Kauno tvirtovės parko gaivintojas Ovidijus Jurkša labiausiai laukia tokių klausimų. Prie III forto gimęs ir augęs kaunietis nešiojasi kišenėje raktą nuo durų, už kurių prasideda tunelių labirintas.
Kai žemę kausto gruodas, o medžiai lieka be lapų – fortų įtvirtinimai pasidaro kur kas labiau matomi ir juos galima apeiti nesušlapus kojų.
Kauno reljefas turi ką papasakoti, o gilios duobės – tai pėdsakai įvykių, kurie pasidėjus Pirmajam pasauliniam karui sudrebino Europoje ne vieną valstybę.
Fortų žiedas, apjuosęs Kauną, formavosi ne vieną dešimtmetį. 1875-aisiais prie Kauno buvo supirkinėjamos žemės, topografai matavo aukštį, juos domino griovos, nes tai natūralus užnugaris, apylinkių reljefas puikiai tiko, kad Kaunas taptų tvirtove. Kauno gynybinis paveldas yra siejamas su šio miesto unikalia praeitimi.
Po soboro kupolu – kareivių maldos
1882–1889 metais vyko pirmas Kauno tvirtovės statybų etapas, buvo pastatyti septyni Kauno fortai, tarp jų įkurtos baterijos, vėliau plečiami įtvirtinimai.
Kaune įsikūrė apie 28 tūkstančiai Rusijos armijos kareivių, jiems reikėjo įrengti taip pat karo ligoninę, įkurti Komendanto rūmus, reikėjo ir cerkvės, kurioje galėtų melstis.
Pasakojimą apie Kauno tvirtovę O.Jurkša pradeda nuo Laisvės alėjos, kurioje stovi soboru vadinama Kauno šv.arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia, priklausanti katalikams.
Šioje vietoje kadaise buvo pelkė. Soboro pamatams buvo naudotas granitas, atgabentas iš Suomijos. Bizantiškojo stiliaus cerkvę puošė 228 kolonos, 12 varpų, 128 ikonos. Rūsyje buvo įrengtas centrinis šildymas su keturiais kaloriferiais, atvežtais iš Varšuvos. Statant soborą pirmą kartą Lietuvoje buvo sumontuotas didelio skersmens gelžbetoninis kupolas.
1895 metais soboras buvo pašventintas, jis veikė iki 1915 metų, kai prasidėjo didysis Kauno tvirtovės šturmas. Vėliau lietuvių valdžia nutarė, kad čia melsis katalikai.
„1934-aisiais Lietuvos spaudoje vyko netgi diskusija apie tai, kad soborą reikėtų nugriauti. Mstislavas Dobužinskis netgi išreiškė tokią nuomonę – jei šį pastatą sugriautų žemės drebėjimas, nieko tokio“, – pasakojo O.Jurkša.
Pamaldos sobore vyko iki XX amžiaus 7-ojo dešimtmečio, vėliau buvo įrengta M.K.Čiurlionio dailės muziejaus Skulptūros ir vitražo galerija.
Karinis miestelis – iš raudonų plytų
Kaune iki šiol išliko karinis miestelis. 1890-aisiais čia pradėtos statyti kareivinės artileristams, taip pat Šančių miestelis ir Panemunė.
Dabar kariniame miestelyje yra įsikūręs jėgerių, taip pat – oro pajėgų batalionai.
Karinio miestelio viduryje likusi pratybų ir paradų aikštė. Apsilankius šiame miestelyje galima pasijusti tarsi atsidūrus XIX amžiaus pabaigoje, nes pastatams daugiau kaip 100 metų.
Gynybinį paveldą tyrinėjantis O.Jurška pasakojo, kad tokių karinių miestelių Kauno tvirtovė turėjo net tris. Čia gyveno karininkų šeimos, raudoni plytiniai pastatai išsiskyrė savo stiliumi – kaip ir statant fortus, čia buvo naudojamos profilinės plytos.
