Nuo XX amžiaus 6-ojo dešimtmečio, kai sovietų valdžia nugriovė koplyčią prie Žaliojo tilto, apie joje buvusią Šnipiškių Jėzaus skulptūrą nebuvo jokių žinių.
Tik prieš porą metų atsitiktinai pavyko sužinoti, kad skulptūra gali būti Šv.Rapolo bažnyčios rūsyje. 2017 metų vasarą jį tvarkydamas skulptūrą aptiko bažnyčios zakristijonas.
Tuo metu jo duktė studijavo Vilniaus dailės akademijoje ir atliko praktiką Bažnytinio paveldo muziejuje. Ji muziejaus vadovei menotyrininkei Sigitai Maslauskaitei ir pranešė apie rūsyje rastą įdomią skulptūrą.
Rankų surasti nepasisekė
S.Maslauskaitė kartu su kitais muziejaus darbuotojais nuvyko skulptūros apžiūrėti į Šv.Rapolo bažnyčią. Menotyrininkė prisiminė, kad iš rūsio iškeltos garsios skulptūros būklė buvo prasta, ji buvo apgadinta.
Todėl jau po metų skulptūrą nuspręsta restauruoti. Šio darbo ėmėsi polichromuoto medžio specialistai Greta Žičkuvienė ir Rolandas Vičys. Bet ir dabar skulptūra eksponuojama be rankų.
S.Maslauskaitė minėjo, kad nieko nuostabaus, jog medinė skulptūra buvo saugoma bažnyčios rūsyje, tik ilgą laiką jos niekas nebuvo identifikavęs.
Atvaizdai plačiai paplito
Šnipiškių Jėzaus skulptūra kelis amžius buvo istorinis, kultūrinis ir religinis Vilniaus akcentas. S.Maslauskaitė minėjo, kad koplyčioje prie Šv.Rapolo bažnyčios buvo kelios Kristaus, nešančio kryžių, skulptūros, jos buvo keičiamos.
Manoma, kad skulptūra buvo pastatyta apie 1720 metus ant kalvos, kurioje palaidotos 1709–1710 metų maro epidemijos aukos.
Ją pastatę ir prižiūrėję jėzuitai norėjo priminti vilniečiams ir vienuolių rokitų pasiaukojimą: likę mieste globoti sergančiųjų, visi jie mirė nuo maro.
Šv.Roko gailestingumo broliai, arba rokitai, buvo vyrų vienuolija, kuri rūpinosi vargšais ir ligoniais. Todėl ir viena iš sostinės ligoninių pavadinta Šv.Roko vardu.
Taip pat Kristus, nešantis kryžių, nurodė kelią piligrimams, vykstantiems Verkių Kalvarijų link.
Šnipiškių Jėzaus skulptūra garsėjo tikinčiųjų patiriamais stebuklais, todėl jos kopijos ir atvaizdai paplito visoje Lietuvoje.
Skulptūros reikšmę primena Jono Kazimiero Vilčinskio išspausdintos litografijos ir mažo formato religiniai paveikslėliai, garsių Vilniaus fotografų Juzefo Čechovičiaus ir Jano Bulhako nuotraukos.
Išgarsino ir Antakalnis
Šnipiškių Jėzus – ne vienintelis Vilniuje. Kita garsi skulptūra – Antakalnio Jėzaus, stovėjusi Antakalnio trinitorių koplyčioje, o nuo 1700 metų – bažnyčioje.
Anot menotyrininkės Regimantos Stankevičienės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės katalikų dailėje nuo XVIII amžiaus pradžios buvo pamėgtas Kristaus atvaizdas, įvardijamas Jėzumi Nazariečiu.
Jis buvo kuriamas pagal stebuklingą šio pavadinimo rengiamąją skulptūrą iš Švč.Trejybės (trinitorių) ordino bažnyčios Madride.
Jėzaus Nazariečio statulų ir paveikslų išliko dabartinės Lietuvos, Baltarusijos, kai kurių Lenkijos ir Latvijos regionų katalikų šventovėse, muziejuose ir privačiuose rinkiniuose. Pasak R.Stankevičienės, to priežastis – Antakalnio Jėzaus skulptūra, garsėjusi visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir už jos ribų.
