„Nerimstanti banga“ (išleido „Briedis“) – tai 2018 m. JAV pasirodžiusi Johno McCaino ir jo literatūrinio bendradarbio Marko Salterio knyga, kartu tapusi ir paskutiniu McCaino atsisveikinimu.
2018 m. rugpjūčio 25 d. po sunkios ligos miręs J. McCainas – viena ryškiausių ir principingiausių Jungtinių Valstijų politinių figūrų, kurios mastą sunku pervertinti.
Šis JAV karinių jūrų pajėgų admirolo sūnus, pusšeštų metų kalintas Vietnamo karo belaisvis nuo XX a. devintojo dešimtmečio pradžios sėkmingai kopė politinės karjeros laiptais, tapo Respublikonų partijos, o paskui – JAV Kongreso Atstovų palatos nariu, nuo 1987 m. buvo daug kartų perrinktas senatoriumi. 2008 m. McCainas kandidatavo į JAV prezidento postą, bet buvo priverstas nusileisti Barackui Obamai.
Politinėje veikloje J. McCainas išgarsėjo kaip principingas valstybininkas, tvirtas demokratijos ir laisvojo pasaulio vertybių šalininkas, griežtai pasisakęs prieš žmogaus teisių pažeidimus. Jis buvo įsitikinęs, kad šiame neramiame pasaulyje JAV turi nuolat stiprinti savo karinį potencialą, McCaino „kryžiaus žygiai“ prieš autoritarinius režimus visame pasaulyje tapo legenda.
Šis JAV politikos ramstis mąstė ne tik atskiros šalies, savo tėvynės, bet ir visos žmonijos mastais. Laisvės ir demokratijos idealai jam nebuvo tuščios sąvokos, skirtos rinkėjams klaidinti. McCainas šventai tikėjo savo šalimi, jos misija kuriant teisingesnį, žmoniškesnį, nuo diktatorių ir tironų laisvą pasaulį, nors ir pripažįsta, kad JAV taip pat neišvengė klaidų.
McCaino pasidygėjimas visomis vienvaldystės formomis privedė jį prie aršios Rusijoje įsitvirtinusio V. Putino režimo kritikos. Tai, kad Rusija suka autoritarizmo, vis stiprėjančio žmogaus teisių pamynimo keliu, McCainui tapo aišku dar tada, kai daugelis Vakarų valstybių vyriausybių guodėsi tuščiomis gerų santykių su Maskva viltimis. Būtent senatorius McCainas įspėjo apie gresianti naująjį šaltąjį karą, kol tas šaltasis karas iš tiesų virto tikrove. Kartą jis pašmaikštavo, kad susitikęs su Putinu pastarojo žvilgsnyje išvydo tris raides – KGB.
McCainas vienas pirmųjų pareikalavo ryžtingai paremti Gruziją Rusijos agresijos akivaizdoje, pasmerkė Kremliaus vykdomą kaimyninių valstybių šantažą naftos ir dujų tiekimo svertais, jau 2015 m., po Krymo okupacijos ir karo Donbase, siūlė apginkluoti Ukrainos kariuomenę efektyviais amerikietiškais ginklais, pasisakė už agresoriui taikomų tarptautinių sankcijų stiprinimą. „Putino tikslas – ne tik išlaikyti valdžią Rusijoje, bet ir palaužti Vakarus, primesti jiems savo žaidimo taisykles“, – šie McCaino žodžiai puikiai iliustruoja visą jo politiką.
Tačiau McCaino politiniai vertinimai neapsiribojo vien Rusija. Jis ryžtingai smerkė Saddamo Husseino žvėriškumus Irake, Basharo al Assado režimą Sirijoje, sunkiai prognozuojamo Irano bandymus įsigyti branduolinį ginklą, Šiaurės Korėjos beprotybę. Savo politiniuose vertinimuose McCainas buvo tvirtas ir tiesus, nepalaužiamas ir griežtas, net jei dėl savo pozicijos dažnai likdavo nesuprastas.
Ši knyga – tai įspėjimas Vakarų pasauliui ir kiekvienam, kas pasuko klaidingu keliu. Tai raginimas niekada nepamiršti demokratinių vertybių, kovoti už žmogiškąjį orumą ir asmenybės laisvę tais laikais, kai virš viso civilizuoto pasaulio pakimba nuožmių diktatūrų pavojus.
