Dviejų knygų apie istorinius Vilniaus reliktus autorius 51 metų Darius Pocevičius priklauso pasaulyje vis labiau plintančiam miesto tyrinėtojų judėjimui.
Apie miestų tyrinėtojų nuotykius rašomi romanai, kuriami vaidybiniai filmai, metų metais rodomos realybės dokumentikos serijos per televizijų kanalus, skirtus kelionėms ar pasauliui pažinti. Tačiau Vilniuje vos galima pastebėti jo tyrinėtojų veiklos užuominas.
– Kiek kartų rengdamas savo knygas buvote sulaikytas policijos?
– Už keliones po Vilnių buvau sulaikytas tris kartus. Tuo pat metu buvau anarchistas ir kaip anarchistas irgi esu gavęs administracinių baudų už miesto šiukšlinimą.
Jei po protesto akcijos palieki plakatą – gauni administracinę baudą.
– Ką darė policininkai?
– Atvykę į įvykio vietą policininkai paprastai niekur neveža – protokolą surašo vietoje.
Po pirmų dviejų sulaikymų gavau įspėjimus.
Trečią kartą buvo bandoma surašyti administracinį protokolą už padarytą žalą.
Atsirado apleistos gamyklos savininkas, bandęs įrodyti, kad mes išdaužėme langus, nors tie langai buvo išdaužyti prieš penkerius ar šešerius metus.
– Kokius įstatymus pažeidžia žmogus, tyrinėjantis miestą?
– Faktiškai jokių. Bausti už privačios erdvės pažeidimą galima tik tada, jei padaryta žala kokiam nors turtui, esančiam toje privačioje erdvėje. O kadangi žalos niekada nebūna, tai policijai ir tos erdvės savininkui iškyla problema: už ką bausti tokį žmogų?
Juk miesto tyrinėtojai paprastai laikosi kodekso: „Nepalik nieko, tik savo batų pėdsakus, nepaimk nieko, tik atvaizdus nuotraukose.“
Miesto tyrinėtojai nieko nepažeidžia: perlipa per tvorą arba nepaiso užrašo, kad tai – privati erdvė. Tai – net ne pažeidimas. Jei įsibrauni į teritoriją, kur lankytis draudžiama, tai turi dar ir padaryti tam tikrą nusikalstamą veiką.
– Kuri valstybės institucija nedraugiškiausia miesto tyrinėtojams?
– Geležinkelių valdyba. Jie net nekviečia policijos, tvarkosi patys. Geležinkelių valdyba turi savo apsaugos tarnybas, kurios sulaikytus mus nusiveda į specialias būdeles.
Tose būdelėse jie turi vaizdo įrašus su grafičių piešėjais ir patikrina, ar mes į juos panašūs.
Taip jie kovoja su grafičių piešėjais. Dažniausiai tie gatvės dailininkai būna dar nesulaukę 20 metų, o aš esu vyresnis.
– Ką norėjote pamatyti įsibraudamas į geležinkelio valdas?
– Į vakarus nuo geležinkelio stoties yra labai įdomios inžinerinės konstrukcijos senasis depas. Tai lokomotyvų remonto bazė, ten nutiesti bėgiai ratu, juos labai įdomiai perjungia.
Šios įdomybės taip ir neaprašiau savo knygoje, nes nė karto ten nepatekau. Abu kartus mus pagavo.
– O rašyti raštą į Geležinkelių valdybą su prašymu įleisti į depą neleidžia miesto tyrinėtojo garbė ir orumas?
– Kartais taip elgdavausi, bet tai ilgas ir varginantis procesas, kuris dažniausiai baigiasi niekuo. Tų patalpų savininkams mes esame rakštis subinėje.
Jiems tik papildomas rūpestis paskirti ką nors, kas mus prižiūrėtų. Paprastai jokie savininkai tuo neužsiima.
– Ar tai lietuviško mentaliteto problema?
– Visame pasaulyje susiduriama su tomis problemomis, ypač ten, kur sukurta privačios nuosavybės šventumo aureolė.
Kur kabo užrašai „Privati nuosavybė“ ar „Įeiti draudžiama“ – jei įlipai per tvorą, savininkams atrodo, kad esi pažeidėjas ir nusikaltėlis.
