Atvykėlis nori valgyti, bet niekas nesupranta, ko jis nori. Jis nori gerti, bet niekas nesupranta. Ką daryti lenkui, atsidūrusiam miške pas meškėnus žemaičius?
Jam reikia greituoju būdu mokytis žemaičių kalbos“, – taip žurnalistas, pagal išsilavinimą – istorikas, pagal kilmę – žemaitis, Rimvydas Valatka pradėjo istoriko Jono Drungilo monografijos „Erelis lokio guolyje. Lenkų bajorai Žemaitijoje XVI–XVIII a.: migracija, kalba, atmintis“ pristatymą Vilniaus knygų mugėje.
Pristatyme taip pat dalyvavo istorikas mediavistas, išrinktasis Vilniaus universiteto rektorius profesorius Rimvydas Petrauskas, istorikas profesorius Alvydas Nikžentaitis.
Greitai imdavo rokoutejs žemaitėška
Istoriko J.Drungilo (42 m.), kilusio iš Plungės, knygoje nagrinėjama atvykusių lenkų bajorų integracija į Žemaitijos bajoriją XVI–XVIII a. Ši knyga – tai neįtikėtinas mokslininko istoriko himnas žemaičiams bajorams ir jų kalbai.
Į Žemaitiją karalius ir didikai siųsdavo savo tarnybininkus, kad šie praprusintų vietinius. Tačiau polonizacija virsdavo samogitizacija greituoju būdu, nes lenkai bajorai – tiek žemvaldžiai, tiek tarnybininkai, tiek vienuoliai – labai greitai imdavo rokoutejs žemaitėška. Žemaičiai lenkiškai nekalbėjo ne tik XVI, bet ir XVII, XVIII amžiuje.
Knygoje cituojamas Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis XVI a. pradžioje prieš karą su Maskvos Didžiąja Kunigaikštyste laiške Žemaičių seniūnui Jurgiui Radvilai rašė: būk žmogus, tik nesiųsk žemaičių į žvalgybą „liežuvių“ gaudyti. Jie juk nesupranta rusėniškai – kokia nauda?
Kitas laiškas, rašytas 1780 m. Vincento K.Baginskio, gerai atskleidžia žemaičių, kurie per visą istoriją laikėsi savo, būdą: „Žemaičių kalba – nei šis, nei tas. Kiekviename paviete, kiekvienoje parapijoje ja kalba kitaip, o kartais, atvykus iš toliau, sunku ja susikalbėti, o tai dėl to, kad ji neturi taisyklių, konstrukcijų, savo kalbos žodyno, nors yra sinonimai, tačiau pritaikyti lietuvių kalbai.
Vis dėlto ją žemaičiai taip myli, kad visiškai nemėgsta tų, kurie jos nemoka. Ir nors keliaujantis žemaitis moka lenkiškai, tai slepia tol, kol pasiekia gerą nuotaiką, bet kai dešimt kartų degtinės išgers, tuomet ir lenkiškai TREM BREM pradeda kliedėti.“
„Knyga yra apie tai, kad didikai į savo dvarus, raštines pradėjo kviestis mokytus žmones – o mokytų buvo daugiau Lenkijoje. Vienas tikslų buvo, kad žemaičiai pramoktų lenkų kalbos.
Bet rezultatas toks, kad, kaip įrodo J.Drungilas, ne žemaičiai mokėsi lenkų kalbos, o lenkai buvo priversti mokytis žemaitiškai“, – kalbėjo J.Valatka ir prisiminė savo patyrimą: „Kadaise, kai pats studijavau istoriją ir kildavo ginčas dėl lenkų, visada sakydavau: „Mes, žemaičiai, su lenkais neturime jokių problemų: visi mūsų šlėktos iki pat galo kalbėjo žemaitiškai, nebuvo nutautėję. Čia – aukštaičių problema.“
Ir štai atėjo kitos kartos žmogus ir iš to padarė labai įdomią knygą.“
Domina ir istorikus, ir lingvistus
– Kada pirmieji lenkai atsidūrė Žemaitijos seniūnijoje ir kaip? Ar lėmė tik vedybos, ar darbas, o gal emigracija iš Mozūrijos?