Žinodamas apie greitą mirtį, atsisakęs beviltiško gydymo, senatorius McCainas liko dėkingas likimui ir jį supantiems žmonės. Ir šie jo žodžiai skamba lyg atsisveikinimas: „Koks nedėkingas būčiau, jei keikčiau likimą, kuris užbaigia tokį palaimintą mano gyvenimą. Renkuosi dėkoti už gautas palaimas ir išreikšti meilę tiems žmonėms, kurie man skyrė savąją. Varpai skambina man... Žinojau, kad skambins.“
* * *
Po Obamos administracijos prisaikdinimo prasidėjo išliaupsintas santykių su Rusija atnaujinimas, kuriuo buvo siekiama Rusijos bendradarbiavimo ginklų kontrolės ir kitais saugumo klausimais, su sąlyga, kad Maskvai nebus pernelyg kvaršinama galva dėl ten įsigalėjusios korupcijos, represijų ir grasinimų kaimyninėms šalims.
Prieš metus Busho administracijos paskelbtos sankcijos buvo atšauktos. Dviejų Čekijoje ir Lenkijoje statomų raketinės gynybos kompleksų statybos buvo nutrauktos, siekiant patenkinti Rusijos reikalavimus, nepaisant didžiulio vidinės politikos iššūkio, su kuriuo prieš pradedant statybas buvo susidūrusios abi vyriausybės, švelniai tariant, nepatenkintos dėl tokio nuomonės pakeitimo.
Kitais metais pasirašėme naują strateginio ginklavimosi susitarimą su Rusija, kuriame buvo reikalaujama sumažinti Jungtinių Valstijų arsenalą, tačiau Rusijos – ne. NATO plėtra iš esmės buvo sustabdyta. Albanija su Kroatija buvo priimtos 2009 metų balandį, tačiau oficialiai pakviestos prisijungti metais anksčiau. Per likusią Obamos administracijos kadenciją daugiau naujų narių į aljansą priimta nebuvo, tik Juodkalnija pakviesta 2015-ųjų pabaigoje, oficialiai prisijungusi 2017 metų birželį.
Senas mano bičiulis Joe Bidenas, naujasis viceprezidentas, naująją politiką pristatė Miuncheno konferencijoje 2009 metų vasarį. „Jungtinės Valstijos atmeta prielaidą, kad NATO plėtra Rusijai reiškia nuostolius, – kalbėjo jis, – o Rusijos stiprybė reiškia NATO silpnumą.“
Paaiškink tai Putinui, pamaniau sau. Joe kalboje nebuvo nieko labai užgaulaus, jis tiesiog atkreipė dėmesį į tas sritis, kuriose ir toliau smarkiai nesutarsime. Tai tikrai nebuvo toks kvailas pareiškimas, kaip toje pačioje konferencijoje prezidento Sarkozy išsakyta mintis, kad Rusija nekelia karinės grėsmės Europos Sąjungai ir NATO. Tačiau išvada, jog didžioji dalis įtampos mūsų su Rusija santykiuose yra kilusi tiesiog iš nesusipratimo, pasak Lenkijos ministro pirmininko Donaldo Tusko buvo „naivi“.
Kitą mėnesį Ženevoje naujoji valstybės sekretorė Hillary Clinton susitiko su analogiškas pareigas Rusijoje einančiu užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu ir įteikė jam didelį raudoną „atnaujinimo“ (angl. reset) mygtuką, nors sklido kalbos, kad ji pati kiek skeptiškai žiūri į šį žingsnį.
Tikrai žinojau, jog gynybos sekretorius Bobas Gatesas, likęs poste nuo Busho administracijos laikų, tam nepritaria. Iki 2013 metų, kai perrinkus prezidentą Hillary paliko postą, ji rekomendavo administracijai ignoruoti Putiną, o ne „lepinti [jį] dideliu dėmesiu“. Iki to laiko ji jau buvo sukaupusi labai daug patirties, kaip Kremliaus bosas interpretuoja draugystę ir silpnumą. Ji padarė teisingą išvadą, kad „jėga ir ryžtas yra vienintelė kalba, kurią Putinas supranta“. Tačiau Hillary išėjo iš darbo, o prezidentas Obama ir jos įpėdinis Johnas Kerry patarimo nepaisė.
