Atlikti fasado ir durų restauravimo darbai: restauruotas pagrindinio fasado bokštelių, piliastrų, karnizų, apvadų pažeistas mūras, įrengta alsuojanti nuogrinda ir pamatų garams laidi hidroizoliacija, susiūtos skilusias sienos, karnizai, atkurtos bažnyčios išorinių sienų, karnizų, apvadų, angokraščių mūro ir tinko netektys, restauruotos fasado dvivėrės medinės įsprūdinės, drožyba dekoruotos durys.
Senųjų Trakų Viešpaties Apreiškimo Švč. M. Marijai ir Šv. Benedikto bažnyčia kartu su buvusiu benediktinų vienuolynu sudaro neatskiriamą sudėtingo, istoriškai susiformavusio vieno iš reikšmingiausių Lietuvos istorijos kompleksų, Senųjų Trakų piliavietės dalį.
Benediktinai Senuosiuose Trakuose įsikūrė XV a. pradžioje (apie 1405-1416 m.). 1415 m. Vytautas išdavė privilegiją, benediktinų vienuolynui paskirdamas valdas buvusios pilies teritorijoje. Jis pakvietė vienuolius benediktinus iš Tyneco (dab. Krokuvos priemiestis) vienuolyno. 1405 metai laikomi bažnyčios pastatymo ir benediktinų gyvavimo pradžios Senuosiuose Trakuose metais.
Ryški XV a. pradžioje statytos bažnyčios ir vienuolyno rekonstrukcija buvo vykdoma XVI a. viduryje, ir po rekonstrukcijos, 1577 metais, bažnyčia šventinta naujai. Dar po poros dešimtmečių, 1597 metais, vienuolyno abatas Pavlovskis ėmė perstatinėti bažnyčią. Buvo iškirsti langai rytinėje ir vakarinėje sienose, sudėtos plytų grindys, padarytas naujas didysis altorius, bažnyčia papuošta sienine tapyba, įrengta koplyčia, pristatomas choras ir prieangis, įkurta biblioteka.
XVII a. viduryje valdęs Aleksandras Novomiejskis pradėjo rūpintis vienuolyno ir bažnyčios perstatymu į barokinius. XVIII a. pabaigoje (1757 m.) bažnyčia ir vienuolynas sudegė. 1780-aisiais buvo pastatyta medinė bažnytėlė, kuri 1905 m. buvo išardyta ir perkelta į Palūknį, kur taip pat sudegė. XVIII a. pabaigoje iškilo mūrinis vienuolyno pastatas, kuris 1845 m. uždarius vienuolyną, atiteko klebonijai.
Tyrimų metu nustatyta, kad dabartinis vienuolynas buvo statomas XVIII a. pabaigoje iš senų plytų ir akmenų, kurie prieš tai buvo panaudoti pilies mūrams. 1828 m. vienuolynas dar nebuvo baigtas statyti. Nebuvo baigtas ir iki uždarymo 1845-aisiais. Dalis stogo dar XIX a. antroje pusėje buvo dengta gontais, dalis čerpėmis.
1898 m. Vilniaus gubernijos technikas Apolinaras Mikulskis parengė šiaurinio ir dalies vakarinio vienuolyno korpuso perstatymo į bažnyčią projektą. Neogotikinės bažnyčios statyba baigta per metus, darbų priėmimo aktas pasirašytas 1899 m.
Tiek 1902-ųjų, tiek 1911-ųjų vizitacijų aktuose paminėta, kad bažnyčios pastatas geros būklės, tvirtas, dengtas čerpėmis. Pirmojo pasaulinio karo metu, per artilerijos apšaudymą, bažnyčia nukentėjo nuo pataikiusio artilerijos sviedinio. 1916 m. dėl kilusio gaisro nukentėjo klebonijos pastatas (buvusio vienuolyno pastato dalyje). Bažnyčia šio gaisro metu nenukentėjo.
1922-1923 buvo remontuojama ir bažnyčia, ir vienuolyno pastatas. Atlikti darbai – karo padarytos žalos atitaisymas. Jokių esminių rekonstrukcijų nebuvo daroma.