Tarkim, Motiejus Strijkovskis, kurį laikome lietuviu, gimęs Radomo vaivadijoje. Jis atvyko pas vyskupą Merkelį Giedraitį, gavo Jurbarko kleboniją, turėjo iš ko gyventi, pradėjo rašyti žemaičių, lietuvių ir lenkų istoriją ir aiškinti, kad lenkai neturi jokių teisių į Voluinę ir Podolę. Lenkas, apsigyvenęs Žemaitijoje, tampa žemaičių agentu. Kaip lenkai atsirado Žemaitijoje ir kiek jų buvo? – pasiteiravo R.Valatka monografijos „Erelis lokio guolyje. Lenkų bajorai Žemaitijoje XVI–XVIII a.: migracija, kalba, atmintis“ autoriaus J.Drungilo.
J.Drungilas: Jau pirmojo kariuomenės surašymo 1528 metais dokumentuose aptinkame pravardinės kilmės pavienių asmenvardžių – Liach, Mozurko.
Trečiojo kariuomenės surašymo dokumentuose lenkų gerokai daugiau – jie pasiturintys, iškilę, figūruoja tarp tijūnų.
Lenkų atvykimas susijęs pirmiausia su valdovų dvaru ir didikais. Jų valdos buvo išmėtytos po visą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir Palenkę – pavyzdžiui, Janušo Valavičiaus žmona, kuri buvo lenkė, kaip rodo Žemaitijos teismo knygos, turėjo kaimą prie Varšuvos, netoli dabartinio Chopino aerouosto.
Tokie ryšiai, tokios valdos buvo pretekstas užverbuoti Mazovijos, Dobžynės ir Lenčicos smulkiuosius bajorus.
Atrodytų, kad daugiausia atvykėlių turėjo būti iš Palenkės, kuri mums artimiausia. Bet vyrauja Mazovijos bajorai, nes ten bajorija sudarė apie 25 proc., Lomžos žemėje – net 40 proc., visuomenės. Reikia įsivaizduoti bajorų gausą ir jų poreikius.
Kartu tai susiję su demografiniais pokyčiais. XVI a. antrojoje pusėje tiek LDK, tiek Lenkijoje gerokai padaugėja gyventojų. Tai matyti ir iš atvykusių bajorų šeimų – atvykdavo broliai, pusbroliai, to paties herbo žmonės.
– Galima priminti, kad ne tik lenkai, atsidūrę Žemaitijoje, mokėsi žemaitiškai. Štai Stanislovas Radvila laiške Kristupui Našlaitėliui Radvilai rašė: lietuviškai pamiršau, o dabar (jis buvo paskirtas Žemaičių seniūnu), matau, turiu vėl į mokyklą eiti, nes man ta kalba bus reikalinga. Taigi žemaičiai atlietuvina mūsų didikus.
Bet dabar klausimas profesoriams. Aš galiu įvertinti, kaip parašyta ši knyga: ji parašyta labai pagaviai, net išnašas norisi skaityti, nes ten daug įdomios informacijos, jai būdingas beveik žurnalistinis tikslumas ir greitis – iš mūsų, žemaičių, to sunku tikėtis.
Bet negaliu vertinti, kurioje istorijos mokslo lentynėlėje ši monografija stovi, kuo ji vertinga Lietuvos mokslui, kas joje pasakyta tokio, ko iki šiol nebuvo?
R.Petrauskas: Ši knyga – ilgo darbo rezultatas. Ji labai inovatyvi Lietuvos istoriografijoje, nes užkabina temas, kurios pas mus mažai tyrinėtos: mobilumą, demografiją – faktiškai iš socialinių mokslų ateinančias problemas.
XVII–XVIII a. – laikotarpis, iš kurio beveik nėra publikuotų šaltinių, tad visas tyrimas paremtas kruopščiu archyvinių šaltinių nagrinėjimu.
Kartu pritaikyti nauji metodai – J.Drungilas, patyrimo sėmęsis Prancūzijoje, šiek tiek frankofilinis istorikas, pasiėmė jų socialinės istoriografijos tradiciją, suliejo ją su konkrečių šaltinių žinojimu ir sukūrė konceptualią, subrandintą, lengvai skaitomą, aiškios minties knygą.
– Knygos skyrius apie pavardes ir jų darybą mane traukė kaip magnetas. Kadaise buvo atėjusi mintis, kad gal iš lenkų perėmėme pavardžių sistema: Radzevič, mergautinė – Radzevičuvna, ištekėjusios moters – Radzevičova.