Būtų sąžininga pripažinti ir teigiamus „atnaujinimo“ momentus. Rusija sutiko leisti mums gabenti karines priemones į Afganistaną per jos oro erdvę. Anksčiau skrisdavome per Kirgizstaną, tačiau Maskva darė jam spaudimą, kad panaikintų leidimą.
Rusija sutiko prisijungti prie tarptautinių sankcijų Iranui. Administracija naujosios START sutarties pasirašymą taip pat laikė santykių atnaujinimo rezultatu. Aš nemanau, kad tai buvo geras sandoris, todėl nepriskirčiau jo prie sveikintinų įvykių. Daugiau nemačiau mūsų suartėjimo su Rusija privalumų. Nelabai jų ir tikėjausi. Putino asmenybė neatrodė esanti iš tų, kurias gali paveikti teigiamas pastiprinimas – ilgainiui tai pripažino ir santykių atnaujinimo šalininkai.
2010 metų rugsėjį Billas Browderis, kurio apribotos rizikos fondas „Hermitage Capital“ buvo viena didžiausių privačių investicinių įmonių Rusijoje, atvyko pas mane papasakoti tragiškos istorijos. Putinas ištrėmė Browderį iš Rusijos 2005 metais, kai šis viešai pasiskundė dėl klestinčios korupcijos valstybei priklausančiose Rusijos kompanijose, į kurias jis buvo investavęs.
Vidaus reikalų ministerijai pavaldūs pareigūnai surengė reidus į jo biurus Maskvoje, konfiskavo jo įmonių dokumentus, pasinaudodami jais suklastojo nuosavybės perdavimo sutartis ir perdavė „Hermitage“ turtą kitoms kompanijoms: taip buvo sufabrikuotos milijardų dolerių skolos, o vienu atveju apgaulingai pareikšta, kad „Hermitage“ susigrąžino 230 milijonų dolerių mokesčių, sumokėtų vadovaujant Browderiui.
Tiesai išsiaiškinti Browderis nusamdė rusą, mokesčių įstatymų žinovą ir auditorių Sergejų Magnitskį. Šis taip ir padarė. Magnitskio audito išvados ir parodymai kaltino Vidaus reikalų ministerijos pareigūnus, vyriausybės pareigūnus, teisėjus ir organizuoto nusikalstamo pasaulio atstovus milžiniško masto bendrininkavimu.
Už nuoširdumą ir drąsą Magnitskis buvo suimtas tų pačių pareigūnų, kuriuos apkaltino, be teismo įkalintas, jam buvo uždrausta matytis su šeima, jis buvo žiauriai mušamas, siekiant priversti jį atsiimti kaltinimus. Savo parodymų jis niekada neišsižadėjo, nepasirašė suklastoto prisipažinimo.
Priešingai – visą kalinimo laiką jis ir toliau rašė skundus apie savo skriaudėjus ir jo atskleistų nusikaltimų kaltininkus. Jis buvo laikomas siaubingomis sąlygomis, negydant nei sužalojimų, nei ligų, kuriomis susirgo. 2009 metų lapkričio mėnesį, kalėjime išbuvęs beveik metus, Magnitskis ėmė skųstis stipriais pilvo skausmais ir buvo perkeltas į kalėjimo medicinos punktą, tačiau gydymo negavo.
Pusiau oficialus žmogaus teisių komitetas po dvejų metų Medvedevui pateikė pranešimą, kad Sergejus Magnitskis, užuot gydytas dėl pilvo skausmų, aštuonių kalėjimo prižiūrėtojų ir sanitarų buvo mušamas guminėmis lazdomis, o paskui paliktas mirti kameroje. Jam tebuvo trisdešimt septyneri, jis buvo vedęs, turėjo du vaikus. Rusijos vyriausybė pranešė, kad Magnitskis mirė nuo širdies ydos. Keli už jo mirtį atsakingi žmonės buvo paaukštinti pareigomis.
Browderis stojo į karą su tais šunsnukiais, kurie nužudė jo teisininką. Siekdamas juos nubausti jis dirbo su Atstovų rūmų nariu Jimu McGovernu ir senatoriumi Benu Cardinu, demokratais, kad būtų priimti įstatymai, apribojantys šešiasdešimčiai su Sergejaus areštu ir mirtimi susijusių bei jo atskleistuose nusikaltimuose dalyvavusių Rusijos pareigūnų teisę gauti Jungtinių Valstijų vizą ir teisę naudotis mūsų bankų sistema. Jiems reikėjo rėmėjo respublikono.
