Albinas Kentra gimė 1929 m. Tauragės apskrities Šilalės valsčiuje Gūbrių kaime ūkininkų Onos ir Juozo Kentrų šeimoje. Gausioje šeimoje augo dar 5 vaikai: Jonas (g. 1920 m.), Juozas (g. 1922 m.), Leonas (g. 1924 m.), Ona (g. 1926 m.) ir Elena (g. 1931 m.). A. Kentra 1936–1941 m. mokėsi pradinėje Nevočių (Šilalės valsčius) mokykloje, nuo 1941 m. rugsėjo mėn. iki suėmimo 1946 m. vasarą – Šilalės gimnazijoje.
Sovietų Sąjungai 1944 m. antrą kartą okupavus Lietuvą Kentrų šeima galėjo trauktis į Vakarus, tačiau pasirinko kitą kelią – ginti Tėvynę, priešintis sovietinei okupacijai žodžiu ir ginklu. Jau 1944 m. Kentrų namuose buvo įrengtas gerai užmaskuotas bunkeris, tačiau jis buvo naudojamas neilgai.
Sovietų valdžiai 1945 m. pavasarį konfiskavus šeimos ūkį, motina Ona Kentrienė, Albinas bei dvi jo seserys – Ona ir Elena Kentraitės – apsigyveno pas giminaitį Praną Stulgą, gyvenusį tame pačiame Gūbrių kaime.
Priversta palikti gimtąją sodybą šeima tęsė kovą pogrindyje: sesuo Elena, slapyvardžiu Snaigė (sovietų saugumo suimta 1950 m.), sesuo Ona, slapyvardžiu Rasa (sovietų saugumo suimta 1947 m.), vos 16 metų amžiaus Albinas, slapyvardžiu Aušra, ir Ona Kentrienė, vadinta Motinėle (iki mirties 1961 m. gyveno nelegaliai). Broliai Leonas-Sakalas (žuvo 1949 m. spalio mėn.), Juozas-Tauras (žuvo 1949 m. spalio mėn.) ir Jonas-Rūtenis (žuvo 1951 m. spalio mėn.), pasitraukė iš legalaus gyvenimo ir prisijungė prie aktyviai su sovietų valdžia kovojusių partizanų dar prieš konfiskuojant Kentrų ūkį. Tėvas Juozas Kentra mirė 1940 m. gruodžio mėn.
Albinas Kentra-Aušra, laisvės kovotojus informuodavo apie sovietų kariuomenės ir „liaudies gynėjų“ pasirodymą apylinkėse, iš gyventojų slapta rinko ginklus ir šovinius, kuriuos vėliau perduodavo partizanams.
Sovietų saugumas įtarė, kad jis palaiko ryšius su broliais ir kitais laisvės kovotojais, žino jų slapstymosi vietas. Išdavus pažįstamam asmeniui, kuris padėdavo gauti ginklų, A. Kentrą 1946 m. liepos 7 d. sulaikė Lietuvos SSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) Tauragės apskrities skyriaus pareigūnai.
Kaltintas tuo, kad būdamas nusiteikęs priešiškai sovietų valdžios atžvilgiu, nuo 1945 m. kovo mėn. iki sulaikymo dienos palaikė ryšius su savo broliais – partizanais Leonu, Juozu ir Jonu, 1945 m. vasarą buvo partizanų būryje ir informuodavo juos apie kariuomenės įgulos buvimą Šilalėje, be to, pas vietos gyventojus surado šaunamąjį ginklą, kurį perdavė partizanams.
Iš pradžių A. Kentra buvo laikomas LSSR MGB Tauragės apskrities skyriaus vidaus kalėjime Tauragėje, vėliau buvo pervežtas į kalėjimą Vilniuje.
Sovietų saugumo tardomas A. Kentra nei vieno jam pareikšto kaltinimo nepripažino. Apklausos protokoluose užfiksuota tvirta Albino Kentros laikysena: tardomas jis tvirtino, kad jo broliai Leonas, Juozas ir Jonas išėjo iš namų dar 1945 m. kovo mėn. ir nuo to laiko su jais susitikęs nebuvo, apie jų buvimo vietą jokių žinių neturi.
Net ir akistatos metu kategoriškai neigė kaltinimus dėl ryšių su broliais ar kitais partizanais palaikymo, lankymosi partizanų stovyklose miške, ginklų ir kitų reikalingų daiktų jiems parūpinimo, žinių rinkimo ir perdavimo.
Lietuvos SSR vidaus reikalų ministerijos (MVD) kariuomenės Karo tribunolo nuosprendžiu A. Kentra už tai, kad nuo 1945 m. gegužės mėn. palaikė ryšius su partizanų būriu, kuriame buvo ir trys jo broliai, parūpino partizanams ginklų pagal RSFSR baudžiamojo kodekso 17-58-1„a“ straipsnį buvo nuteistas 10 metų laisvės atėmimu, bausmę atliekant pataisos darbų lageryje.
Tačiau išvežti jo į lagerį neskubėta: iš Šilutės, kur išklausė nuosprendį, buvo pervežtas į Vilnių, kalėjo Lukiškėse. Paties A. Kentros žiniomis, jis turėjo būti išvežtas į Džeskazgano vario kasyklas, tačiau dėl sužalotos dešinės rankos dirbti kasyklose netiko.
Po to dar kurį laiką kalėjo kalėjime įkurtame Vizitiečių vienuolyne Vilniuje ir tik 1949 m. buvo etapu išvežtas į Spasko lagerį. Iš įkalinimo vietos – Kazachijos SSR Karagandos-Ekibastūzo ypatingųjų lagerių Pesčiannyj lagerio buvo paleistas anksčiau laiko 1954 m. birželio 19 d., jam leista grįžti gyventi į Lietuvą.