Ir štai J.Drungilo knygoje matau parašyta, kaip tas atsiranda: yra Grudska, ir staiga tuose pačiuose dokumentuose atsiranda Grudskaičia – dar ne -aitė, bet tarpinė forma.
Arba XVII a. dokumentuose užfiksuotas Nagrudskis ir po kiek laiko atsiranda Nagrudskaitis. Klebonas vargu ar galėjo numanyti, kad XX a. tautininkai itin uoliai imsis lietuvinti pavardes – jis tiesiog rašė, kaip žmonės taria. Tad J.Drungilo knyga aprėpia ne tik istoriją, bet ir lingvistiką.
A.Nikžentaitis: Čia yra ir kalbotyros, ir toponimikos, ir istorinės geografijos tyrimų. Bet noriu pasakyti, kas mane šioje knygoje ypač patraukė ir kodėl manau, kad šia tema reikia kuo daugiau rašyti.
Niekaip nesuprasdavau vienos lenkiškos patarlės apie žemaičius: „Jeigu gyvatė įkanda žemaičiui, tai nudvesia gyvatė.“ Dabar supratau, iš kur atėjo ši patarlė.
O šiaip, mes mėgstame save vaizduoti vargšais: kažkas mus vokietino, rusino, lenkino, bet Jonas parodo, kad nė velnio nebuvome visų skriaudžiami, kai reikėdavo, lenkus prispausdavome.
Pamatome gerokai platesnį vaizdelį, kas tuo metu darėsi: nebuvo vien lenkinimo, buvo ir lietuvinimo procesas. Pavyzdžiui, M.Strijkovskis vienokius tekstus rašė, kai buvo lenkas, o po to pradėjo rašyti visiškai kitaip.
Griauna stereotipus
– Mes buvome mokyti ir įpratinti mąstyti, kad žemaičių smulkieji bajorai išliko nesulenkėję, nes buitine kalba šnekėdavosi su kaimiečiais, pagaliau XIX a. atsirado kita mada – ko gero, paskutiniai Oginskiai žemaitiškai kalbėjo švariai. Bet raštų juk nėra!
Ir staiga iš J.Drungilo knygos matau: Jurgis Pilsudskis rašo laišką žemaitiškai, kažkoks asmuo parašo gražiai surimuotą sveikinimą Telšių pavieto teismo pirmininkui Aleksandrui Kajetonui Gorskiui – keturias eilutes lenkiškai, o paskutines dvi, pritrūkęs lenkiškų žodžių, – žemaitiškai. Tokie atradimai – fantastiški.
Kaip anuomet atrodė žemaičių kalbos paveikslas? Jeigu paleistume droną su gera pasiklausymo aparatūra virš XVI–XVIII a. Žemaitijos, ką girdėtume ir matytume: jaunas lenkų bajoras slebizavoja žemaitiškai; turbūt spausdinamos knygos, maldaknygės; vazniai laksto su šaukimais į teismą – jeigu šauksi lenkiškai, gali ir neatsiliepti? Kur žemaičių kalba įsitvirtinusi?
J.Drungilas: Problemiškas klausimas. Mes net neturime žemaitiškų tekstų, XVII–XVIII a. chrestomatijos, kad įsivaizduotume visą Žemaitijos paletę, ribas, kur tarmės prasideda, kur baigiasi – pavyzdžiui, ar ties Raseiniais išnyksta, ar dar vis dėlto lieka...
– Bet turbūt iš drono būtų galima tankiai išgirsti žemaitišką šneką ne tik tarp dviejų valstiečių, bet ir bajoro troboje?
J.Drungilas: Taip. Net į Vilnių nuvykę žemaičių bajorai, kaip užfiksuota vienoje XVII a. antrosios pusės byloje, lietuviškai šneka: „Mes atvažiavom, po Vilniaus balas pamaklinėsim...“ Tai daug ką pasako apie žemaičių bajorus.
– Ar ne per primityviai XXI amžiuje vis dar žiūrime į polonizaciją, netektis, praradimus?
J.Drungilas rašo ne tik apie žemaičius – knygoje yra epizodas apie rusėną Petrą Sumaroką, su tėvu atvykusį iš Smolensko, gyvenantį kažkur Eišiškių paviete, ir 1529 m. patenkantį į teismą.