Browderis labai ramiai ir dalykiškai išdėstė Sergejaus istoriją, tai padarė man netgi dar didesnį įspūdį ir labai sujaudino. Paklausiau, kuo galėčiau padėti, ir jis paaiškino apie rengiamas sankcijas, „Magnitskio įstatymą“ ir paprašė manęs jį paremti. Pasakiau sutinkąs, paprašiau padėjėjo susisiekti su Beno Cardino biuru ir įtraukti mane į bilį.
Taip prasidėjo dvejus metus trukusi kova, siekiant įtikinti Obamos administraciją leisti mums pranešti Rusijai, kad buvo įvykdyti nusikaltimai, į kuriuos Jungtinės Valstijos negali nekreipti dėmesio, net turint galvoje atnaujintus santykius. Numatydami bausmę už šį nusikaltimą, ketinome mafijoziškam Kremliaus mentalitetui kirsti ten, kur skaudžiausia: uždarydami priėjimą prie banko sąskaitų ir nekilnojamojo turto, į kurį jie buvo investavę savo turtus, ir atkirsdami nuo vietų, kuriose jie mėgdavo jais puikuotis.
Paraginome ir kitas Vakarų vyriausybes padaryti tą patį. Tikriausiai iš pradžių pats nesuvokiau, kaip svarbu tai bus Putinui ir jo kompanijai. Bet netrukus supratau: iš to, kaip nuožmiai Putinas priešinosi sankcijoms (kalbėdamas apie jas kartais atrodydavo aiškiai įniršęs), ir iš pokalbių su žymiais rusų disidentais Kasparovu, Borisu Nemcovu ir kitais, tikinusiais mane, kad niekas negalėjo jų nuvilti labiau nei žinia, kad jie daugiau negalės keliauti, investuoti ir taškyti savo pinigų kur panorėję, nes daugumai jų tai buvo vienintelis tikslas, tam jie tuos pinigus ir vogė.
Bilį drauge su ilgu jo rėmėjų sąrašu pristatėme 2011 metų gegužę. Aktyvistų į viešumą iškelti kiti žmogaus teisių pažeidimų atvejai Rusijoje padarė mums įspūdį, tad nutarėme praplėsti bilio apimtį ir įtraukti į jį ne vien tuos asmenis, kurie dalyvavo surežisuotame Sergejaus Magnitskio suėmime ir žmogžudystėje, bet ir tuos, kurie buvo kalti dėl kitų savo bendrapiliečių skriaudų. Nors Kongreso palaikymas buvo didžiulis, Maskva surengė ryžtingą diplomatinių ir viešųjų ryšių kampaniją, bandydama sustabdyti bilį.
Į šį reikalą buvo įsitraukusi nedidelė armija lobistų ir viešųjų ryšių specialistų. Tačiau pagrindiniai Kremliaus įtikinėjimo taikiniai sėdėjo ne Kapitolijaus kalvoje, tai buvo administracija, kuri, siekdama išsaugoti iš principo prasimanytą santykių atnaujinimą, iš užkulisių visaip mėgino stabdyti bilio priėmimą. Tačiau bilis turėjo pernelyg daug rėmėjų Kongrese, kad jį būtų galima numarinti.
Gal tuo metu administracija ir nesuprato, tačiau dešimtys tūkstančių rusų, išėję į gatves Maskvoje ir kituose Rusijos miestuose protestuoti prieš pažeidimus 2011 metų pabaigoje įvykusiuose Dūmos rinkimuose ir Putino išrinkimą trečiai kadencijai 2012 metų kovą, galutinai išsklaidė iliuzijas apie partnerystę su Rusija.
Putino partija „Vieningoji Rusija“ parlamento rinkimuose laimėjo daugumą, tačiau gautų balsų skaičius buvo gerokai sumažėjęs nuo praėjusių rinkimų, o liudytojai pranešė apie tūkstančius rinkimų pažeidimų. Reaguodamas į protestus įsiutęs Putinas įsakė žiauriau nei kada nors susidoroti su disidentais, likusia dar laisva Rusijos žiniasklaida ir Rusijoje veikiančiomis užsienio nevyriausybinėmis organizacijomis. Kaip tik šių represijų metu pankroko grupės „Pussy Riot“ narės buvo suimtos už „chuliganizmą“.
