Nacionaliniame muziejuje surengtoje A.Kunčiaus fotografijų parodoje „Susitikimai praeitame šimtmetyje“ žvaigždės žvelgia į žiūrovus nuo visų keturių sienų. Tai tarsi kultūrinės šviesos terapija, kuri mūsų besniegėmis žiemomis gali apsaugoti nuo depresijos.
Antroje XX a. pusėje Vytautas Landsbergis buvo dar tik linksmo būdo muzikologas, Mūza Rubackytė – ką tik studijas baigusi pianistė, o legendinis prieškario žurnalistas Juozas Keliuotis Parodų rūmų kavinėje diskutavo su būsimu Dailės akademijos rektoriumi, tapytoju Arvydu Šalteniu.
Šių meno žmonių portretai pradeda A.Kunčiaus fotopasakojimą apie tai, kas niūriais sovietmečio laikais gyvenimą Lietuvoje darė visai pakenčiamą, – po karo ir tremties netekčių išlikusi ar užaugusi jauna šviesuomenė: muzikai, dailininkai, teatralai, rašytojai, menotyrininkai. Ir, žinoma, fotografai.
Parodos autorius su muziejininke Onute Butkute surengė ne tradicinę meninės fotografijos ekspoziciją, bet A.Kunčiaus fotoarchyvo atodangą, tarsi kokį fotoalbumą, sumaketuotą ant parodų salės sienų. Jį papildo filmai apie fotografą ir jo paties prisukama kamera filmuoti vaizdai.
Šeštadieniais žiūrovų laukia įspūdingas performansas – paties A.Kunčiaus vedama ekskursija. Vienos jų ištraukas siūlome „Lietuvos ryto“ skaitytojams.
Apie 100 rublių
Istorija prasideda nuo čia rodomos fotokameros „Zenit“, kuria padaryta didžioji dalis šios parodos fotografijų. Šalia gulintys darbo pažymėjimai primena, kad savo fotografo karjerą pradėjau „Literatūros ir meno“ savaitraštyje. Čia ir darbo knygelė, liudijanti, kad užsidirbdavau ir grodamas „Neringos“ kavinėje.
Darbas kultūros savaitraštyje nedaug duodavo pragyvenimui. Alga už pusę etato buvo tik 37 rubliai. Sunku buvo išsiversti, o dar norėjosi ir šeimą kurti, ir kur nors apsigyventi. Paskui atsirado naujas žurnalas „Kultūros barai“, ten jau gavau visą etatą ir 100 rublių.
Buvo labai įdomi pradžia. Buvau mėgėjas, pabėgęs į fotografiją iš muzikos. Dauguma čia eksponuojamų fotografijų padaryta tais fotožurnalistinio darbo metais. Tarp jų ir pirmas saksofonininko Petro Vyšniausko pasirodymas tuometiniuose Menininkų rūmuose (dabar – Prezidentūra). Šalia jaunučiai džiazo meistrai – Vytautas Labutis, Leonidas Šinkarenka. Toje pačioje salėje buvau surengęs ir legendinio dainininko Antano Šabaniausko vakarą.
Apie tėvo dovaną
Visi tie vizualiniai dalykai traukė dar nuo mokyklos laikų. Tėvas, kai man buvo penkiolika metų, padovanojo fotoaparatą. Tai buvo „Liubitel“ („Mėgėjas“) – rusiška kopija, padaryta pagal klasikinį trofėjinį vokiečių fotoaparatą „Rolleiflex“. Tai buvo kamera, kurios kadro dydis – 6 x 6, du objektyvai, o žiūrima iš viršaus. Labai malonu būdavo taip žiūrėti į vaizdelį. Taigi užsikrėčiau, nes vaizdinės kūrybos poreikis buvo labai didelis.
Tiesa, iš pradžių labiau traukė muzika, bet buvau apkurtęs pusę metų, negirdėjau viena ausimi. Tad ir pabėgau aš nuo tos muzikos. Buvau pradėjęs studijuoti teisę, bet ir iš ten pabėgau. Tačiau studijuodamas Vilniaus universitete susipažinau su kitais fotografijos fanatikais – Antanu Sutkumi ir Romualdu Rakausku. Su jais pradėjau dirbti „Litmenyje“.
Tais laikais visi važinėjomės motociklais „Jawa“ – labai šaunūs motociklai, raudoni. Dabar man gaila, kad tokių nėra. Parodoje yra nuotrauka, kurioje R.Rakauskas tokiu motociklu veža A.Sutkų. Iš mašinos kėbulo fotografavau, nes mes kažkur Antaną perkraustėme. Paskui A.Sutkus tapo mūsų Fotografų sąjungos vadu, puikiu bosu.
Apie legendą
Kai pradėjau dirbti puse etato „Literatūroje ir mene“, mane pasiuntė fotografuoti Tomo Venclovos tėvo, rašytojo Antano Venclovos, kuris tuo metu buvo didelis bosas. Jam buvo 60 metų, todėl liepė nufotografuoti jį taip, kad atrodytų „kaip mūras“. Aš turėjau teleobjektyvą, tai truputį suliejau foną ir padariau tą galvą – kaip mūrą. (Juokiasi.)
Bet parodoje yra ir visai kitokių portretų. Pavyzdžiui, fotografas Jonas Strazdas – legendinė asmenybė, nors mažai kas apie jį žino. O juk jis fotografijos mokėsi pas legendinį Vilniaus fotografą Stanislovą Fleury.
