Didžiausias Žemaitijos bažnyčias jau aplankęs relikvijorius su šv. Antano palaikų dalelėmis šiandien išgabentas į Marijampolę. Paskui prie didžiosios relikvijos dar galės priglusti Vilniaus ir Kauno tikintieji.
Maldininkai plūdo į bažnyčią
Stebukladariu, viso pasaulio šventuoju vadinamo, Lietuvoje ypač mylimo ir garbinamo Antano Paduviečio relikvijos ketvirtadienio popietę į sutiktuvių pamaldas Marijos Taiko Karalienės bažnyčioje sutraukė gausybę uostamiesčio gyventojų. Tarp jų buvo nemažai moksleivių, skautų, tėvų su mažamečiais vaikais ir net kūdikiais ant rankų.
Vieni šv. Antano prašė apsaugoti šeimas nuo ligų, nesantaikos, įvairių negandų, suteikti stiprybės toliau žengiant gyvenimo keliu. Kiti, palytėję relikvijorių su šventenybėmis, meldė Viešpaties užtarimo ir malonės svetur gyvenantiems ir dirbantiems savo artimiesiems, karo prievolininkams, tolimojo plaukiojimo jūrininkams.
Vidurdienį, vos tik šauliai šv. Antano relikvijas įnešė į sausakimšą bažnyčią, prie jų pasimelsti nusidriekė maldininkų eilės. Žmonės į maldos namus plūdo iki pat vidurnakčio.
Visi prašė Viešpaties užtarimo
Šv. mišias aukojęs italas pranciškonas konventualas brolis Egidijus minėjo įvairiausius stebuklingus nutikimus po maldų prie Antano Paduviečio relikvijų: „Mes juos fiksuojame, aprašome. Labiausiai regimi ir žinomi stebuklai, kai šventąsias relikvijas palytėję žmonės išgyja nuo vėžio, kitų sunkių ligų. Į šeimas grįžta ramybė, nevaisingos poros susilaukia vaikų“.
Marijos Taikos Karalienės bažnyčios klebonas Mindaugas Šlaistas džiaugėsi, kad šv. Antanas Padujietis ir toliau dirba savo darbą: „Kas karštai meldžiasi, prašo jo malonės, anksčiau ar vėliau patiria stebuklingąją Dievo apvaizdą.“
Paveiksluose šv. Antanas dažniausiai vaizduojamas laikantis Kūdikėlį Jėzų. Kartais jis sėdi ant knygos, kurią savo rankose laiko šventasis. Jis nutapytas su Šv. Sakramento monstrancija, lelijomis, liepsnomis.
Yra išlikę nemažai šv. Antano atvaizdų, kuriuose jis aistringai pamokslauja aikštėje susirinkusiems žmonėms, įsilipęs iš riešutmetį. Paduvos stebukladarys pamokslaudavo ir žuvims.
Relikvijoriuje – kūno dalelės
Šv. Antanas vadinamas našlaičių, puodžių, į karo tarnybą pašauktų vyrų, jūroje nelaimių ištiktų keliautojų, braškių augintojų, pasiuntinių, kalinių globėjas. Jam meldžiasi ir nevaisingos šeimos, ligoniai.
Paduvoje palaidoto šv. Antano kapavietė nebuvo atidaryta nuo 1263 metų. Tik 1981 metais, minint 750-ąsias jo mirties metines, kapas buvo atvertas. Sargofake atrasti trys apdangalai: viename buvo šventojo kaulai, o antrame – vienuolio rūbas abitas.
Ištyrus palaikus, nuspręsta kelias šventojo kūno daleles išsaugoti kaip relikvijas. Į Lietuvos bažnyčias atkeliavo relikvijorius su viena šv. Antano raumens skaidula ir kaulo, buvusio prie širdies, dalelė. Šios relikvijos jau aplankė 38 pasaulio šalis.
„Mumifikuotos šv. Antano relikvijos (lotyniškai „massa corporis“) - jo kūno likučia. Tai išties ypatinga vertybė. Šioje kelionėje jas lydi, skaito paskaitas du broliai pranciškonai iš Mažesniųjų brolių konventualų ordino Paduvoje“, – pasakojo M. Šlaustas.
