Ar tikrai archeologai rado prieš Žalgirio mūšį Vytauto sumedžiotų stumbrų liekanų?

Atsakymus į šiuos ir dar daugybę kitų klausimų galima sužinoti Vilniaus universiteto (VU) leidyklos išleistoje šešių mokslininkų – dr. Povilo Blaževičiaus, dr. Neringos Dambrauskaitės, dr. Heidi Luik, dr. Giedrės Piličiauskienės, Sauliaus Rumbučio, dr. Tomos Zarankaitės-Margienės – monografijoje „Vilniaus pilių fauna nuo kepsnio iki draugo“.  Ši monografiją pristatyta Vilniaus knygų mugėje.

Knyga atsirado vykdant Lietuvos mokslo tarybos finansuotą projektą. Jo tikslas buvo geriau pažinti Vilniaus pilių gyventojų socialinę struktūrą ir reikšmingus kasdienybės dėmenis, išsiaiškinti, ką pilių gyventojai valgė, ką augino, ką medžiojo, su kuo medžiojo – visą gyvūniją, kuri buvo ypač svarbi nuo XIII iki XVIII a., nuo Vilniaus pilies pradžios iki didžiųjų kunigaikščių rūmų. 

„Proistorės ir istoriniais laikais gyvūnija buvo ir šiandien vis dar yra ypač svarbi kasdienio žmonių ūkio dalis. Sunku net įsivaizduoti, kiek daug įvairių gyvenimo sričių buvo su tuo susijusios viduramžiais. 

Prisiminkime, kokią didžiulę reikšmę žmonių gyvenimams turėjo žirgas, šuo ar galvijas. Juk be jų neįsivaizduojama žmonių medžioklės ir karybos, prekybos ir žemdirbystės istorija. 

Kalbant apie įvairiapusę faunos teikiamą naudą ir jos žaliavų panaudojimą, užtenka paminėti tik svarbiausias iš jų: mėsa ir kiaušiniai naudoti maistui ir pašarui; kaulai ir ragai – ginklams ir buities rakandams gaminti; oda ir kailis – apavui ir drabužiams siūti; iš plunksnų, šerių ir ašutų būdavo gaminamos rašymo priemonės, virvės, teptukai ir t. t. 

Atsižvelgiant į šią įvairovę nenuostabu, kad, norint geriau pažinti praeities žmonių kasdienybę, neįmanoma apsieiti be gyvūnų istorijos tyrinėjimo.

Reikia pasakyti, kad iki šiol tokių tyrimų Lietuvoje labai trūko. Kaip tik todėl šioje monografijoje analizuojama gausi ir vertinga Vilniaus pilių komplekso archeologinė ir zooarcheologinė medžiaga yra labai svarbus žmonių ir faunos sąsajų tyrimo šaltinis, atskleidžiantis šių procesų kaitos ir intensyvumo dinamiką“, – knygos pratarmėje teigia vienas knygos autorių dr. P.Blaževičius.

Aukštutinė ir Žemutinė pilys, apjuostos vienos gynybinės sienos, buvo pagrindinis tyrimų kompleksas. Per 30 archeologinių tyrinėjimų metų buvo surasta daugiau kaip pusė milijono archeologinių radinių ir daugiau kaip 100 tūkst. gyvūnų kaulų. 

700 metų ten gyvenę žmonės nebuvo labai tvarkingi,  didžioji dalis šiukšlių nuguldavo aplink pastatus, įvairiose duobėse, Vilnios vagoje ir kultūrinis sluoksnis (galima vadinti ir šiukšlių sluoksniu) kilo labai spėriai. 

Ta netvarka išsaugojo daugybę kasdienybės elementų – kai kuriose Žemutinės pilies vietose susidarė 7–8  metrų aukščio „sumuštinis“, apimantis laikotarpį nuo XII a. pabaigos ir anksčiau iki XIX amžiaus. 

Ši vieta buvo gyvenama nuo seno, o kadangi yra drėgna, čia gerai išliko ir mediniai pastatų elementai, ir keliai, ir pavieniai radiniai, ir kaulai, kurie archeologus labai domino.  

Radiniai paskatino prie archeologų prisidėti istorikus, ornitologus, o jų tyrimai sugulė į monografiją – Lietuvoje pirmąjį tokio masto darbą, kuriame, sujungiant istorinių ir zooarcheologinių tyrimų duomenis, išsamiai ir patraukliai papasakota apie pilių teritorijoje gyvenusių žmonių mitybą ir kasdienybę.

Archeologei G.Piličiauskienei, vos pradėjusiai dirbti su radiniais – daugiau kaip 100 tūkst. kaulų fragmentų, iškart krito į akis: pilių teritorijoje randama visiškai kitokių kaulų nei kitose Vilniaus vietose.
 