– Kiek Vilniuje galėtų būti miestų tyrinėtojų?
– Vilniuje yra kelios smulkios grupelės po 4–5 žmones, kurios vartoja anglišką terminą – „urban explorer“. Jų nedaug ir jie suskilę frakcijomis.
Kai kurie vadina save „ruferiais“, jiems įdomu pereiti stogais vieną ar kitą Vilniaus atkarpą. Bet aš truputį bijau aukščio, tai su tais stoglaipiais nelipu.
Tai dažniausiai 20–30 metų jaunuoliai, turintys gerus, brangius fotoaparatus. Jiems miesto istorija – antraplanė. Svarbiausia – adrenalinas, nuotykiai.
– Patyriau, kad kituose miestuose šis judėjimas sulaukia kur kas daugiau visuomenės dėmesio: aptarinėjami pasaulėžiūros skirtumai, apie jų nuotykius rašoma žiniasklaidoje. Kodėl Vilniuje apie tuos žmones nieko nežinoma?
– Todėl, kad jų mažai. Jie nedaro žymesnės įtakos miesto gyvenimui. Bet galėtų, nes jų veikla prilygsta istorikų, archeologų, architektūrologų darbui: apleistose, pamirštose teritorijose jie dažnai atranda įvairių senienų, kurios daug ką pasako apie tam tikrą epochą ar istorinį įvykį.
Jų veikla marginalizuojama kaip grafičių piešėjų ir gatvės menininkų. Ši veikla nepaplinta dėl neigiamo visuomenės požiūrio.
– Kas blogo apžiūrėti ar nufotografuoti nežinomą teritoriją?
– Daugeliui nepatinka, kad publikuojamos nuotraukos, kurios atskleidžia netvarką.
– Ar miestų tyrinėjimas – tik vyrų pomėgis? Ar ten dalyvauja ir moterys?
– Yra ir merginų. Bet jos nedominuoja – čia reikia jėgos, sportinio pasirengimo.
Aš jau senstu ir man vis sunkiau tai daryti – reikia perlipti tvorą, užsikabaroti ant sienos. Merginos fiziškai silpnesnės, bet jos vikresnės.
– Ar naudojate specialią įrangą?
– Nesu tiek pažengęs.
Kolegos, linkę į nuotykius ir ekstremalius įspūdžius, turi alpinizmo įrangos, moka ja naudotis, turi cheminės apsaugos kombinezonus, jei reikia lįsti į tunelius.
– Ar toli esate nuėjęs tuneliais?
– Įlindome netoli Katedros pro liuką, o išlindome Vokiečių gatvėje pro kitą liuką. Buvo labai karšta. Kombinezonas apsaugo nuo visokeriopo poveikio, bet nepraleidžia jokio oro.
Tie kolektoriai skirti lietaus nuotekoms iš gatvės, juose neturėtų būti jokių teršalų, pavojingų medžiagų. Ten turėtų būti švaru. Bet trijose vietose pasklisdavo fekalijų kvapas. Nesąžiningi vilniečiai patys savavališkai savo kanalizacijas nukreipia į lietaus nuotekas. Fekalijos patenka į Nerį.
Todėl vilkėdavome kombinezonus, kad apsisaugotume nuo visokių bakterijų ir bacilų.
– Gal šniukštinėti po miestą ir brautis ten, kur uždrausta, – pirmykščių atradėjų instinkto tenkinimas?
– Iš dalies taip. Nebereikia keliauti ieškant neatrastų vietų, jų yra ir miesto džiunglėse. Nes urbanistinė miesto struktūra sudėtinga ir tų sunkiai prieinamų arba iš viso neprieinamų erdvių ar užkaborių yra nemažai. Po žeme, ant žemės, virš žemės – visur.
Tarkime, į vakarus nuo oro uosto po žeme yra degalų talpyklos, vadinamoji aviacinių degalų bazė, įrengta tarpukario laikais.
Ten iš viso sunku patekti – reikia turėti alpinisto įgūdžių.