Putinas protestų kurstymu apkaltino Obamos administraciją, ypač valstybės sekretorę Clinton, kuri atvirai pareiškė, kad administracija „rimtai susirūpinusi dėl [gruodžio mėnesio] rinkimų eigos“. „Rusijos žmonės, – tęsė ji, – nusipelnė teisės išsakyti savo nuomonę ir būti išgirsti, o jų balsai – įskaityti.“
Naujasis Jungtinių Valstijų ambasadorius Michaelas McFaulas, vienas iš santykių su Rusija atnaujinimo autorių, ambasadoje priėmė žymiausius opozicijos lyderius ir protesto vadus, o tai nepakėlė jo populiarumo tarp tų, prieš kuriuos buvo nukreipti protestai.
Putinas tikėjosi pergalingesnio sugrįžimo į prezidento postą, tačiau išgirdo minias rusų skanduojant: „Putinas vagis!“ Jis sutriko ir sunerimo. Aušo Arabų pavasaris, protestai ėmė drebinti ir versti autokratijas Vidurio Rytuose. Tuo metu jau buvau atradęs abejotiną „Twitter“ teikiamą malonumą, ir per kabelinę televiziją žiūrėdamas į protestuotojus Maskvoje, skanduojančius prieš režimą nukreiptus šūkius, brūkštelėjau: „Mielasis Vladai, #Arabų pavasaris ateina į tavo kaimynystę.“
Jo reakcija buvo tikrai stipresnė nei tikėjausi. Priešų apsuptas kandidatas į prezidentus dėl protestų jau buvo apkaltinęs JAV valstybės sekretorę Clinton už jos pareiškimus (ir nežinant nei jai, nei jokiam kitam amerikiečiui po penkerių metų dar atkeršys jai įsakydamas savo troliams, įsilaužėliams ir „WikiLeaks“ bendradarbiams padėti ją sužlugdyti). Kai po kelių dienų per vieną televizijos laidą paskambinęs žiūrovas paklausė jo apie tą nelaimingą mano komentarą, Putinas paleido visą tiradą:
„Ponas McCainas kovojo Vietname, – pareiškė jis. – Aš manau, kad nemažai taikių piliečių kraujo krito jam ant rankų. Veikiausiai jis nebegali gyventi be tų šlykščių vaizdų... Jis buvo belaisvis ir kelerius metus sėdėjo ne šiaip kalėjime, o tikroje skylėje. Bet kas būtų išsikraustęs iš proto.“
Ne pirmą kartą girdėjau šį įžeidimą, todėl tik nusijuokiau. Norėdamas įžeisti jį suerzinusį užsienio kritiką Putinas paprastai stengiasi atrodyti nerūpestingas. Tačiau sunkiai slepiamas pyktis dėl mano įžūlios pastabos atskleidė man du dalykus: jis manęs nemėgsta, be to, yra labai sunerimęs dėl savo politinės karjeros.
Manau, kad Putino užsakyta represijų kampanija, siekiant sustiprinti valdžią jo rankose, padėjo įvesti Magnitskio sankcijas. Tačiau Obamos administracija užtruko, kol tai pripažino, kaip ir tai, kad rusai atnaujino santykius tik skatinami pikto Putino nesaugumo.
Administracija bandė sulaikyti bilį Senato Užsienio reikalų komitete, kuriam vadovavo mano draugas Johnas Kerry, vėliau perėmęs iš Hillary Clinton valstybės sekretoriaus pareigas. Mums pavyko jį apeiti. Turėjome veikiantį įstatymą, Jacksono-Vaniko pataisą, pagal kurią buvo įvesti prekybos su buvusia Sovietų Sąjunga apribojimai, siekiant priversti ją leisti Rusijos žydams emigruoti į Izraelį.