„Kauno kareivinėse stebuklingai išsilaikė autentika, radau žmogų, kurio senelis dirbo prie rusų, tėvas – prie lietuvių valdžios, jis gimė kareivinių miestelyje ir dabar vėl yra kariškis virėjas“, – pasakojo O.Jurkša.
Per parą – 15 tūkstančių sviedinių
Iš devynių fortų sudaryta Kauno tvirtovė buvo carinės Rusijos pasididžiavimas. Tačiau nėra lengva atsakyti į klausimą, ar ji buvo efektyviai panaudota. O.Jurkša priminė, kad Pirmas pasaulinis karas buvo technologijų karas, kur pagrindiniu smuiku griežė artilerija.
Dar 1914 metais vokiečiai sunaikino Belgijos fortus, o vėliau atėjo eilė ir Kauno fortams. 1915-ųjų rugpjūčio 8-ąją pagal naują kalendorių prasidėjo didysis Kauno tvirtovės šturmas.
Yra duomenų, kad puldami Kauną vokiečiai per parą panaudodavo iki 15 tūkstančių sviedinių. Tai buvo tikra sviedinių kruša.
Pagrindinis smūgis teko I, II ir III Kauno fortams. Pagal sumanymą šie fortai turėjo bent tris mėnesius atremti priešo puolimą. Tikriausiai taip būtų nutikę, jei vokiečiai būtų puolę XIX amžiaus pabaigoje, o ne prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui.
„Kauno tvirtovė išsilaikė dešimt parų, karo ekspertai pasakytų, kad tai žiauriai daug. Nors daug kas aiškino, kad vokiečiai apšaudė, o rusai bėgo, bet nieko panašaus nebuvo“, – pasakojo O.Jurkša.
Patrankai atgabenti statė geležinkelio atšaką
Vokiečiams puolant Kauno tvirtovę buvo naudotos mortyros ir patrankos, taip pat garsioji superpatranka „Didžioji Berta“.
Į Lietuvą patranka „Berta“ buvo atgabenta laivu, o vėliau – geležinkeliu iki Pažėrų kaimo, esančio apie 12 kilometrų nuo Kauno.
„Bertos“ sviediniai veikė psichologiškai rusų kareivius. Iš pradžių jie girdėdavo ore švilpimą, kai sviedinys nukrisdavo – dar penkias sekundes drebėdavo viskas aplinkui, lyg būtų prasidėjęs tikras žemės drebėjimas.
„Berta“ sukeldavo raudonų dulkių debesį, nes į miltus sumaldavo forto plytas.
Kauno vardą minėjo Europos laikraščiai
Svarstydamas, kodėl Kauno tvirtovės gynėjai pralaimėjo, istorikas O.Jurkša minėjo ne vieną priežastį. Pirmojo pasaulinio karo frontas buvo ilgas, daug darbininkų, kurie kasė apkasus, vėliau apsivilko kareivio milinę, nors buvo prastai paruošti.
Rusų žvalgams buvo žinoma, kad daug vokiečių kariuomenės technika buvo sutelkta prie Kazlų Rūdos, o į Pažėrų kaimą buvo skubiai tiesiama atšaka. Ką vokiečiai slėpė po brezentu?
Tai buvo 420 milimetrų mortyra „Didžiojo Berta“, ji svėrė 150 tonų, o jos 800 kg sviedinys nuskriedavo apie 14 kilometrų.
1915 metais rugpjūčio 18 dieną apie kritusią Kauno tvirtovę pranešė visi Europos laikraščiai, į Kauną atvyko pats kaizeris.
Rotušės aikštėje jis stebėjo vokiečių karių paradą, buvo leidžiami atvirukai, kuriuose įamžinti susprogdinti Kauno fortai, šiose istorinėse nuotraukose vokiečių kariai stengėsi pasakyti, kam priklauso Europos ateitis.
Bet ir nuo jų fortūna greitai nusigręžė, o istoriniai Kauno įtvirtinimai išliko ir po šimto metų, slėpdami savo gynėjų paslaptis.