20 proc. čia rastų kaulų identifikuoti kaip laukinių gyvūnų. Tai gana daug, nes kitose vietose 99 proc. kaulų yra naminių gyvūnų, kurių mėsą valgė paprasti žmonės.

Tačiau laukinių gyvūnų liekanomis Žemutinėje pilyje nereikėtų stebėtis – juk jos susijusios su medžioklės laimikiais, o medžioklė tuomet buvo elito privilegija.

Daugiausia iš laukinių gyvūnų rasta stumbrų arba taurų pėdsakų.  Pavyzdžiui, duobėje, datuojamoje XIV a. pab.–XV a. pr., aptiktos mažiausiai 29 stumbrų liekanos. 

„Liekanos buvo keistos – dažniausiai į 4 dalis sukapotos galvos, nukapoti ragai – iš jų darydavo įvairius dirbinius. 

Mes su kolegomis svarstome: kas galėtų paneigti, kad tų stumbrų nenudėjo Vytautas ir Jogaila prieš Žalgirio mūšį, nes chronologiškai tai atitinka, o istoriniai šaltiniai mini, kad prieš Žalgirio mūšį jie vos ne pusmetį medžiojo stumbrus, ruošė mėsos atsargas.

Sumedžioti stumbrą buvo tik valdovo privilegija, jie buvo medžiojami per karališkąsias medžiokles. Tad kas galėtų paneigti, kad šitie stumbrai nekrito nuo Vytauto arba Jogailos rankos?“ –  svarstė archeologė.

G.Piličiauskienė džiaugėsi, kad Valdovų rūmuose pavyko surinkti išskirtinę šunų kaulų kolekciją, kurioje – ir XVI a. stambaus, greičiausiai stambių žvėrių medžioklei ir pjudymui skirto molosų tipo šuns kaukolė, ir XV a. kurtų tipo šuns kaukolė, ir XIV a. nedidelio, kambarinio špicų tipo šunelio kaukolė su įkandimų žymėmis. 

Kambariniai šuniukai, kaip ir medžioklės, buvo elito privilegija, juos galėjo laikyti tik aukščiausio visuomenės sluoksnio atstovai.

Atradimas tyrinėtojams buvo arklių kaulų liekanos. Pasirodė, kad apie 40 proc. arklių kaulų sukapoti taip pat, kaip maistui vartotų galvijų – išdalyti į kepsnius, kumpelius, šonkauliukus.

Pietų Europoje ir dabar galima gauti arklienos dešros, o lietuviams tokie patiekalai neįprasti. Bet G.Piličiauskienė, remdamasi archeologiniais radiniais, mano, kad arklieną maistui vartojo ir lietuviai.

O gal tie sukapoti arklienos gabalai buvo  sušerti šunims? 

XV a. datuojamame sluoksnyje rastas įdomaus gyvūno – keturragės avies – kaukolės fragmentas. Ji – ne vietinės kilmės. Viduramžiais į velnią panašios keturragės avys veisėsi Šiaurės, Šiaurės vakarų ir Vidurio Europoje, bet ir ten buvo retos. 

Valdovų rūmų teritorijoje šis gyvūnas rastas neatsitiktinai – jis buvo arba dovanotas valdovui, arba labai brangiai įsigytas egzotiškas gyvis, kurį gali laikyti ne kiekvienas mirtingasis.

Ornitologas S.Rumbutis tyrė paukščių kaulus. Buvo ištirta per 1300 paukščių skeletų dalių, priklausiusių 500 individų ir 27 paukščių rūšims. Didžiausią dalį sudarė vištos, kiek mažesnę – žąsys, dar mažesnę – antys, toliau – kalakutai, tetervinai, gulbės, kiti paukščiai.

Vienas reikšmingesnių atradimų – tarp naminių paukščių rastos kalakutų liekanos.  Kalakutai – Šiaurės Amerikos paukščiai, į Europą juos atplukdė Kristupas Kolumbas XV a. pabaigoje.  Ir jau po kokių 20–30 metų jie atsirado Vilniuje – greičiausiai kaip kitų šalių valdovų dovana LDK valdovams. 

Pasak S.Rumbučio, rasta nemažai gulbių kaulų: „Gulbė – žąsinių grupės paukštis, žąsiniai paukščiai valgomi, bet gulbė mums per daug vertinga, kad valgytume. Tačiau anais laikais, panašu, valgė. Tik gulbių, gervių, kalakutų kaina buvo gana didelė.“

Kai kurių paukščių liekanos byloja, kad jie buvo naudojami medžioklėse: tarp kaulų surasta ir medžiokliniams plėšriesiems paukščiams naudotų odinių galvos gobtuvų, dirželių, kuriais paukščiai tvirtinti prie medžiotojo pirštinės.