Apie laiką
Štai operos dainininkas Kipras Petrauskas, kurį fotografavau aštuoniasdešimtmečio išvakarėse. Dabar aš už jį vyresnis puse metų. Fotografija taip suveda laiko parametrus. Man visada buvo įdomu tai, kad gyvendami vienu laiku mes visi esame skirtingų laikų žmonės. Mūsų kartos bendravimas, santykis su prieškario menininkais – Antanu Gudaičiu, Kipru Petrausku, Juozu Keliuočiu ir kitais – buvo labai svarbus.
Dirigentas Jonas Aleksa. Ką tik grįžęs iš aspirantūros Leningrade (dabar Sankt Peterburgas, Rusija). Pirmieji koncertai Filharmonijoje. Pirmos eilės – tuščios, nes dirigentas dar mažai žinomas, jaunutis. Fotografavau iš balkono.
O štai kompozitorius Balys Dvarionas. Yra fotografija ir su jo šuneliu Pekiu. Mirė nesulaukęs 70 metų. Kai dabar pagalvoju – visai jaunas. Ne vienoje nuotraukoje – ir jo dukra puiki pianistė Aldona Dvarionaitė. Ji buvo mano vienmetė, paprašė kartą vienos fotografijos reprodukcijos, bet aš daugiau flirtavau su ja, o ne rūpinausi ta fotografija. Padariau labai vykusią fotosesiją.
Apie virusą
Jonas Mekas užkrėtė mane filmavimu. Fotografavau jį 1977 metais, kai buvo atvažiavęs su vaikais į Lietuvą per motinos jubiliejų. Kai po daugelio metų sutikau jį Vilniaus knygų mugėje, pasakiau, kad ir aš jau birbinu, filmuoju. Jis patarė tik nieko nekarpyti, nieko neišmesti, nes paskui gailėsiuosi. Tad aš jokio montažo niekuomet ir nedariau, nepretendavau į jokį kino meną.
J.Mekas man padarė labai stiprią įtaką, suviliojo judinti vaizdą. Kadangi ta užsukama kamera baisiai garsiai birbdavo, galėdavau tik gerus bičiulius filmuoti. (Juokiasi.)
Beje, praėjusiais metais jie pirmąkart parodyti ir už Lietuvos ribų. Lietuvių kilmės menotyrininkė Jolita Rene garsiajame Arlio fotografijos festivalyje Prancūzijoje pristatė penkių minučių mano kūrybos klipą. Jis net pakliuvo tarp 15 geriausių festivalio fotokūrinių, kurie buvo atrinkti jo archyvui.
Apie fotofilosofiją
Filosofas Arvydas Šliogeris. Buvome geri bičiuliai. Jis ir pats puikiai fotografavo. Šiuolaikinė skaitmeninė technika leidžia puikiai užfiksuoti tai, ką pamatai. Filosofas yra pagavęs įspūdingų vaizdų. Reikės būtinai surengti rimtesnę pomirtinę jo fotografijos parodą.
Apie cenzūrą
Meno žmonių portretai yra išgelbėję vieną mano parodą. 1977 metais surengiau pirmąją „Sekmadienių“ ciklo parodą „Kaimo žmonės“. „Glavlit“ (SSRS veikusi Vyriausioji valdyba literatūros ir meno reikalams. – Red.) cenzoriai pareiškė, kad joje justi bažnytinė nuotaika.
Nors aš nefotografavau bažnyčių. Mane domino tik žmonių susitikimai per atlaidus, kai jie bendrauja.
Cenzoriai, pamatę, jog dirbu „Kultūros baruose“, nusprendė, kad reikėtų parodyti ir keletą kultūros žmonių portretų, tada viskas bus gerai. Tiko rašytojas Juozas Aputis, kiti. Paroda buvo ne visai tokia, kokią buvau sumanęs, bet svarbu, kad įvyko.
Bet ne visada taip lengvai išsisukdavau. Kai rengiau meno žmonių fotografijų knygą „Susitikimai“ (ji išėjo net 40 tūkst. tiražu, dabar apie tai net nesvajojame), cenzūra net 17 portretų išmetė iš tos knygos.
Pianistė A.Dvarionaitė jiems neįtiko, nes gyveno Lenkijoje. Kompozitorius Feliksas Bajoras buvo ne tik talentas, bet ir tikras gražuolis, tačiau tuo metu gyveno JAV. Nereikalingas.
Išmestas fotografas J.Strazdas – dar iš buržuazinių laikų, kaip ir A.Šabaniauskas, – buržuazinis dainininkas. Puiki tapytoja Dalia Kasčiūnaitė buvo abstrakcionistė, todėl ir jos portretas netiko. Štai tokios priežastys. Šiandien jos atrodo juokingos.
Apie kortas
Dramos teatro artistams esu padaręs fotografines kortas. Mažo formato fotografijas būdavo labai sunku gerai atspausti. Dideliame plote lengviau vaizdą pataisyti, sureguliuoti šviesą.
Beje, tuomet net aktorė Monika Mironaitė nebuvo žvaigždė. Visi mano fotografuoti žmonės buvo geri pažįstami. Aš neidavau fotografuoti vien todėl, kad kas nors įžymus.
Tais laikais per tą „žvaigždėtą“ dangų važiuodavome visi vienais Grigo ratais.
Žinoma, vieni geriau įsitaisę, kiti – prasčiau. Kratantis per dangaus grindinį kai kas nukrinta ir į šoną, kas nors ką nors pastumia. Buvo įdomus gyvenimas.