Votai primena stebuklus
Šv. Antano palaikai ilsisi įspūdingoje Paduvos bazilikoje. Vos įžengę į šią šventovę tikintieji dairosi, kur yra jo kapas. Eidami aplink altorių, žmonės sustoja, ant marmurinio antkapio plokštės uždėję ranką su rožiniu, skepetaite arba šventojo paveikslėliu, meldžiasi, prašo malonės ir eina toliau.
Už altoriaus baliustrados padėtos gėlės, ramentai, pakabinti votai, įvairaus dydžio paveikslai, nuotraukos, rašteliai, bylojantys apie žmonėms suteiktas malones. Beje, Telšiuose, Šv. Antano Paduviečio katedroje, kur vydo pagrindinės iškilmės, šalia jo paveikslo esantys votai taip pat primena stebuklus, patirtus žmonių, kurie prašė Viešpaties užtarimo.
Didžiųjų šv. Antano relikvijų kelionė per Lietuvą prasidėjo Žemaitijoje. Prie jų jau meldėsi šimtai tikinčiųjų, atvykusių į Plungės Jono Krikštytojo, Rietavo šv. Arkangelo Mykolo, Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelės Marijai bažnyčias.
Minios Marijampolės gyventojų šiandien suplūdo į Šv. Vincento Pauliečio bažnyčią. Iš jos šv. Antano relikvijų kelias nusidrieks į Vilniaus šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčią.
Šlovinamas viso pasaulio
Šv. Antanas, popiežiaus Leono XIII pavadintas „viso pasaulio šventuoju“, gimė 1195 metais Portugalijoje. Pakrikštytas Ferdinando vardu. Jo tėvas Martynas buvo riteris, motina Marija irgi kilusi iš kilmingos šeimos. Sulaukęs 15 metų Ferdinandas įstojo į Šv. Augustino reguliariųjų kanauninkų ordiną, įsikūrusį Šv.Vincento vienuolyne netoli Lisabonos.
Po dviejų metų Ferdinandas perėjo į šv. Kryžiaus vienuolyną Koimbroje, kur naudojosi turtinga biblioteka, klausė Paryžiaus ir Lisabonos teologijos profesorių paskaitų. Po studijų Koimbroje pamaldus 25-erių jaunuolis buvo įšventintas kunigu. Netrukus jį sukrėtė žinia, kad Marakeše (Marokas) musulmonai žiauriai nužudė penkis brolius misionierius.
Kankinių relikvijas išvydęs Koimbroje Ferdinandas užsidegė sekti jų pėdomis – vykti į misiją Afrikoje. Broliai vienuoliai iš pradžių griežtai priešinosi tokiam jo troškimui. Vyresniesiems sutikus, Ferdinandas įstojo į šv. Antano mažesniųjų brolių vienuolyną, gavo Antano vardą ir greitai iškeliavo Maroką.
Prieš mirtį žvelgė į dangų
Susirgęs Antanas norėjo grįžti į Portugaliją, tačiau audra laivą nubloškė prie Sicilijos krantų. Šitaip Dievo apvaizda nurodė jo kitą misijos vietą. Apsistojęs Mesinos vienuolyne vienuolis ten išgarsėjo kaip oratorius, apdovanotas ne tik puikia iškalba, bet ir išmintimi. Sukirtęs lažybų, jis žmonėms pamokslavo net iš riešutmedžio.
Įvertinę Antano iškalbą ir kitus gebėjimus, broliai jį paskyrė teologijos profesoriumi. Jausdamas artėjančią mirtį vienuolis paprašė pervežamas į Paduvą. Ten jis 1231 metais iškeliavo Anapilin, prieš tai dar atsisakęs Romanijos provincijolo pareigų.
,,Matau savo Viešpatį“, – tokie buvo paskutinieji jo žodžiai šioje žemėje. 1263 metais šventojo vyro relikvijos buvo perkeltos į naująją baziliką, kurią jo garbei Paduvoje pastatė jį prisimenantys dėkingi miestiečiai.
Atidengus karstą paaiškėjo, kad šv. Antano liežuvis nesudūlėjęs. Mažesniųjų brolių ordino ministras, stebuklo įkvėptas, tąkart net šūktelėjo: „Palaimintasis liežuvi, šlovinęs Viešpatį ir kitus to mokęs, tu vėl įrodei, kaip malonus jam buvo tavo darbas!“