Pasak ornitologo, viduramžių medžioklių su plėšriaisiais paukščiais technika išliko nepakitusi iki šių laikų: medžiotojas joja žirgu, pasitupdęs ant odine pirštine apmautos rankos sakalą, erelį ar vištvanagį, o kad aplinkiniai vaizdai neblaškytų paukščių dėmesio, uždeda jiems gobtuvą. 

Kai pamato potencialų grobį, pavyzdžiui, iš po žirgo kojų purpteli kurapka, gobtuvą nuima. Plėšrūnas greitai susiorientuoja, sklendžia ir pačiumpa auką. 

Tada medžiotojas nulipa nuo žirgo, paduoda jam mėsos gabaliuką iš krepšelio ir atsargiai paima sumedžiotą grobį. Įvyksta tarsi mainai – paukštis pamaloninamas mėsos gabalėliu, o didesnis mėsos gabalas iš jo paimamas.

„Įdomu tai, kad su stambiaisiais paukščiais vyrai dalyvaudavo rimtoje medžioklėje, o damos, sėdėdamos pievoje ir gurkšnodamos midų, pramogos dėlei startsakaliu gaudydavo skraidančius vieversius“, –  praeities vaizdelį nupiešė ornitologas.

Tyrėjų komandoje buvo ir kolegė iš Estijos H.Luik, kurios užduotis buvo ištirti kaulinius ir raginius dirbinius. 

Čia irgi nustatyta įdomių faktų. Pavyzdžiui, peilių rankenos įprastai buvo gaminamos iš kaulo ar rago, tačiau pasitaikė pagamintų ir iš vėplio ilties.

Šachmatams ir šukoms dažniausiai taip pat naudotas ragas, tačiau yra pagamintų iš vėplio ilties ir net dramblio kaulo.  

Tarp kaulinių bei raginių dirbinių aptiktas ir toks, kuris dabar kelia šypseną, – blusų gaudyklė. 

Tai – 5–6 cm ilgio užsukamas vamzdelis su skylutėmis, kurio viduje būdavo skudurėlis, suvilgytas krauju ir kokiu nors riebalu. Blusos, užuodusios kraują, per skylutes šuoliuodavo į gaudyklės vidų ir ten prilipdavo.

Tokios gaudyklės tarsi papuošalas būdavo pakabinamos ant kaklo.

„Blusų gaudymui tarnaudavo ir gyvūnai – šuniukai, kiaunės. Kartais paveiksluose matome damą su kiaune. Kam ta kiaunė? Tam, kad pritrauktų blusas.  Jų kūno temperatūra yra aukštesnė ir blusos traukia prie šiltesnio padarėlio“, – temą papildė vienas monografijos autorių P.Blaževičius, ko gero, atskleisdamas Leonardo da Vinci paveikslo „Dama su šermuonėliu“ paslaptį.

T.Zarankaitei-Margienei teko užduotis parašyti knygos dalį apie seniausius laikus, siekiančius dar medžiotojų ir rankiotojų bendruomenes. Medžioklė joms buvo išgyvenimą lemiantis dalykas. 

Ilgainiui kunigaikščiai, pastebėję, kad medžioklė ir gyvūnai, mėsa, oda, kitos iš medžioklės gaunamos medžiagos garantuoja gerą ekonominę padėtį, pradėjo riboti bendruomenių teisę medžioti ir pasiliko šią teisę tik sau.

Ką tai davė? Garantavo pavaldinių lojalumą, nes valdovas už gerą tarnybą galėjo atsilyginti mėsa, kailiais, kaulu įvairiems dirbiniams gaminti.

Pamažu išryškėjo elitiškiausios gyvūnų grupės. Tauriausi – taurai, stumbrai, tik valdovų sumedžioti verti gyvūnai.

Vertinami buvo ir briedžiai, nes iš jų galima gauti daug mėsos, odos, taukų. 

Valdovai  suvokė gyvūnų vertę. Yra išlikęs Vytauto Didžiojo laiškas, kuriame jis rašo, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės galia slypi miškuose. 

Miškų valdymas valdovui garantavo ne tik ekonominę galią, bet ir diplomatinius ryšius – svečiai buvo kviečiami medžioti. Tai nereiškia, kad, pavyzdžiui, Vokiečių ordinui būtų trūkę miškų, –  pakviesti į draugišką medžioklę viduramžiais buvo  tradicija, protokolo dalis. 

Kaip liudija šaltiniai, visi Lietuvos valdovai, gal šiek tiek mažiau tik Aleksandras, mėgo medžioti, leido įstatymus, kuriais ribojo brakonieriavimą, stengėsi išsaugoti nykstančias rūšis. 

Žygimantas Senasis, kaip ir jo sūnus Žygimantas Augustas, dabartiniame Antakalnio rajone turėjo Viršupio medžioklės dvarą. Ten buvo ir žvėrynas – dabartinio zoologijos sodo protėvis. Jame laikyti ir valdovui dovanoti egzotiniai gyvūnai – liūtai, papūgos, ir Lietuvos miškuose sugauti žvėrys. 

