Vienas pirmųjų paukščių, kurio skeletą atkūrė ornitologas Saulius Rumbutis, buvo medžioklinis vištvanagis. Jis pirmasis ir buvo grąžintas į ekspoziciją Valdovų rūmuose.
Tai vienas įdomiausių radinių Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje, susijusių su viduramžių medžiokle, vykusia naudojant plėšriuosius paukščius. Jis išskirtinis, nes kartu su skeletu ant kojų buvo rasti odiniai dirželiai.
Kitose rūmų teritorijos vietose archeologai aptiko odinių gobtuvų - vadinamųjų sakalų kepuraičių, pasiūtų iš ožkos odos. Jojant į medžioklę paukščiams būdavo uždedami gobtuvai, kad jie mažiau reaguotų į pašalinius dirgiklius.
Gobtuvas būdavo nuimamas tuo metu, kai sakalas turėdavo sukoncentruoti dėmesį į medžiojamą objektą.
Tiriant Valdovų rūmų teritoriją buvo rasta ne tik paukščių, bet ir įvairiausių laukinių bei naminių žinduolių kaulų: stumbrų, taurų, kiaulių, šernų, jaučių, avių, šunų, kačių skeletų. Aptikta ir žuvų skeletų dalių.
Toje gausybėje kaulų pavyko rasti ir kalakuto skeleto dalių: šlaunikaulių, blauzdikaulių, keterų.
„Tas posnapis – istorijos reliktas, anksčiausiai, XV a. pabaigoje, į Lietuvą patekęs šios rūšies paukštis“, – teigė ornitologas.
Archeologų teigimu, vadovų rūmų teritorijoje rastos kitų kalakutų liekanos yra iš XV–XVI amžių sandūros. Taigi labai greitai, praėjus vos keliems dešimtmečiams nuo kalakutų pargabenimo iš Amerikos į Europą, šie paukščiai buvo atvežti ir į Vilnių.
Ir buvo suvalgyti? Tikėtina, kad kitų šalių valdovai juos atvežė kaip brangią dovaną. Po to šie paukščiai Lietuvoje buvo pradėti veisti.
Matyt, per labai išskirtinius pokylius kalakutas būdavo patiekiamas kaip ypatingas patiekalas. Kitaip nė negalėjo būti, nes jo kaina buvo didelė. XVI a. istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad kalakutas kainavo 20 grašių, o tai prilygo kiaulės kainai.
„Gali būti, kad kai kurie archeologų atrasti paukščių kaulai – tai likučiai nuo valdovų stalo“, – spėjo S.Rumbutis.
