Ketvirtadienį su istoriku atsisveikino šalies prezidentas Gitanas Nausėda, buvęs šalies vadovas Valdas Adamkus, kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas, profesorius Vytautas Landsbergis, istorikas Alfredas Bumblauskas. Po mišių jis jis išlydėtas į Antakalnio kapinių menininkų kalnelį.
E. Gudavičius mirė pirmadienį Vilniuje. Jam buvo 90 metų. Istorikas tyrinėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją, buvo vienas Lietuvos moderniosios istoriografijos kūrėjų. Jis įtvirtino nuostatą, kad nuo Lietuvos krikšto prasidėjo jos europėjimas, valstybė pritapo prie Vakarų civilizacijos,
Profesorius nustatė tikėtiną Mindaugo karūnavimo datą – 1253-ųjų liepos 6-ąją. Ši data paskelbta valstybės švente. E. Gudavičius su kolega Alfredu Bumblausku kūrė populiarią televizijos laidą „Būtovės slėpiniai“ – 1993–2004 metais parodyta daugiau kaip šimtas laidų.
E.Gudavičius Lietuvos istorikų visuomenėje – unikali asmenybė. Nors visą gyvenimą domėjosi istorija, dirbti istoriku pradėjo tik po neakivaizdinių studijų 1974 m. Prieš tai daug metų įvairiose gamyklose, turėdamas inžinerinį išsilavinimą, dirbo inžinieriumi, vadovavo cechams ir kitiems padaliniams. Nepaisant to, kad niekada, kaip istorikas, neužėmė jokių postų, turėjo visus įmanomus mokslinius titulus.
Vilniaus universiteto rektorius Rimvydas Petrauskas sakė, kad velionis profesorius buvo „išskirtinis istorikas ir mokytojas, skatinęs kritiškai mąstyti apie praeitį ir dabartį“. Save E. Gudavičiaus mokiniais vadinantys istorikai tvirtino, kad jam pavyko sukurti bene skaidriausią Lietuvos istorijos koncepciją.
„Velionis istorijos profesorius E.Gudavičius įvedė Lietuvos istoriją į europinį kontekstą“, – BNS sakė jo mokinys, kolega ir bičiulis Alfredas Bumblauskas. Anot A.Bumblausko, E.Gudavičius nesivaikė įdomybių, bet „labai angažuodavosi į savo pilietinę misiją“, o istorija jam buvo „valstybės ir tautos savimonės bei tapatybės ugdytoja“
Šalia žymių Lietuvos menininkų amžinam poilsiui atgulęs istorikas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas prieš porą dešimtmečių „Lietuvos ryto“ korespondento paklaustas, kiek jo darbuose yra „kūrybos“, atsakė taip:
„Medievistikoje tos kūrybos yra labai daug, tik aš ją vadinu interpretacija. Tarkim, spėjimas, kur įvyko vienas ar kitas mūšis, ir yra kūryba, nes tau atrodo, kad vienur, kitam istorikui – kitur. Žodžiu, vyksta nuolatinis ginčas. Bet dar sykį norėčiau pasakyti, kad kūryba gali būti sėkminga tik tada, kai aprėpiama kiek įmanoma daugiau šaltinių ir pasiekiamas maksimaliausias įvairių alternatyvų sutapimas“.