Dvare buvo ir specialaus personalo – lokininkų, kurie prižiūrėdavo lokius. Žygimanto Augusto dvare tokie pareigūnai buvo bent penki.  Dažniausiai vieną lokį prižiūrėdavo vienas lokininkas.

Lokiai būdavo laikomi kaip augintiniai arba pramogai: dvaro kieme buvo rengiamos pjautynės, pavyzdžiui, tarp lokio ir buliaus. Susirinkę valdovo svečiai galėdavo stebėti tokį reginį.

Ne visada tokia pramoga baigdavosi laimingai. Albertas Stanislovas Radvila yra aprašęs tokį atvejį: mūsų valdovė Cecilija Renata, laukdamasi kūdikio, per pjautynes per arti prilindo pasižiūrėti, buvo užkliudyta lokio, po dienos pagimdė negyvą kūdikį ir pati pasimirė.

Lokiai buvo valdovų užgaida – juos išlaikyti buvo brangu, reikėjo šerti mėsa, žuvimi, uogomis, bet dažniausiai, kaip matyti iš valdovo dvaro sąskaitų knygų, buvo šeriama avižine koše, į kurią buvo primaišoma sumedžiotų gyvūnų vidurių, taukų. 

N.Dambrauskaitė tyrinėjo istorinius šaltinius, susijusius su naminių gyvulių, naminių paukščių ir žuvų vartojimu valdovo virtuvėje. Daugiausia tokių dokumentų yra Varšuvoje, Senųjų aktų archyve.

Iš sąskaitų knygų galima sužinoti, kiek ir kokių produktų buvo skirta vienai dienai. Tarkim, Žygimanto Augusto sąskaitų knygoje yra duomenų, kad birželio 2-osios pietums vien mėsos buvo skirta: 2 jaučiai, 3 paršeliai, 8 jauni avinai,  dar 2 paršeliai, lašinių paltis, kuri greičiausiai buvo naudojama  patiekalams ruošti.

Istorikė daro prielaidą, kad, ko gero, tai buvo puotos diena, laukta svečių ir buvo daug vaišių dalyvių. 

Toje pačioje Žygimanto Augusto sąskaitų knygoje minimi ir antriniai mėsos produktai, pavyzdžiui, veršelių žarnokai ir jaučių liežuviai.

Populiariausia naminių gyvulių mėsa anais laikais buvo jautiena ir aviena.

Kito valdovo – Zigmanto Vazos – dvaro virtuvei pristatomų gyvulių kiekiai irgi įspūdingi.  Pavyzdžiui, Velykų, balandžio 17-osios, pietums buvo skirti net 4 jaučiai, dar 2 statinės sūdytos jautienos,  12 veršelių, 13  avinų, šiek tiek kumpių ir lašinių. 

Naminių gyvulių mėsos kiekį papildė paukštiena.  Daugiausia buvo suvalgoma vištienos, mėgtas kaplūnas – kastruotas gaidys, kurio mėsa riebi ir sultinga, žąsiena.  Antienos valgyta rečiau.

Kai kurie paukščiai būdavo patiekiami tik per puotas. Žygimanto Augusto valdymo laikotarpiu toks paukštis buvo povas, o vėlesni valdovai, pradedant Steponu Batoru, per šventes tiekdavo nebe povą, o kalakutą – to meto naujieną. 

Atskira ano meto gastronomijos dalis – pasninko valgiai. Pasninko tuomet iš tikro laikytasi – kaip suskaičiavo prancūzų mokslininkai, 166 dienas per metus. 

Iš Žygimanto Augusto sąskaitų knygų žinoma, kad šis valdovas pasninkaudavo kiekvieną penktadienį ir šeštadienį, taip pat per religines šventes.

Pasninkui ruošti įvairūs žuvies patiekalai, bet itin mėgtos lydekos. Viršupio dvare, be kita ko, buvo bent 20 tvenkinių sistema ir ten augintos lydekos.

Jos buvo tiekiamos Žemutinėje pilyje reziduojančiam valdovui per pasninką, per puotas. Yra žinoma, kad lydekos būdavo patiekiamos įdarytos drebučiuose.

Valgyti ir karpiai, karosai, lynai, iš prabangesnių žuvų – eršketai, lašišos, unguriai.  

„Per dieną buvo patiekiama daugiau kaip 200 kelių rūšių žuvų. Aišku, valgė visi dvariškiai, galbūt ir svečiai. 

Valdovo pasninko stalas nebuvo asketiškas – jis buvo gausus, prabangus ir atspindėjo valdovo aukščiausią statusą visuomenėje“, – apibendrino po valdovo virtuvę pašniukštinėjusi istorikė N.Dambrauskaitė.