Tai didžiuliai požemiai, kuriuose buvo laikomos talpyklos su degalais. Dabar jie užgriuvę, o vaizdas net įspūdingesnis nei gražiajame Panerių geležinkelio tunelyje, iškastame apie 1860 metus.
– Vilniaus centre yra vietų, kur pakliūti neįmanoma?
– Turiu planus 1956 metais baigtos statyti vyriausybinės slėptuvės-bunkerio šalia Tauro kalno, bet negaliu ten patekti, nes ten dabar NATO specialiųjų operacijų pajėgų planavimo štabas.
Visur stebėjimo kameros, prisiartinus prie tvoros prieina kariškis ir paragina išeiti, nes tai – karinė teritorija.
– Ką per tą laiką Vilniuje atradote?
– Smarkiai prisidėjau prie užmiršto dalyko – Liepkalnio vandenvietės išviešinimo. Liepkalnio gatvėje priešais stačiatikių kapines stūkso išskirtinis 1916 metų statinys – viena iš trijų senųjų Vilniaus vandenviečių.
Žemės kaupas už tvoros, atokiau nuo gatvių. Apie šią vietą niekas nebuvo girdėjęs, juolab jos tyrinėjęs.
Viskas prasidėjo nuo vienintelės tarpukariu išleistos knygelės apie Vilniaus vandens ūkį, kurioje buvo trijų vandenviečių nuotraukos ir brėžiniai – ant Tauro kalno, Bernardinų sode ir Liepkalnio gatvėje.
Man pasirodė, kad tai unikalūs architektūriniai ir inžineriniai statiniai, tad prisiprašiau „Vilniaus vandenų“ padaryti nuotraukas savo knygai. Jos pasklido internete ir sulaukė didelio susidomėjimo, o „Vilniaus vandenų“ vadovai – daugybės skambučių.
Ta vieta tapo pusiau vieša. Du kartus per metus vandenvietė atveriama lankytojams – ten gali užeiti bet kas ir pasižiūrėti į išskirtinį statinį – tikrą inžinerinį stebuklą su skliautu, sukeliančiu nepakartojamą aidą.
Didžiuojuosi, kad man pavyko išsiaiškinti tarpukariu statytų reklamos stulpų su barokiniais stogeliais istoriją. Vilniuje išliko vienintelis toks – ant Maironio gatvės kampo.
Kai jį aprašiau, idėją pasigavo grupelė jaunų architektų. Jie kruopščiai suregistravo visus 32 stulpus ir ketina juos atstatyti. Taigi po poros metų miestas turėtų pagražėti.
– Ar miesto tyrinėtojų ideologija leidžia jiems rūpintis miesto gerove?
– Taip, be abejo. Tarkime, Kijeve miestų tyrinėtojai kviečiami likviduoti avarijų, kai per liūtis užsikemša lietaus nuotekų kolektoriai ir patvinsta gatvės.
Išlandžioję tuos kolektorius tyrinėtojai labai gerai žino, kur jie galėtų būti užsikimšę. Be to, jie turi įrangos.
Vilniaus gatvės irgi patvinsta, ir dar kaip, – miesto valdžia galėtų įdarbinti miesto tyrinėtojus. Jie likviduotų avariją daug greičiau nei vandentiekininkai.
Vilniaus stogais laipiojo ir J.Brodskis
Nobelio premijos laureatas (1987 m.) poetas Josifas Brodskis (1940–1996 m.) irgi gėrėjosi Vilniumi nuo stogų.
Architektas Audronis Katilius knygoje „Josifas Brodskis ir Lietuva“ prisimena, kaip rodė poetui nežinomą Vilnių.
„Mes laipiodavome dabar jau nugriautų sandėlių stogais taip patekdami iš Šv.Ignoto gatvės į Universiteto gatvę ir pasiekdavome Alumnato kiemą, pakeliui apžvelgę Prezidentūros, tuomet – Karininkų namų kiemą bei uždarą Dominikonų vienuolyno kiemą, arba užsilipdavome ant K.Kalinausko gatvėje statomo gyvenamojo namo ir gėrėdavomės skęstančiu sutemose Senamiesčiu. Mes buvom jauni, smalsūs, patiklūs ir džiūgavome dalindamiesi tuo, kas mus supo“, – rašė A.Katilius.
