokių eksponatų jaučiuosi kaip etnografė. Anksčiau etnografai ieškodavo „smūtkelių“, o dabar ieškome sovietinio palikimo, kuris yra mūsų istorijos dalis“, – sakė A.Petrulienė.
Daiktų menininkė su savo komanda randa pas privačius žmones, kolekcininkus, vienas jų ir yra Michailas.
Taip pat kurį laiką tokius daiktus rinko dabartinis Vytauto Didžiojo karo muziejus, kuris anksčiau buvo Karo ir istorijos muziejus.
„Dabar šis muziejus pasirinko tik karinę kryptį, todėl su pramone susijusių daiktų saugoma nedaug, jie laikomi fonduose ir žmonės juos pamato tik per tokias parodas kaip mūsų“, – sakė A.Petrulienė.
Šiek tiek Kauno pramone domisi ir medžiagą apie ją renka Kauno miesto muziejus.
Ir saugo, ir panaudoja
Kaunietė menininkė įsitikinusi, jog M.Belikovo idėja, kad Kaune reikėtų pramonės istoriją atspindinčio muziejaus, labai aktuali.
A.Petrulienė pasakojo, kad steigti industrinius muziejus pasaulyje dabar labai madinga. Įvairiose Vakarų Europos šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje, buvusių gamyklų pastatai ir juose esanti įranga saugomi.
„Pramonė, kokia ji buvo anksčiau, nyksta visose šalyse, ji kompiuterizuojama, robotizuojama, todėl sena įranga, jei jos niekas nesaugo, pasmerkta pražūti. Mes nesame kuo nors išskirtiniai, todėl galėtume sekti kitų šalių pavyzdžiu“, – sakė kūrėja.
A.Petrulienei neseniai teko lankytis Liuksemburge, antrame pagal dydį šios šalies Ešo mieste. Jis 2022 metais, kaip ir Kaunas, bus Europos kultūros sostinė.
„Liuksemburge klestėjo plieno pramonė, bet taip pat žlugo. Dabar Ešo mieste išsaugota didžiulė plieno liejykla, milžiniškos krosnys ir kita įranga. Liejykla paversta muziejumi, o greta buvusio fabriko teritorijoje įkurtas modernus universitetas. Toks derinys labai įdomus“, – sakė A.Petrulienė.
Domisi tik tarpukariu
Kauno miesto muziejaus muziejinės veiklos vadovė Reda Žekienė sakė, kad šios įstaigos istorikai tikrai renka medžiagą apie atskiras Kaune veikusias pramonės įmones, bet daugiau tai susiję su tarpukario laikais.
„Kol kas rengiamos tik atskiros parodos, susijusios su šia tema. Mes taip pat pastebime, kad tai aktualu.
Galbūt ateityje Rotušės skyriuje, kai įvyks jo rekonstrukcija, bus skirta daugiau vietos miesto pramonei“, – sakė R.Žekienė.
Norėtų konkretesnės muziejaus vizijos
Mantas Jurgutis
Kauno vicemeras
„Kaunas iš tiesų buvo garsus savo pramone. Idėja steigti šią sritį atspindintį muziejų – labai įdomi.
Vis dėlto pirmiausia specialistai, besidomintys šia tema, turėtų suformuluoti konkretesnę galimo muziejaus viziją, koncepciją. Tada apie ją būtų galima diskutuoti.
Po tokių diskusijų galbūt būtų galima konkrečiau svarstyti, kur galėtų veikti muziejus ir kaip jis galėtų atrodyti.“