Sovietų Sąjunga jau nebeegzistavo, „refuznikai“ seniai emigravo, o Rusija ruošėsi stoti į Pasaulio prekybos organizaciją. Šį aktą reikėjo pakeisti nuolatine prekybos sutartimi, pagal kurią PPO taisyklės galiotų prekiaujant su Jungtinėmis Valstijomis. Parengtas įstatymo projektas laukė vertinimo Senato Finansų komitete ir aš nuėjau pas komiteto pirmininką Maxą Baucusą iš Montanos pasakyti, kad jeigu į prekybos įstatymą nebus įtrauktos mūsų siūlomos Magnitskio sankcijos, aš ir dar keli sankcijų rėmėjai įstatymui nepritarsime ir pasirūpinsime, kad jis nebūtų priimtas.
Tokio grasinimo pakako įtikinti administraciją ir Johną nusileisti. Atstovų rūmuose Magnitskio sankcijos buvo patvirtintos 2012 metų lapkritį didele balsų dauguma. Kitą mėnesį joms pritarė Senatas. Prezidentas Obama bilį pasirašė gruodžio 14 dieną, o Maskva į tai atsakė uždrausdama Amerikos piliečiams įsivaikinti vaikus iš Rusijos – tai buvo žiaurus ir neveiksmingas atsakas.
Be to, Rusija uždraudė jos teritorijoje veikti Jungtinių Valstijų finansuojamoms nevyriausybinėms organizacijoms. Maskva ir toliau baisiai skundėsi dėl sankcijų ir nuo to laiko ginčijo šį sprendimą, netgi (neseniai sužinojome) siekdami prezidento Trumpo sūnaus pagalbos per 2016 metų kampaniją. Pernai Kremlius apkaltino Billą Browderį bendrininkavus nužudant Sergejų ir perdavė Interpolui jo arešto orderį, todėl pernai Valstybės departamentas atsisakė jam išduoti vizą. Kilo pasipiktinimas ir sprendimas greitai buvo atšauktas.
Disidentai, kurie tvirtino, kad Magnitskio įstatyme pasiūlytos sankcijos kirs režimui per skaudžiausią vietą, buvo teisūs. 2016 metais buvo priimtas Pasaulinis Magnitskio įstatymas, pagal kurį tokios pat sankcijos taikomos už žmogaus teisių pažeidimus visame pasaulyje – tokiu atminimu nuoširdus ir drąsus teisininkas, kurio garbei pavadintas įstatymas, tikrai būtų apsidžiaugęs, tegul ilsisi jis ramybėje.
2013 metais Putinas „The New York Times“ paskelbė straipsnį, perspėjantį Jungtines Valstijas nesikišti į Sirijos karą ir neužstoti sirų, kuriuos Assado režimas nuodijo cheminiu ginklu, milijonus nužudė, sužalojo, išvarė iš namų. Po dvejų metų Putinas pats išsiuntė savo karius į Siriją palaikyti žudikų pusės. Paprašiau ir man buvo leista išspausdinti atsaką Putinui laikraštyje „Pravda“. Pradėjau nuo įsigalėjusios klaidingos nuomonės, kad esu nusistatęs prieš rusus.
„Esu rusų pusėje, – rašiau aš, – esu rusų pusėje labiau nei šiandien jus šitaip žiauriai valdantis režimas. Sakau tai, nes gerbiu jūsų orumą ir teisę patiems priimti sprendimus. Esu įsitikinęs, kad turite gyventi klausydami savo sąžinės balso, o ne vyriausybės. Tikiu, kad nusipelnėte galimybės pagerinti savo gyvenimus tokioje ekonominėje santvarkoje, kuri būtų ilgalaikė ir naudinga visiems, ne tik keliems galingiesiems. Valdžia turėtų vadovautis įstatymais, kurie būtų aiškūs, taikomi visiems vienodai ir sąžiningai. Rašau tai, nes tikiu, kad Rusijos žmonėms, ne mažiau nei Amerikos, Kūrėjas suteikė teisę į gyvybę, laisvę ir laimės siekimą.“
Didžioji dalis komentarų Vašingtone apie mano atsaką buvo susiję su tuo, kad jis buvo paskelbtas internetinėje naujienų svetainėje „pravda.ru“, o ne sename Komunistų partijos leidinyje „Pravda“. Kai kurie analitikai manė, kad rusai pasijus įžeisti, jog kritikuoju režimą, nors ką tik buvo prasidėję didžiausi prieš režimą nukreipti protestai per pastaruosius dvidešimt metų. Regis, jiems atrodė, kad melas, kurį Putinas paskelbė „Times“, mielesnis nei tiesą, kurią aš paskelbiau „Pravda“.
Niet.