Grįžęs į Lietuvą apsigyveno Kaune. 1955 m. iš tremties Užpoliarės saloje prie Salechardo (Tiumenės sritis) sugrįžo sesuo Ona, 1956 m. paleista iš Angarlago (Irkutsko sritis) į Lietuvą grįžo ir sesuo Elena.
1954 m. grįžęs į Lietuvą A. Kentra Kaune baigė vidurinę mokyklą – per metus baigė keturių klasių kursą. 1955–1960 m. Vilniaus universitete studijavo anglų kalbą ir literatūrą.
Užsienio kalbų jis pramoko dar kalėdamas lageryje – daugelis politinių kalinių buvo inteligentai, kurie tapo gabaus ir žingeidaus jaunuolio mokytojais.
Baigęs universitetą, 1960–1962 m. mokytojavo Laurų aštuonmetėje (Vilniaus r.) ir Nemenčinės (Vilniaus r.) vidurinėje mokyklose. 1962–1965 m. mokėsi Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) aukštuosiuose užsienio kalbų kursuose.
1965–1991 m. dirbo Vilniaus universiteto Filologijos fakultete anglų k. dėstytoju. Įkūrė anglų kalbos audiovizualinį centrą, kuriame, įdiegus modernias technologijas, studentai galėjo mokytis šnekamosios anglų kalbos.
Nuo 1965 m. pradėjo filmuoti svarbius Vilniaus universiteto įvykius. „Mano archyve yra ne vieno dešimtmečio Vilniaus universiteto istorija, įskaitant visą pasirengimą 400 metų jubiliejui, kuris buvo minimas 1979 metais. <...> Esu sukaupęs didžiulį universiteto studentų kultūrinio gyvenimo archyvą bei daugybę svarbių žinomų Lietuvos ir užsienio mokslininkų pranešimų įrašų“, – viename interviu sakė Vilniaus metraštininkas.
Prasidėjus tautiniam atgimimui, A. Kentra fiksavo svarbiausius Lietuvos istorinius įvykius. Rengė 1991 m. sausio įvykių vaizdo reportažus daugelio kraštų televizijoms.
Jis įamžino gausybę renginių Vilniuje, žymius Lietuvos žmones. Vaizdo įrašymo kamera ir užsienio kalbų mokėjimas buvo Albino Kentros ginklas kovoje su sovietų valdžia. Sąjūdžio laikotarpiu Albinas Kentra, mokėdamas užsienio kalbas, rengdavo spaudos konferencijas, kuriose paskelbta informacija pasklisdavo užsienyje: „Reikėjo įeiti į įvairių šalių spaudą. Tai tęsiau visą laiką, nes informacinis darbas labai svarbus.“
Kentra prisidėjo kuriant tautinį, lietuvišką Vilniaus universitetą, buvo senojo Vilniaus universiteto puošimo istorinėmis mitologinėmis freskomis ir kitais meno kūriniais iniciatorius. Jo iniciatyva senojo Vilniaus universiteto rūmų sienos buvo ištapytos menininkų sukurtomis freskomis, papuoštos mozaika ir gobelenais tautine bei istorine tematika.
Idėją įgyvendinti padėjo žymūs menininkai: Stasys Eidrigevičius, Rimtautas Gibavičiaus, Šarūnas Šimulynas, Antanas Kmieliauskas, Petras Repšys, Ramutė Jasudytė, Vytautas Valius, Stanislovas Kuzma ir kiti.
1989 m. kartu su Vytautu Milvydu įsteigė Lietuvos laisvės kovų – „Miško brolių“ – draugiją. Draugijos lėšomis suremontavo istorinį pastatą Vilniaus centre (Labdarių g. 10 / Totorių g. 9). Čia saugomas ir unikalus daugiau kaip penkių tūkstančių valandų trukmės Albino Kentros filmuotas archyvas – metraštis vaizdajuostėse apie lietuvių tautos kelią į Laisvę.
Albinas Kentra 1992 m. apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu, 1998 m. – Vyčio kryžiaus ordinu, 2002 m. – Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.
2008 m. už aktyvų rūpinimąsi Lietuvos istoriniu bei materialiuoju paveldu jam buvo įteikta Kalbos premija. 2010 m. buvo apdovanotas medaliu „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“.
2013 m. jam suteiktas Šilalės garbės piliečio vardas, 2016 m. įteikta Šv. Kristoforo statulėlė už gyvenimą, skirtą Vilniui, 2019 m. skirta Laisvės premija.
Lietuvos ypatingojo archyvo parengtoje virtualioje parodoje eksponuojami dokumentai ir fotonuotraukos iš Lietuvos SSR valstybės saugumo komiteto (KGB) archyviniuose fonduose saugomų Albino Kentros ir jo šeimos narių baudžiamųjų bylų, skelbiami sovietinio saugumo agentūrinės–operatyvinės veiklos dokumentai bei Lietuvos centrinio valstybės archyvo saugomos nuotraukos.
Su paroda galima susipažinti Lietuvos ypatingojo archyvo interneto svetainėje https://www.archyvai.lt/lt/lya/lietuvos-kelio-i-yx2s.html arba paskyroje Facebook socialiniame tinkle https://www.facebook.com/lietuvosypatingasisarchyvas/.
Parodos kuratorė ir teksto autorė – Lietuvos ypatingojo archyvo KGB dokumentų skyriaus vyriausioji specialistė Edita Škirkaitė.