Matyt, žmogus nori išsisukti ir lietuviškai prašo: dėl Dievo, neišduokit manęs, o ką jums žadėjau, tą duosiu, t. y. sumokėsiu.
Bet juokingiausia, kad rusėnas teismo sekretorius irgi ne iš kelmo spirtas, supranta, ką tas sako, ir rusėniškai užfiksuoja, jog kaltinamasis kalbėjo lietuviškai.
Vadinasi, ne tik Žemaitijoje, bet ir Aukštaitijoje pastebima lituanizacija. Ar neturėtume iš naujo įvertinti kalbinių, tautinių ir kitų dalykų?
R.Petrauskas: Kol rėmėmės keliomis knygomis ir publikuotais šaltiniais, – vienas vaizdas; dabar, kai naujoji istorikų karta iškapsto iš archyvų visiškai neliestą medžiagą, vaizdas tampa įvairesnis. Ši knyga neabejotinai duos impulsą naujoms interpretacijoms.
– Iš kur tas žemaičių atkaklumas? Ar tai kuršiškas substratas? Pavyzdžiui, istorikas Alfredas Bumblauskas teigia, kad visi nuo Telšių link jūros turi apie 25 proc. kuršiško kraujo.
Kita vertus, gal tais laikais žmonės nekeldavo tokių kvailų problemų kaip šiais laikais: gyvena Lietuvoje trečios kartos rusas, bet lietuviškai nesimoko; arba nuvažiuoja lietuvis į Londoną ir ten žemaičiuoja 10–15 metų, be to, dar rusiškas TV programas žiūri per palydovą.
Lenkams, atvykusiems į Žemaitiją, gal ir nekilo klausimas, kodėl jis, kultūringesnis, turi mokytis meškų kalbos?
A.Nikžentaitis: Žemaičiai išties asimiliavo kuršius ir turi labai daug kuršiško substrato. Net Žemaitijos sostinė Telšiai – tai kuršių žemė.
O J.Drungilo knyga laužo tradicinius stereotipus. Antai mūsų dienomis per vienas futbolo rungtynes buvo iškeltas plakatas: „Lieuvių chlope, klaupk prieš lenkų poną.“ Knyga parodo, kad nebuvo labai aišku, kas yra ponas, kas tarnas.
Žemaičiai suprato, kad yra kvaili ir jiems reikia protingesnių lenkų. Bet tie lenkai buvo kaip ir žemaičių tarnai. Lenkai negalėjo užsispirti nesimokyti žemaitiškai – jeigu norėjo ko nors pasiekti, turėjo mokytis vietos kalbos. Kitaip tariant, čia susiduriame su lenkais karjeristais.
O ši knyga turbūt ir tau, Rimvydai, padėjo daugiau sužinoti apie savo giminę?
R.Valatka: Aš radau archyvą, kuris man reikalingas patvirtinti, kad nuo XVI a. Valakų reformos Valatkos gyveno tame pačiame Užpelkių kaime ir turėjo 73 hektarus.
A.Nikžentaitis: Taigi, Volodzka – esi rusėnas.
A.Valatka: Volodzka būtų kilęs iš lenkų. O profesorius Zigmas Zinkevičius aiškino, kad Volodka kilęs iš rusėnų.
A.Nikžentaitis: Ko gero, tavo protėviai irgi laužė liežuvį žemaitiškai, kad pats dabar galėtum vadintis žemaičiu. Kaip ir dažnai viešojoje erdvėje matomo Boguslavo Gruževskio protėviai – jis irgi iš knygoje aprašomų herojų, XVI amžiuje atsikėlusių į Lietuvą.
Taigi, Volodka, Gruževskis – matome, ką žemaičiai padaro iš atvykėlių: paverčia normaliais Lietuvos piliečiais.
R.Valatka: Užtat J.Drungilas yra tikras žemaitis!
J.Drungilas: Norėčiau paminėti dar vieną giminę – iš Mazovijos atvykusius Kovnackius. Žemaitijoje yra net vietovė Kaunatava, susijusi su ta gimine. Ir turime Panevėžio vyskupą emeritą Joną Kaunecką, kurio giminės linija taip pat eina nuo Mazovijos Kovnackių.
Parengė Milda Augulytė
